K.Piechowskis prisimena: buvo 1939 metai, jis bandė išvykti į Prancūziją. „Atvažiavo SS automobiliai. Gestapo karininkas su šypsena sako: turėtume jus nužudyti, bet to nepadarysime, nes gausite kai ką geresnio nei mirtį“, – pasakoja 95-erių metų vyras.
Tų metų lapkritį jis pateko į Aušvicą: „Gavau 918 numerį ir pradėjome statyti stovyklą. Buvo baisu. Esesininkas, tikras nusikaltėlis, žudė šaudydamas į pakaušius prie Mirties sienos.“
„Dirbau, rinkau kūnus. Stovime prie vartų ir staiga girdime „Tür auf!“ Tai reiškia, kad reikia atidaryti vartus. Bėgame ristele, verčiame tuos nuogus kruvinus kūnus į vežimą, tada – į krematoriumą. Kraujas liejasi net iki krematoriumo. Ten važiavo vežimas su kūnais“, – pasakoja garbaus amžiaus vyras.
Ponas Kazimierzas ir šiandien prisimena, kaip vienas draugas jam gyvybę išgelbėjo. „Vienas iš draugų, su kuriuo dirbome toje pačioje komandoje, pasakė man, kad esu pažymėtas, vadinasi, pasmerktas mirti. Žiūrėjo man į akis sutrikęs ir pasakė: „Kazekai, o gal mums pavyktų pabėgti?“ – vis dar susijaudinęs prisimena K.Piechowskis.
Tada jis nepatikėjęs tokia galimybe – esą niekas nėra pabėgęs ir nepabėgs iš šios stovyklos. Bet draugas minties neatsisakė ir galų gale vyrai nusprendė pamėginti. „Planas buvo toks – jeigu jie mus laiko kvaileliais, o patys yra aukščiau nei mes visi, tai jie gali suklysti. O klaidos leis mums išsilaisvinti ir pabėgti“, – pasakoja ponas Kazimierzas.
Pabėgimo diena – 1942 metų birželio 20-oji. Kartu su K.Piechowskiu iš Aušvico Birkenau bėgo dar trys kaliniai. Vienas dirbo garaže ir suveikė automobilį. Taip pat vyrai pasirūpino SS uniformomis, gavo ginklų ir amunicijos.
„Vokiečiai buvo tokie užtikrinti, kad niekas nedrįs bėgti iš Aušvico, kad garažo net nesaugojo. Įsėdome į automobilį ir privažiavome prie vartų, už kurių buvo laisvė. Aš išsitraukiau pistoletą ir pasakiau vartininkui: atidaryk vartus arba ištaškysiu tau smegenis“, – prisimena bėglys.
Kai pakilo užtvaras, jie buvo laisvi. Nė vienam bėgliui nieko nenutiko.
Tačiau šis sėkmingas pabėgimas nebuvo K.Piechowskio problemų pabaiga. Karo metu jis priklausė Armijai Krajovai, tad pokario metais gavo už tai dešimt metų kalėjimo. „Esu nuskriaustas du kartus. Vokiečių, nes buvau skautas, ir rusų, nes priklausiau Armijai Krajovai“, – kalba vyras.
Į Aušvicą K.Piechovskis grįžo po 55 metų. „Žmona mane įkalbėjo. Įeiname į Mirties bloko kiemą ir tada prisiminiau tuos laikus, kai vežiojau tuos visus kūnus. Na ir kritau ant žemės, supurtė mane visą ir gulėjau be sąmonės, – skaudų grįžimą prisimena vyras. – To nepamiršiu visą gyvenimą, bet ar jaučiu kam nors neapykantą? Ne, nejaučiu.“