Papiktino istorinė neteisybė
„Ten, kur įvyko bene didžiausia Dzūkijos partizanų pergalė, šiandien stovi (vis dar stovi laisvoje Lietuvoje!) paminklas jų nukautiems stribams ir enkavedistams. O Lietuvos partizanai vadinami buržuaziniais nacionalistais. Trakų rajono savivaldybė tame nemato problemos. Tiesa, yra pažadėta nukelti, bet tai ir liko pažadu“, – tokį laišką prieš porą savaičių redakcijai atsiuntė Tomas Šatas.
Iš Panevėžio kilęs T.Šatas gyvena Vilniuje. Į Trakų rajone stovintį paminklą, kaip istorinės neteisybės simbolį, Tomo dėmesį atkreipė draugas.
Šis paminklas svarbus tuo, kad tai yra bene didžiausios Dzūkijos partizanų pergalės vieta. O kaip dabar atsidėkojame, už tai, kad kovojo? Vadiname buržuaziniais nacionalistais. Ir pagerbiame stribus bei enkavedistus.
„Šis paminklas svarbus tuo, kad tai yra bene didžiausios Dzūkijos partizanų pergalės vieta. Mūšis yra minimas partizano Dzūko dienoraštyje. Skaitydamas knygą nepastebėjau minint didesnės pergalės. O kaip dabar atsidėkojame, už tai, kad kovojo? Vadiname buržuaziniais nacionalistais. Ir pagerbiame stribus bei enkavedistus. Kai lankiausi toje vietoje, prie paminklo net gėlių buvo padėta. Man, pavyzdžiui, gėda ir skaudu“, – rašė T.Šatas.
Šalia kelio tarp Onuškio ir Grendavės stūksantį paminklą jis vadina šaukštu deguto medaus statinėje. Jis nori sužinoti, kada paminklas, menkinantis partizaninėje kovoje už Lietuvos laisvę žuvusius lietuvius, bus nugriautas ir išvežtas. Atsakymo į šį klausimą iš Trakų rajono savivaldybės atstovų jis nesulaukė.
Savivaldybės viešųjų ryšių specialistė Sigita Nemeikaitė neneigė gavusi Tomo laišką, tačiau prisipažino neturėjusi, ką jam atsakyti – sprendimai dėl paminklo likimo vis dar nepriimti.
S.Nemeikaitė atkreipė dėmesį, kad dėl paminklinio akmens iškėlimo 2012 metais savivaldybė yra kreipusis į Kultūros paveldo departamentą. Departamento direktorė Diana Varnaitė anuomet savivaldybę informavo, kad šis paminklas „nėra įrašytas į Kultūros vertybių registrą, jam netaikomi paminklosauginiai apribojimai”.
„Bėda ta, kad savivaldybėje kone kasmet suformuojama nauja valdančioji koalicija, keičiasi valdžios. Štai ir dabar vos kelios dienos kaip turime naują merę. Todėl tegaliu ją informuoti, kad paminklo klausimas išlieka aktualus ir jį reikia vienaip ar kitaip išspręsti“, – prieš porą savaičių kalbėjo kalbėjo S.Nemeikaitė.
Pašlovintas legendinis partizanų vadas
Kol Trakų rajono valdžia delsė, kažkas savaip bandė atstatyti istorinį teisingumą. 15min.lt skaitytoja Sonata penktadienį redakcijai atsiuntė nuotraukas, kuriose matyti, kad ant paminklo baltais dažais išpurkštas užrašas „Šlovė Lietuvos partizanui Vaclovui Voveriui (Žaibui). Užrašas – per visą paminklą. Jis užgožia paminkle iškaltas žuvusiųjų pavardes.
Dainavos partizanų apygardos partizano Kazimieraičio rinktinės vadas V.Voveris-Žaibas. buvo vienas aktyviausių ne tik Dzūkijos, bet ir visos Lietuvos kovotojų su sovietų okupantais, savo veikla pelnęs didelį autoritetą tarp partizanų ir vietos gyventojų, dalyvavęs daugelyje kautynių ir susirėmimų su priešu.
Jis žuvo 1949 m. kovo 7 d., išduotas provokatorių MGB agentų rašytojų A.Skinkio ir K.Kubilinsko.
V.Voveris gimė 1922 m. vasario 17 d. Trakų apskrities Onuškio valsčiaus Bakaloriškių kaime. 1944 m. rugsėjo 1 d. išėjo į partizanų būrį. Pasirinko Žaibo slapyvardį.
Žaibas, neturėdamas jokio karinio išsilavinimo, sugebėjo vadovauti kovotojams ir surengti meistriškus puolimus ne tik prieš vietinį sovietinį aktyvą, bet ir prieš sovietų vidaus kariuomenę.
V.Voverio-Žaibo partizanų būrys pavadintas „Geležinio Vilko“ vardu priklausė to paties pavadinimo Konstantino Barausko-Vėžio vadovaujamai „Geležinio Vilko“ grupei. Veikė Onuškio, Alovės ir Daugų apylinkėse.
Dalius Žygelis žurnale „Karys“ rašė, kad nuo pat pradžių V. Voverio-Žaibo vadovaujamų partizanų grupės vizitine kortele tapo aktyvūs ir bekompromisiai kovos veiksmai prieš sovietų okupantus ir jų kolaborantus stribus, šnipus, partinį aktyvą. Žaibas, neturėdamas jokio karinio išsilavinimo, sugebėjo vadovauti kovotojams ir surengti meistriškus puolimus ne tik prieš vietinį sovietinį aktyvą, bet ir prieš sovietų vidaus kariuomenę.
Būtent jo suruoštose pasalose priešo kariuomenė patyrė didžiausius nuostolius. Kito taip efektyviai veikusio partizanų karo lauko vado Lietuvoje, ko gero, nebuvo.
Pasak D.Žygelio, įvairiuose šaltiniuose nurodoma, kad Žaibo vadovaujami partizanai dalyvavo maždaug trisdešimtyje kautynių ir ofenzyvų prieš okupantus. Neįskaičiuojant smulkių susišaudymų, pavienių okupantų likvidavimo.
Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, 1997 m. gruodžio 22 d. V.Voveriui-Žaibui pripažintas kario savanorio statusas, Prezidento 1997 m. lapkričio 20 d. dekretu suteiktas Vyčio Kryžiaus 1-ojo laipsnio ordinas (šiuo metu – Vyčio Kryžiaus ordino Didysis kryžius), krašto apsaugos ministro 1998 m. gegužės 13 d. įsakymu – kapitono laipsnis (po mirties).
Išskirtinė operacija
Trakų rajone stovintis paminklas mena Žaibo 1948 m. spalio 26 d. surengtą operaciją, per kurią ir žuvo stribai bei enkavedistai, kurių pavardės iškaltos paminkliniame akmenyje.
D.Žygelis rašo, kad Žaibo vadovaujama grupė patraukė link Onuškio ir netoli Grendavės kaimo užminavo kelią bei įsitaisė pasaloje. Apie 10 valandą ryto kita partizanų grupė sulaikė Onuškio kryptimi važiavusį miškų ūkio sunkvežimį. Partizanai iš keleivių kai ką atėmė, davė keletą egzempliorių antisovietinių karikatūrų ir paleido važiuoti toliau, o patys pasitraukė.
Sunkvežimio vairuotojas, atvykęs į Onuškį, iškart informavo apie įvykį MGB poskyrį. Laikinai Onuškio valsčiaus MGB poskyrio viršininko pareigas einantis ltn. Pacevičius tuoj pat suorganizavo 18 žmonių operatyvinę-karinę grupę, ji sušoko į sunkvežimį ir išskubėjo pasitikti savo mirties.
Šis atvejis išskirtinis tuo, kad okupantų kariuomenė ne tik kad nesilaikė nerašytos taisyklės nekalbėti ir nerašyti apie kovose su partizanais žuvusius karius, ne tik atvirai pripažino savo nuostolius, bet ir pastatė žuvusiems kareiviams paminklą.
Nuvažiavus nuo Onuškio apie 4 km karių sunkvežimis užvažiavo ant minų ir susprogo. Pasaloje buvę partizanai po sprogimo likusius gyvus okupantus sunaikino kulkosvaidžių ir šautuvų ugnimi. Per operaciją partizanai nukovė Onuškio MGB poskyrio vyresnįjį operatyvinį įgaliotinį ltn. Pacevičių, to paties MGB poskyrio operatyvinį įgaliotinį j. ltn. Mikolajūną, vidaus kariuomenės 261-ojo šaulių pulko 5-os šaulių kuopos būrio vadą ltn. Sergejev, 3 seržantus ir 11 eilinių kareivių. Partizanai susirinko nukautųjų ginklus ir patraukė savo keliais.
Pasak D.Žygelio, šis atvejis išskirtinis tuo, kad okupantų kariuomenė ne tik kad nesilaikė nerašytos taisyklės nekalbėti ir nerašyti apie kovose su partizanais žuvusius karius, ne tik atvirai pripažino savo nuostolius, bet ir pastatė žuvusiems kareiviams paminklą, kuriame kažkodėl iškalė tik 16 pavardžių.
