1917-ųjų rugsėjo 18-ąją Vilniuje susirinkusi Lietuvių konferencija nutarė, kad „liuosam Lietuvos plėtojimos reikalinga sudaryti nepriklausoma, demokratiškai sutvarkyta valstybė“, ir išrinko Lietuvos Tarybą valstybei atkurti. Tai buvo pirmasis tvirtas žingsnis į Lietuvos nepriklausomos valstybės sukūrimą.
Pokalbio moderatorius, literatūrologas Darius Kuolys pradėjo diskusiją, primindamas, kad prieš Vilniaus konferenciją Petrapilio (dabartinio Sankt Peterburgo) mieste vyko aršios diskusijos, lėmusios galutinį sprendimą dėl Vasario 16-osios.
„Buvo svarstomi esminiai Lietuvos gyvenimo klausimai, valstybės orientacija. Vieni sakė, kad galime eiti su rusais, kiti – einame su vokiečiais“, – apie diskusiją dėl nepriklausomos Lietuvos strategijos pasakojo D.Kuolys.
„Ar mes turime jėgų ne tik atkurti, bet ir išsaugoti nepriklausomą valstybę, gyventi nepriklausomą gyvenimą?“ – tų laikų retorinį klausimą pakartojo moderatorius.
Prisitaikyta prie pokyčių Europoje
Istorijos mokslų daktaras Algimantas Kasparavičius pabrėžė, kad iš šios istorinės, prieš šimtmetį įvykusios konferencijos galima pasimokyti, jog Lietuva yra neatsiejama Europos politinės istorijos dalis.
„Kai vyksta socialiniai pokyčiai Europoje, tai nereikia tikėtis, kad būsime nepaliesti“, – primindamas 1939–1940 metų Lietuvos politinio elito klaidas kalbėjo A.Kasparavičius.
„Darius atkreipė dėmesį į vidinius lietuvių pasaulio punktyrus, bet, kaip ir 1988 ar 1991 metais, taip ir 1914 ar 1917 metais lietuvių politinė mintis privalėjo matyti visą europinę panoramą. Lietuvių konferencijos priežastis buvo ne tik lietuvių noras ir suvokimas, kad esame pribrendę, bet ir įvykiai Europoje – imperinę tvarką sugriovęs karas“, – pastebėjo jis.
„Kai vyksta socialiniai pokyčiai Europoje, nereikia tikėtis, kad būsime nepaliesti“, – primindamas 1939–1940 metų Lietuvos politinio elito klaidas kalbėjo A.Kasparavičius.
„Tai pirmas toks lietuviškas politinis renginys lietuvių kalba. LDK seimeliai nevykdavo mūsų kalba. Kitas dalykas, kad į Tarybą išrinkti žmonės, iš tiesų turėję politinį svorį, pagal jų nuveiktus darbus – Jonas Basanavičius, Jurgis Šaulys, Petras Klimas, Antanas Smetona...“, – pasakojo istorikas, pabrėždamas, kad jie buvo carinės Rusijos imperijoje išsilavinę žmones, jau patyrę ir vakarietiškos minties įtaką.
„Svarbiausia žinia, kurią mums siunčia Lietuvių konferencija – suvokti realijas ir jų ribose veikti lietuvių tautos, valstybės naudai. Tai yra dalykas, kurį šiuo metu užmiršta mūsų valdžia ir dėl to turime problemų“, – teigė jis.
Lėmė amerikiečių įsijungimas
Istoriko, politologo Antano Kulakausko teigimu, politinė situacija tuomet buvo sudėtingesnė, nei manome dabar.
„Didžioji dalis Lietuvos buvo okupuota vokiečių ir nesiruošė pralaimėti. Reikia nepamiršti svarbaus veiksnio, kad 1917 metų pavasarį į karą įstojo Jungtinės Valstijos“, – pažymėjo A.Kulakauskas, primindamas, kad amerikiečiai savo pokariniame plane laisvę planavo tik Lenkijai ir Suomijai, o kitoms tautoms siūlė tik abstraktų laisvės pažadą.
„Potencialas buvo matomas tame, kad valstiečiai turėjo tapti piliečiais, bet turėkime galvoje, kad tik pusė valstiečių buvo raštingi“, – pastebėjo jis.
„Kai įstojo amerikiečiai, vokiečiai nebesitikėjo laimėti karo Vakaruose, todėl pradėta atsižvelgti į tautų apsisprendimo laisvę. Tai nebuvo laisvas svarstymas – kaip norim, taip pasisuksim. Reikėjo derintis prie aplinkybių“, – kalbėjo istorikas.
„Potencialas buvo matomas tame, kad valstiečiai turėjo tapti piliečiais, bet turėkime galvoje, kad tik pusė valstiečių buvo raštingi“, – pastebėjo jis, pabrėždamas, kad kitos Baltijos valstybės turėjo geresnę startinę poziciją šiuo požiūriu.
„Už baltarusius turėjome didesnį kultūrinį potencialą ir geresnę geopolitinę situaciją“, – kalbėdamas apie Lietuvos ir Baltarusijos skirtumus tuo metu pastebėjo A.Kulakauskas.
Kultūriniai pokyčiai lenkė politinius
Dalis buvusios lietuviškos bajorijos įsivaizdavo, kad ateitį reikia sieti su buvusiu Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės projektu, lenkai ar baltarusiai reiškė savo pretenzijas į Vilnių. Tuo metu Vilniaus miesto gyventojų didžiąją dalį sudarė žydai. Šioje sudėtingoje situacijoje susiformavusiai lietuvių inteligentijai teko apibrėžti valstybės idėją.
„Svarbu ir tai, kad kultūrininkų sąjūdis įgavo profesionalaus meno poreikį“, – pasakojo profesorė
Literatūros tyrinėtoja, profesorė Aušra Martišiūtė-Linartienė pastebėjo, kad kultūrine prasme lietuvybė jau turėjo įdirbį dar prieš politinius sprendimus.
„Sąmonėjimas jau vyko, buvo renkamas ir sisteminamas kultūrinis paveldas“, – pažymėjo ji. „Vyko slapti lietuviški vaidinimai, į kuriuos patekti buvo galima tik žinant slaptažodį. Kad susiburtų slaptasis lietuviškas vakaras, buvo reikalingi ne tik aktoriai, bet ir žiūrovai. Vyko kultūrinis organizavimasis, būrimasis į grupes“, – kalbėjo A.Martišiūtė-Linartienė.
„Svarbu ir tai, kad kultūrininkų sąjūdis įgavo profesionalaus meno poreikį“, – pasakojo profesorė ir pridūrė, kad nuo to prasidėjo gili teatro tradicija. „Dailės parodos, spektakliai, muzikos vakarai – tai buvo tautą telkianti galia, labai svarbi priežastis, kad atsirastų tautinė valstybė“, – pridūrė ji.
Laimėtas sudėtingas žaidimas
D.Kuolys pastebėjo, kad Lietuvių konferencijos dalyviai žymiai didesnį dėmesį skyrė vadovėlių leidimo, Vilniaus universiteto atkūrimo klausimui, o ne kariuomenės būrimui ar saugumui. „Augustinui Voldemarui rodės, kad vokiečiai apgins“, – teigė jis.
„Vyko nuolatinis žaidimas su vokiečių administracija, kas ką pergudraus. Manau, kad šį žaidimą laimėjome, bet buvo padaryta ir klaidų“, – sakė D.Kuolys ir pridūrė, kad kariuomenės būrimo klausimas buvo nepelnytai atmestas.
„Tikriausiai, čia susidūrė valstietiškas ir bajoriškas segmentai“, – primindamas, kad bajoriškos kilmės Mykolas Sleževičius ėmėsi kariuomenės būrimo, kai valstietiškos kilmės konferencijos dalyviai spruko, sakė jis.
„Lietuviai visgi yra valstietiška tauta ir visomis deklaracijomis tų bajoriškų tradicijų atsisakėme“, – pastebėjo istorikas
A.Kasparavičiaus manymu, vokiečiai buvo pergudrauti tik todėl, kad buvo priversti kreipti daugiau dėmesio į neramumus Berlyne. „Tas pats ir su mūsų nepriklausomybės atgavimu“, – istorinę paralelę pasiūlė jis, primindamas skeptišką Vaclavo Havelo laišką Vytautui Landsbergiui, kurį paneigė ir lietuviams galimybę suteikė Maskvoje įvykęs pučas.
„Lietuviai visgi yra valstietiška tauta ir visomis deklaracijomis tų bajoriškų tradicijų atsisakėme“, – pastebėjo istorikas, primindamas, kad pirmosios lietuvių kariuomenės būrimas baigėsi tuo, kad užsirašė tik du savanoriai.
Istorikas priminė ir tai, kad Lietuvos kairieji Petrapilyje vykusioje diskusijoje net ir nenorėjo kurti laisvos valstybės sutartimi su vokiečiais. „Jie giedodami Internacionalą, su raudona vėliava išėjo iš salės“, – opozicijos Vilniaus konferencijos sprendimams pavyzdį pateikė jis.
Moterų politinis vaidmuo
A.Martišiūtė-Linartienė pastebėjo, kad Vilniaus konferencijoje nebuvo nė vienos moters ir į tai buvo sureaguota griežtai.
„Buvo rašyti raštai, prašyta priimti, bet į tai nebuvo atsižvelgta“, – pastebėjo ji. Jos teigimu, politiškai aktyviausios buvo bajoriškos kilmės lietuvėmis save laikančios moterys, o į rašytoją Žemaitę buvo žiūrima kreivai, nes ji vilkėjo valstietiškus rūbus.
D.Kuolys pastebėjo, kad lietuviai vyrai pasitaisė ir Lietuvos moterys vienos pirmųjų Europoje gavo balsavimo teisę, o Steigiamajam Seime pirmininke tapo Gabrielė Petkevičaitė-Bitė.
„Moterys, nors ir keista, gavo politines teises pirmiausia ten, kur trūko laisvės. Tarkime, Suomijoje. O britų kolonijose – ne Anglijoje, o Naujojoje Zelandijoje, Kanadoje“, – pastebėjo A.Kulakauskas.
