1919 m. sausio 1 d. su būriu Lietuvos savanorių Gedimino pilies bokšte jis iškėlė Lietuvos vėliavą. Pulkininką kalbina „Amerikos balso“ žurnalistas Jurgis Blekaitis. Kada įrašytas pokalbis, duomenų nėra.
Buvau kviečiamas į lietuvių karininkų sąjungos, sudarytos revoliucijos metu, centrą. Centras buvo Peterburge, kaip mes vadinome, Petrapilyje. Pritaikęs progą, nuvažiavau ten, buvau įtrauktas į centro komitetą ir dalyvavau, kur galėjau, lietuviškuose kariškuose dalykuose. Net buvau paskirtas karininkų sąjungos atstovu prie ukrainiečių valdžios. Tai buvo 1917 m.
Mano kelionės tikslas buvo užmegzti ryšius ir ką tik atsikūrusios Ukrainos teritorijoje bandyti sudaryti lietuviškus dalinius, nes ir Rumunijos fronte, ir kitur gana daug lietuvių priklausė rusų kariuomenei. Sąjungą praktiškai sudarė buvę rusų kariuomenės kareiviai ir karininkai, kurie susijungė į civilinę organizaciją, bet turėjo kariškų svajonių.
1918 m. pradžioje Peterburge buvo šaukiamas visuotinis karininkų sąjungos atstovų suvažiavimas, į kurį pradėjo veržtis komunistai. Kadangi dauguma buvo kitokios nuomonės, komunistai galų gale pagrasino ir išvaikė tą suvažiavimą. Tada mes, kurie buvome išvaikyti arba pasitraukę, sudarėme slaptą komitetą.
Tuo metu jau buvo susidaręs batalionas Vitebske, Oršoje, dar kažkur. Buvo kuriamas pulkas Smolenske. Iš visur važiavo ir būrėsi kareiviai ir karininkai. Bet nuotaikos nebebuvo geros. Žmonės važiavo, kad greičiau grįžtų į savo kraštą, o ne kariautų su ginklais. Bolševikai tai išnaudojo prieš karininkiją. Vietoj sąjungos centrinio komiteto buvo sudarytas Vyriausias lietuvių karių komitetas ir aš buvau į jį pakviestas. Tada gavau nurodymą vykti per frontą į Lietuvą ir raportuoti tarybai.
– Kokia buvo jūsų kelionė į Vilnių?
– Vykau kaip delegacijos, kurią sudarė Rusijoje veikusi lietuvių taryba, narys. Delegacijos tikslas buvo kokiu nors būdu pereiti frontą. Karas dar nebuvo baigtas, bet frontas jau skystas, spragų daug, pralįsti buvo galima, bet ne be rizikos. Delegacijos pirmininkas buvo advokatas Noreika, jis pasiėmė ir ponią. Taip pat buvo karininkas Jonas Variakojis ir aš.
Mano funkcija buvo Vilniuje veikusiai Lietuvos tarybai raportuoti apie lietuvių karininkų sąjūdį Rusijoje ir pastangas, svajones Rusijoje sudaryti tautinę kariuomenę, kad nors ginklus ir įgytą turtą kaip nors pargabentume į Lietuvą, padėtume žmonėms, kariams, grįžti į savo kraštą. Mes įsivaizdavome, kad valstybė beveik egzistuoja, Vilniuje veikia Lietuvos taryba. Tik nežinojome, kad kiekvienai vyriausybei reikalinga sava kariuomenė valstybės sienoms apginti, tvarkai palaikyti.
Pagalbinė mano funkcija buvo kitiems delegacijos nariams padėti pereiti frontą. Tuo metu, kai buvau siunčiamas, buvau atskirame lietuvių batalione Vitebske. Žinojau, kokia padėtis fronte, ir orientavausi, kaip būtų galima geriau prasiskverbti į kitą pusę. Manėme, kad rusų pusėje prasiskverbti daug rizikos – jeigu pagriebtų, tai ir kulka gresia. O vokiečių pusėje, manėme, mus priims išskėstomis rankomis. Kaipgi – taryba veikė Vilniuje.
Prasiskverbti pasisekė gana laimingai, bet, perėję frontą, susidūrėme su vokiečių „nein“. Polocke kreipėmės leidimo į komendantą. Noreika paaiškino, kas mes esame, parodė popierius. Tas nekalba, jis nieko nežino. Kai Noreika dar bandė ginčytis, komendantas pakėlė vokišką balsą. Ką daryti? Nuėjome į stotį ir į galvą atėjo mintis pabandyti zuikiu važiuoti. Prilindome prie geležinkelininkų –geležinkelis jau atnaujintas, veikia iki Polocko. Noreika, apsukresnis žmogus, advokatas, surado kažkokį geležinkelininką, davė jam truputį pinigų, ir šis mus į traukinį pasodino nelegaliai, be bilieto.
Traukinys mišrus, prekinis, keletas žmonių vagonuose susėdę. Neprivažiavus Daugpilio, traukinys sulaikomas – kontrolė. Kontrolė eina, klausia, kas tokie. Mes sakom – grįžtame, pabėgėliai. Prašo bilieto. Sakome – neturime, duokite, sumokėsime. Bet kontrolė net pinigų neėmė, parašė, kad galime važiuoti toliau.
Džinske mus sutiko jau vokiečių žandarmerija. Ten skirstė buvusius karius ir civilius. Noreika ir Variakojis – civiliai apsirengę, pabėgėliai civiliai. Aš negaliu sakyti, kad esu civilis, tiesa, uniforma be ženklų, bolševikai nudraskė. Esu karys, todėl buvau paimtas į nelaisvę. Mane nuvedė į citadelę, tvirtovę. Kol buvau tvirtovėje, Noreika ir kiti rūpinosi mane išlaisvinti, todėl galų gale leidimą gavau. Atvedė vėl mane sargyba ir paleido. Vėl esu kartu su delegacija. Po keleto dienų gavau leidimą vykti toliau į Vilnių.
Mano funkcija buvo Vilniuje veikusiai Lietuvos tarybai raportuoti apie lietuvių karininkų sąjūdį Rusijoje ir pastangas, svajones Rusijoje sudaryti tautinę kariuomenę, kad nors ginklus ir įgytą turtą kaip nors pargabentume į Lietuvą, padėtume žmonėms, kariams, grįžti į savo kraštą
Kovo 20 d. traukiniu atvažiavome į Vilnių svajodami, kad tai Lietuvos valstybės pradžia, viskas gražu, pilna idealizmo. Išlipome, vakaras buvo, nieko nematome... Ką daryti, negi naktį kreipsiesi kur? Noreika gerai žinojo Vilnių, apsistojome viename viešbutyje netoli stoties, pernakvojome, šiek tiek apsitvarkėme. Ryte matome – nepanašu, kad tai būtų laisva Lietuva. Pilna vokiečių kareivių, civiliai žmonės turi duoti jiems kelią, nuo šaligatvių pasitraukti, kai eina karininkas, pagarbą atiduoti. Vokiečiai atrodo gražiai, sveikai, raudonais veidais. Žmonės išvargę, badas, maisto trūksta.
Nuėjome į tarybą. Antanas Smetona mus priima – nepaprastas įvykis. Vyksta posėdis, tarybos plenumas. Tai proga pranešti. Susirenka didieji ponai politikieriai. Mes iš revoliucinio krašto atvykę, jau truputį pirmo įspūdžio priblokšti, kad čia nėra taip laisva ir gražu, bet vis tiek yra valstybė, taryba, kažkas daroma. Pranešimus atlieka kiti. Aš atlieku karišką pranešimą: kiek Rusijoje surinkome karininkų, kareivių, puskarininkių, kas yra karininkų sąjunga, kokios mūsų galimybės, ką mes galime sudaryti – viską dėstau. Tik jaučiu, kad visos mano gražios mintys ir statistika byra kaip žirniai nuo sienos.
– Kažin kodėl?
– Paprasta. Jie visi pažiūrėjo į mane – iš revoliucijos jaunas karininkėlis atvykęs, svajonėmis užsiima, kadgi to nėra, tai negalima, tai fantazijos, sapnas.
– Vadinasi, sava kariuomenė neįmanoma?
Tuomet dar ne. Po pertraukos susidarė įspūdis, kad nepataikiau į temą. Sąžinė kankina – aš gi buvau pasiųstas Lietuvoje daryti ką nors ginkluotosioms pajėgoms. Ką pasakysiu savo draugams, kurie mane siuntė? Ramybės neturėjau. Balandžio 25 d. tarybai raštu įteikiau tam tikrą memorandumą. Išdėsčiau truputį naivius motyvus, bet tikslas buvo išnaudoti padėtį. Vokietija karą jau pralaimi, taigi paskutinė galimybė susiorganizuoti patiems. Taryba abejoja: jeigu ji ims organizuoti kariuomenę, vokiečiai pasiųs ją į Vakarų frontą, mūsų žmonės žus ir bus tik nelaimė ir bėda. Negalima.
Aš buvau tos nuomonės, kad karas eina į pabaigą, Vakarų fronte prasidėjo lemiami veiksmai, viskas ilgai tęstis negali, reikia skubiai organizuotis. Jeigu suspėsime suorganizuoti, turėsime ne tik tarybą, bet ir šiokių tokių ginkluotų pajėgų, ir kalbės su mumis kitaip. Nesuspėsime suorganizuoti – nieko nereikšime.
– Kada jau galima buvo steigti?
– Reikėjo laukti. Pasiekiau tik vieną rezultatą – taryboje buvo užvesta inteligentinių pajėgų registracija būsimoje valstybėje. Buvo užmirštas skyrius apie kariuomenę, bet aš tada mažą darbelį gavau, pasilikau Vilniuje ir inicijavau, kad būtų ir kariškas skyrius. Buvo užvesta stora knyga. Tada pirmas ir įsirašiau į karišką skyrių, nes dirbau taryboje. Į Vilnių atvykę kariai pirmiausia į mane ir kreipdavosi žinodami, kad taryboje yra toks karininkas.
Buvo puskarininkis Stasys Butkus. Sakau jam – žinai, jau kariuomenės pradžia yra, jau yra sąrašas. Jis klausia – kur? Sakau – eikš čia. Jis įsirašė antruoju ir taip mes tapome pirmaisiais savanoriais. Tačiau tai dar ne kariuomenė. Iki 1918 m. spalio atsirado tik 41 vyras, bet dėl to, kad tai buvo pusiau slapta. Vilčių, kad galima organizuoti kariuomenę, nebuvo, niekas netikėjo. Visi manė –užsirašys, nieko neišeis, tai išrikiuos bolševikai atėję (jeigu ateis) ir sušaudys. Kam beprasmiškai rizikuoti galva? Daugybė karininkų, gerų, pasižymėjusių, ordinus gavusių, užsirašė kitais specialistais: advokatais, policininkais, mokytojais, kuo nori. Vėliau jie visi grįžo, dalyvavo kovose.
Taigi kariuomenės nėra, viskas tik popieriuje. Tik kai Vokietijoje įvyko revoliucija, kai pralaimėjo karą, pajutome, kad Lietuvoje atsileidžia vokiečių okupacinės valdžios replės, jau galime truputį drąsiau kalbėti, jau nesusodins į kalėjimą, negriebs vokiečių žandarai. Tada prasidėjo skyrimai: I pulko vadas, II pulko vadas... Bet tai buvo vadai, karininkai, o kareivių nėra, nes viešai skelbti negalime, rinkti negalime. Be to, ir pirmoji vyriausybė nebuvo tokio improvizacinio metodo šalininkė, galvojo apie tvarkingą kariuomenės organizavimą, kūrė gerus planus. Nereikia neigti, pradžia buvo, bet ne kariuomenė, dar ne jėga.
Lapkričio 23 d. buvo išleistas pirmasis kariuomenės įsakymas, kurį visi gerbia, bet tai tik popierius. Po viso šito kareivių ir karininkų Vilniuje buvo tik apie 200, nors teoriškai pirmą ir antrą pulką jau buvome sudarę. Be to, dar baltgudžių pulkas. Bet nei pinigų, nei ginklų nėra, o kariuomenė daug pinigų reikalauja, ypač taip ūmiai organizuojant. Bet svarbiausia – politinis nenoras imtis drastiškų priemonių, masiškai šaukti tautą prie ginklų. Kas ateis, jeigu pašauksi? Visokie ateis. Pirmoji vyriausybė buvo labai konservatyvi, didžiausi patriotai (nenoriu priekaištų jiems sakyti) galvojo, kad tai rizikinga. Laikas bėgo, dienos labai brangios, bolševikai visu frontu lenda į Lietuvą, artėja net prie paties Vilniaus. Padėtis katastrofiška. Tokioje padėtyje nėra kito sprendimo, kaip tik griebtis ginklų ir gintis. Kalbų nebeturi būti, bet nėra nieko iš anksto paruošta.
Likimas lėmė vienam žmogui artimesnių ryšių su Mykolu Šleževičiumi turėti. Šleževičius nenorėjo vyriausybės. „O kam? – sakė. – Mane į teismą norės patraukti. Kareivių jūs neturite, koks iš manęs diktatorius? (Jam siūlė diktatoriumi tapti.) Reikia visus sujungti, jeigu dar galima ką nors daryti.“ Jis atsisakė būti paskirtas diktatoriumi, sudarė tautinės vienybės vyriausybę, kuri sujungė visų politinių srovių, išskyrus komunistus, atstovus.
1918 m. gale, gruodžio 26 d., formali vyriausybė buvo paskelbta. Šleževičius sutiko – ką darysi. Jis irgi bijojo. Kur kareiviai? Nėra. Ką daryti? Pasakiau: „Mykolai, nėra kitos išeities, kaip šaukti tautą prie ginklų. Jau mėnesį apsaugos štabe guli paruoštas projektas, aš pats jį parašiau.“ Tai tas atsišaukimas, kuris vėliau tapo garsus. Bet tada vyriausybė nepritarė. Atnešu – pažiūri, daug nesvarsto, laiko nėra. Patvirtina, nustato sąlygas, nes čia pinigų klausimas. Ir gruodžio 29 d. paskelbė tą garsųjį istorinį atsišaukimą.
– Sakote, kad paskelbėte, padarėte pranešimą. Kokiu būdu paskelbėte lietuvių mobilizaciją?
– Buvo atspausdinta, išvežiota po visą Lietuvą. Bet aš noriu užbėgti už akių: prieš vyriausybės atsišaukimą (nes žinojo, kas yra Šleževičiaus nutarta ir kad visur bus paskelbta) Vilniaus komendantūra paskelbė savo atsišaukimą į Vilniaus gyventojus. Tai buvo labai dramatiškai padaryta: buvo pertrauktas vaidinimas, kuris vyko miesto teatro patalpose ir į kurį visa lietuvių visuomenė buvo susirinkusi. Tai buvo 1918 m., apie Kalėdas.
Paėmė ir Juozą Pajaujį, kuris tada buvo jaunas, gražus vyras, kalbininkas, gražiai kalbėjo. Sakau: „Pakalbėk gražiai, ugningai, o aš perskaitysiu komendanto įsakymą visiems stoti.“ Taip ir padarėme. Savanorių šaukimas kaip revoliucija revoliuciniu aktu prasidėjo. Tai visus taip paveikė, kad jau antrą dieną prie komendantūros raštinės stovėjo eilės vyrų užsirašyti į savanorius. Tokia savanorių pradžia buvo Vilniuje ir tas pats darėsi visoje Lietuvoje.
Nesusigriebėme mes, Vilniaus komendantūros vadovybė, iškelti Gedimino kalne Lietuvos vėliavos, kai tik pamatėme, kad vokiečiai ją nuėmė. Kad lenkai neužimtų, pasiskubinome – sargybą pastatėme. Žinot, tai simbolinis dalykas, ne karo kautynės, bet psichologinis, politinis dalykas. Tai nuskambėjo po visą Lietuvą, ir, laimėjus kovą dėl nepriklausomybės, savanoriams buvo sukurtas specialus medalis: vienoje pusėje išgraviruotas bokštas su vėliava ir grandinė – nelaisvės sukapojimas kardais. Tai Vilniaus simbolika, kuri pateko į istoriją.
Visas tautos politinis aktyvas ėmė raginti savanorius imtis ginklų. Bažnyčia laimino visus eiti ir gelbėti Tėvynę. Per porą savaičių pulkai buvo užpildyti savanorių: I pulkas, II pulkas, nauji pulkai... Taip per keletą mėnesių mes atsistojome ant stipraus organizacinio tautinio moralinio pagrindo, kuriuo remiantis jau buvo galima vykdyti privalomąją karo tarnybą: imti visus pajėgius vyrus, nori ar nenori. Bet teritorija jau buvo sumažėjusi iki Suvalkijos krašto, bolševikai buvo prasiveržę giliai į Lietuvą, net iki Žemaitijos. Toks privalomas įsakymas nedaug ką bereiškė. Vis dėlto daug žmonių bėgo ir iš bolševikų okupuotų, užimtų sričių ir atbėgo savanoriais pas mus.
Palengva buvo sukurta kariuomenė. Bet ne kareivinėse ramiai sėdint prie geros kavos ar ko nors, o kautynių lauke tie batalionai, tie branduoliai susibūrė į pulkus. Atsirado visa armija, ji Lietuvai ir atnešė nepriklausomybę. Vasario 16-osios aktas buvo įvykdytas ne iš kieno malonės, o iš mūsų pačių tautos pasiaukojimo ir patriotizmo.
