„Lyg amfiteatre tarp masyvių Gedimino, Trijų kryžių ir Bekešo kalnų link Vilijos, lietuvių Nerimi vadinamos, tęsiasi miestas, kuris yra gyva istorija. Vilnius jau seniai peraugo šias natūralias, senąsias sienas, bet iki šiol jos žymi istorinį centrą, kur išliko ir toliau puoselėjami didžiausio miesto turto – daugiakultūriškumo pėdsakai. Tas neįkainojamas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės palikimas, per šimtmečius egzistavęs pasienyje tarp Vakarų ir Rytų, Romos ir Bizantijos, padarė iš Vilniaus išskirtinę vietą Europos žemėlapyje, bet ir sukomplikavo jo likimus“, – rašo straipsnyje A.Niemojewska.
Czesławas Miłoszas kažkada prisipažino, kad Vilnius jam yra našta. O jo bičiulis, lietuvių poetas Tomas Venclova, kalbėdamas apie Vilnių, teigė atvirkščiai: „Jo aurą geriausiai nusako žodis bizarre, kurio nemoku išversti.“ (keistas, ekscentriškas)
Neįkainojamas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės palikimas padarė iš Vilniaus išskirtinę vietą, – rašo A.Niemojewska.
„Miesto prie Vilijos reikalauja sau visos tautos, kurios šiame mieste per amžius gyveno ir kūrė jo charakterį. Lietuviams tai Gedimino susapnuotas lopšys, vienas iš svarbiausių jų tapatybės šaltinių. Lenkams – Didžiosios Kunigaikštystės sostinė, genetiškai lietuviška, etniškai daugiausia apgyvendinta rusėnų, kultūriškai dominuojama lenkų, kadangi būtent iš lenkiškai kalbančiųjų susiformavo diduomenė, nepaisant jos kilmės.
Daugeliui žydų, dabar gyvenančių JAV ar Izraelyje, Vilnius yra prarastoji Šiaurės Jeruzalė.
Rusėnai, dabar pirmiausia baltarusiai, o iš dalies ir ukrainiečiai, pabrėžia savo kultūros įtaką Vilniui jau viduramžiais, kai galinga Lietuva užkariaudavo žemes rytuose ir pietuose, o kartu su žemėmis ir jų gyventojais perimdavo papročius, kalbą ir raštą.
Rusai savo ruožtu, valdę miestą po Abiejų Tautų Respublikos padalijimų ir Antrojo pasaulinio karo, matė jame (o kai kurie greičiausia ir nevartotų būtojo laiko) Vakarų provincijos brangakmenį, sukilimo židinį, bet ir laisvės oazę sunkiausiais laikais.
Į šį sąrašą galima įtraukti taip pat vokiečius, totorius, karaimus, armėnus, net škotus“, – rašo A.Niekojewska.
Vilnius neprarado savo daugiakultūriškumo net iki sovietinių laikų.
Feodaliniais laikais, kai ribos brėžtos tarp visuomenės sluoksnių, o ne etninių grupių, Vilnius – tada žemėlapiuose įvardijamas kaip Wilno – mito tuo įvairiapusiškumu ir augo dėl to. Bet jau XIX a. vidury, kai žmonės ėmė skaldyti tik ką gimęs nacionalizmas, miestas tapo ginčų dėl tautinės priklausomybės objektu, rašo „Rzeczpospolita“.
„Nepaisant to, kad šie ginčai, ypač lietuvių ir lenkų konfliktas, neretai įgaudavo dramatiškas formas – Vilniaus likimą po Pirmojo pasaulinio karo nulėmė kariniai veiksmai, o jų pasekmėmis tapo Lietuvos ir Lenkijos diplomatinių santykių nutraukimas, Vilnius neprarado savo daugiakultūriškumo iki sovietinių laikų. Ir net šis glėbys nesulaužė miesto dvasios, nes gyvus to senojo susijungimo ženklus atidus praeivis, kad ir iš kur į Vilnių atvyktų, atras ir šiandien“, – rašoma Lenkijos dienraštyje.
Perspektyvų, per kurias galima šią unikalią konstrukciją įžvelgti, yra daug: etninė, religinė, papročių, net estetinė. Bet geriausia yra žvelgti per Vilniaus kalbų įvairovę.
Galime įsivaizduoti Lenkiją be Vilniaus, bet pabandykime išplėšti iš lenkiškumo sąvokos vilnietiškąjį romantizmą.
„Šis miestas savyje turėjo kažkokią mistinę jėgą, kuri lėmė, kad kalbos, kurios Vilniuje apsigyveno, čia pasiekdavo aukščiausią tobulumo lygį. Kalbėkime apie lenkų kalbą: galime įsivaizduoti – turime, nes taip susiklostė reikalai, – Lenkiją be Vilniaus, bet pabandykime išplėšti iš lenkiškumo sąvokos vilnietiškąjį romantizmą. Turėsime sužalotą kalbą. Todėl nesugebėsime atsakyti į klausimą, ar tai Vilnius suteikė sparnus savo kalboms, ar jų sandūra sukūrė miesto legendą. Miestas, kuris man toks artimas“, – baigia savo tekstą A.Niemojewska.
Visą tekstą lenkų kalba galite paskaityti čia.
