Įdomu tai, pastebi A.Jakubčionis, kad per LDK žemes iš Rytų į Europą ėjo Šilko kelias, kuriuo buvo atvežami prieskoniai ir šilkai: „Jie buvo iškraunami Krymo pusiasalio uostuose, tada, kaip įprasta, kupranugariais gabenami į Kijevą (neužmirškime, Kijevas – LDK miestas), o paskui pasklisdavo po Europą. Taigi Lietuva tapo ir tranzito keliu. O tranzitinė prekyba rytietiškais prieskoniais ir šilkais taip pat davė naudos Lietuvos valstybei.“
Muito mokesčių siekta išvengti ir XIII amžiuje
Lietuvos muitinių sistema, matyt, pradėjo klostytis XI–XIII a. Tuo metu ypač sparčiai vystėsi prekyba su Vakarų Europos šalimis. Kuriantis valstybei bei jai tapus Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste (LDK), jau pirmaisiais XIII a. dešimtmečiais lietuvių pirkliai vyko į Rygą. Mindaugui apsikrikštijus bei 1253 m. tapus karaliumi, ypač sustiprėjo Lietuvos ir Livonijos prekyba.
Muitinių buvimas arba nebuvimas yra rodiklis, ar valstybė yra, ar valstybė stipri, ar ji nyksta, žlunga. O Mindaugas buvo tas žmogus, kuris Lietuvoje ėmė reguliuoti muitus ir vykdyti muitų politiką.
Kaip sako istorikas A. Jakubčionis, muitinių buvimas arba nebuvimas yra rodiklis, ar valstybė yra, ar valstybė stipri, ar ji nyksta, žlunga. O Mindaugas buvo tas žmogus, kuris Lietuvoje ėmė reguliuoti muitus ir vykdyti muitų politiką.
„Yra 1253 m. sutartis su Livonijos ordinu, kurioje numatytos keliamos sąlygos ir teisė Livonijos pirkliams keliauti per Lietuvą be muito. Tai svarbu. Kodėl be muito galima keliauti į Lietuvą? Kokių vertybių turi Lietuvos žemė? Įsivežti reikia druską, metalus, galų gale geresnes žirgų veisles. Tokiu būdu yra suinteresuotumas, kad šie kroviniai, kurie keliauja į Lietuvą, būtų neapmokestinami. O išvežti Lietuva taip pat turėjo ką. Pirmiausia tai buvo vaškas, kurio reikėjo visoms Vakarų Europos bažnyčioms, apšvietimui. Taigi rinka Lietuvos vaško produkcijai buvo didžiulė“, – kalba A.Jakubčionis.
Prekybos nauda buvo akivaizdi. Dėl jos išryškėjo konkurencija tarp Rygos miesto ir Livonijos ordino. Pastarasis, kaltindamas rygiečius dėl prekybos su pagonimis, pasirodė pats slapta prekiaująs su Lietuva. Paaiškėjo, kad ordino broliai slapta parduoda geležį, ginklus ir kitokias prekes. Ordinas buvo kaltinamas trukdęs prekybos laisvę, didinęs muitus, kvietęs prekiauti pagonis į slaptus punktus.
Istorikas A.Jakubčionis pastebi, kad ir tada pirkliai norėjo išvengti muitų, todėl stengėsi surasti naujų kelių ir apvažiuoti nurodytus: „Ką tada darė valstybė, kad gautų naudos iš muitų? Įvedė pasienio sargybą. Bet ta pasienio sargyba ne tiek saugojo sieną, kiek žiūrėjo, kad įvažiavę pirkliai nenukryptų kitu keliu, užvažiuotų į muitinę ir sumokėtų mokesčius.“
Per Lietuvą ėjo ir Šilko kelias
Prekybiniai ryšiai su Vakarų Europa pasiekė dar aukštesnį lygį valdant Gediminui, kai buvo išsiųsti Hanzos miestams laiškai, siūlantys palankias sąlygas prekiauti ir apsigyventi Lietuvoje. Kartu su prekybos augimu buvo saugomos ir kontroliuojamos valstybės sienos. Nors Vakarų miestai didelio noro nerodė, Gediminui 1323 m. pavyko pasirašyti Lietuvos valstybės ir Livonijos prekybos sutartį – buvo suteiktos privilegijos be muitų prekiauti tiems pirkliams, kurie atsikels gyventi į Lietuvą.
Gediminui 1323 m. pavyko pasirašyti Lietuvos valstybės ir Livonijos prekybos sutartį – buvo suteiktos privilegijos be muitų prekiauti tiems pirkliams, kurie atsikels gyventi į Lietuvą.
Kiti pirkliai, sako A.Jakubčionis, muitus turėjo mokėti, taigi atsirado institucija, kuri tvarkė muito reikalus, ir muitus renkantys muitininkai. Be to, palaipsniui nusistovėjo tvarka, kad surinkti muitai į didžiojo kunigaikščio pilį buvo vežami ne visada – pavyzdžiui, surinktus pinigus buvo galima naudoti valstybės reikmėms, tarkim, išlaikyti karinei įgulai.
Kita vertus, pastebi istorikas, buvo ir sunkumų – pirmiausia jų atsirado dėl itin išsiplėtusios LDK teritorijos: „Kai teritorija plečiasi, kaip spėti muitus sutvarkyti? Dabar Lietuva palyginti maža, o Algirdo laikais siekė Kijevą, Smolenską ir pan. Vadinasi, teritorijai plečiantis į Rytus, reikėjo ir naujų muitinių. Todėl sakyti, kad tokiame ir tokiame šimtmetyje susiformavo mutinių sistema, ir galima, ir ne. Ji yra, bet nuolat kinta, nes, imant kitus miestus, nusitęsia ir siena, ir muitinės.“
Vytauto laikais susiformavo muitinių tinklas. XV a. pradžioje LDK kontroliuojama teritorija buvo maždaug 15 kartų didesnė negu dabartinė Lietuvos Respublika. Muitinės sargai nuolat kontroliuodavo prekybinius kelius, ėjusius Nemunu, Dauguva, Dniepru, Bugu, Pipete ir kitomis upėmis. Didelės sritys kunigaikštystės tapdavo visiškai priklausomos nuo didžiojo kunigaikščio ir jo paskiriamo vietininko. Taip visos gaunamos pajamos (tarp jų ir muitai) pradėjo plaukti į valstybės iždą. Labai greitai buvo įsitikinta nauda krašto biudžetui bei prekybos didėjimo reikšme. Vytautas prekybos santykius pradėjo megzti net su kryžiuočiais.
„Be visų kitų nuopelnų, Vytautas galutinai sutvarkė muitines – jos buvo įkurtos visuose LDK pakraščiuose. Įdomu tai, kad per LDK žemes iš Rytų į Europą ėjo Šilko kelias, kuriuo buvo atvežami prieskoniai ir šilkai. Jie buvo iškraunami Krymo pusiasalio uostuose, tada, kaip įprasta, kupranugariais gabenami į Kijevą (neužmirškime, Kijevas – LDK miestas), o paskui pasklisdavo po Europą. Taigi Lietuva tapo ir tranzito keliu. O tranzitinė prekyba rytietiškais prieskoniais ir šilkais taip pat davė naudos Lietuvos valstybei“, – kalba A.Jakubčionis.
Vytautas suvokė tranzitinės prekybos svarbą, LDK negalėjo aplenkti ir Hanzos pirkliai. Netoli LDK sienos buvo tokie prekybiniai miestai, kaip Dancigas, Krokuva, Ryga, Naugardas, Pskovas, kurių pirkliai kirsdavo Lietuvos sieną, keliaudavo per Lietuvą.
Vytautas suvokė tranzitinės prekybos svarbą, LDK negalėjo aplenkti ir Hanzos pirkliai. Netoli LDK sienos buvo tokie prekybiniai miestai, kaip Dancigas, Krokuva, Ryga, Naugardas, Pskovas, kurių pirkliai kirsdavo Lietuvos sieną, keliaudavo per Lietuvą. Tuo metu buvo pradėti tiesti keliai slaviškose Lietuvos žemėse, gerinami sausumos ir upių keliai. Dėmesio keliams buvo skiriama dėl galimybės kontroliuoti prekybą ir muitus. [...]
Neįveikiama problema – prekių kontrabanda
XV a. pab.–XVI a. vid. muitinių valdymo politikoje dominavo du požiūriai. Valstybė privalo pati valdyti muitines ir gauti pelną arba išnuomoti muitines ir taip išvengti valdymo išlaidų bei gauti nuomos pinigus iš karto ir netgi kelerius metus į priekį. Siekis buvo vienas – gauti kuo daugiau pajamų į krašto iždą. Pirmas požiūris buvo labiau įsigalėjęs Aleksandro ir Žygimanto Senojo laikais. Antrasis – Žygimanto Augusto valdymo metais, kai iš esmės visos muitinės ir muitai buvo išnuomojami.
Kaip sako istorikas, galimybė išsinuomoti muitines buvo naudinga privačiam verslui: „Pavyzdžiui, toks Jozefovičius savo rankose sukoncentravo didžiausią muitinių skaičių, ir galima sakyti, kad būtent jis buvo pirmas Lietuvos vyriausiasis muitininkas, nes valdė daugiausia mutinių. Beje, pagal tautybę jis buvo žydas, bet tai nesutrukdė jam gauti bajoro titulo.“
Taip pat, priduria A.Jakubčionis, tuo metu buvo priimta, kad muitininkas, nuomodamas muitinę, valstybei turėjo sumokėti ne tik nustatytą dalį – sutartyje buvo numatyta, ir kokią turi dovaną jis duoti didžiajam kunigaikščiui, pavyzdžiui, ar kažkiek gelumbės, ar pakinktus, ar žirgus ir pan. Taigi viskas buvo reglamentuota, kad niekam nekiltų noras išsisukti.
Kartais kontrabandininkai prasiverždavo pro muitines jėga, numušdavo grandines, kuriomis ties muitinėmis buvo perjuostos upės.
Neįveikiama problema buvo prekių kontrabanda. 1554 m. didysis kunigaikštis sudarė specialią komisiją iš Kauno muitininkų, kurie surado nelegalius kelius Žemaitijoje ir nustatė valstybės iždo žalą. Kartais kontrabandininkai prasiverždavo pro muitines jėga, numušdavo grandines, kuriomis ties muitinėmis buvo perjuostos upės.
Kontrabandos formos priklausė ir nuo muitų surinkimo būdų. Pavyzdžiui, pasakoja istorikas, valstybė muitus rinkdavo pagal vežimų skaičių, todėl pirkliai į juos sukraudavo kiek įmanoma daugiau prekių, kad būtų mažiau vežimų. Todėl buvo įvesta tvarka – jei muitinės kieme vežimas sulūžo, prekės atitenka valstybei.
XVI a. šlėkta gavo privilegiją įsivežti prekių vartojimui bei savo ūkių produkciją išvežti be muito. Nuo tada pirkliai tardavosi su bajorais ir pastarieji veždavo prekes be muitų kaip skirtas sau. Naudą pasidalydavo ir pirkliai, ir šlėkta, bet nukentėdavo valstybė. Valdovai, kuriems rūpėjo papildyti iždą, siekdavo įvairiais būdais užkirsti pirklių gudravimus.
„XVI a. pradžioje buvo prašoma leisti statyti Vilniaus mieste pirklių namus. Kam? Visi pirkliai privalomai turėjo gyventi šiuose namuose. Jei gyveno privačiai, jie dalį prekių galėjo parduoti kitiems, nesulaukę, tarkim, turgaus dienos. O, gyvendami vienoje patalpoje, jie niekur kitur negalėjo savo prekių išparceliuoti anksčiau“, – pasakoja A.Jakubčionis.
Carinė Rusija Lietuvoje sienos apsaugai skyrė itin daug dėmesio
LDK muitinės, jų valdymas bei struktūra galutinai išsirutuliojo XVI a. Tuo metu sukurta sistema iš esmės išliko iki valstybės žlugimo. XVII a. viduryje Lietuvą sukrėtė demografinė krizė, kai dėl karų ir ligų kraštas neteko apie 48 proc. gyventojų. Visiškai sumažėjo pajamų, gaunamų iš muitų. XVIII a. prasidėjo pakilimas, bet po Trečiojo padalijimo 1795 m. Lietuva buvo prijungta prie Rusijos imperijos.
1857 m. buvo nustatytas labai mažas muitas brangioms prekėms ir labai didelis pigioms buitinėms prekėms. Tai paskatino nelegalų tokių prekių gabenimą iš Rytų Prūsijos.
Muitinės perėjo Rusijos žinion, buvo įkurtos naujos. Prasidėjo muitinių istorija Rusijos sudėtyje. Carinės administracijos keičiamų muitų politika mažino ar didino kontrabandą, darė poveikį muitinių veiklai. 1857 m. buvo nustatytas labai mažas muitas brangioms prekėms ir labai didelis pigioms buitinėms prekėms. Tai paskatino nelegalų tokių prekių gabenimą iš Rytų Prūsijos.
„Pagrindinis dalykas, skyręs Lietuvą nuo kitų Rusijos imperijos pakraščių, tas, kad Lietuva tuo metu turėjo sieną su Rytų Prūsija, t. y. Vokietija. Šioje teritorijoje sieną saugojo apie 1,5 tūkst. žandarų, nors Sankt Peterburge – tik 500. Taigi sienos apsaugai dėmesio buvo skiriama bene tris keturis kartus daugiau nei kitoms Rusijos imperijos vietoms“, – kalba istorikas.
Anot jo, Lietuvoje buvo įkurta Virbalio muitinės apygarda, kuriai priklausė Virbalio, Jurbarko bei Tauragės muitinės, ir taip visas šitas kampas buvo gana griežtai kontroliuojamas. Tačiau, kai Rusija įvedė labai didelius muitus buitinio vartojimo prekėms, vietiniai gyventojai (jie net nevartojo žodžio „kontrabanda“) iš Rytų Prūsijos ėmė įsinešti buities daiktus, kurie buvo ir pigesni, ir kokybiškesni. Taip pat, primena A. Jakubčionis, nelegaliai sieną kirsti turėdavo ir knygnešiai.
„Galų gale tie takai ir takeliai, kurie susiformavo XIX a. viduryje ir antrojoje pusėje, išliko iki sovietmečio ir pamažu atgimė dabar. Tai tie takai (ne toks jau ilgas sienos ruožas), kur patogiausi priėjimai prie Nemuno ir pan. Visa ta sistema susiformavo tuo laikotarpiu“, – pastebi istorikas.
Taip pat, sako istorikas, buvo nustatyta, per kiek dienų prekės, įvažiavusios į tuometinę Rusiją, turi pasiekti vieną ar kitą Rusijos miestą, tarkim, Sankt Peterburgą turėjo pasiekti per 30 dienų.
Lietuvoje buvusių muitinių raidai didelę įtaką darė tiesiami keliai. 1830–1835 m. buvo nutiestas tarptautinis plentas Sankt Peterburgas–Varšuva, ėjęs pro Zarasus, Kauną. Jo atšaka nuo Marijampolės per Virbalį vedė į Karaliaučių. Virbalio muitinė tapo viena reikšmingiausių prie vakarinės Rusijos imperijos sienų. 1861 m. buvo oficialiai atidarytas Kauno–Virbalio geležinkelio ruožas.
Muitinė gavo postūmį tolesnei raidai. Buvo pastatytas moderni geležinkelio stotis, viena didžiausių Rusijos imperijoje. Didesnė buvo tik Sankt Peterburgo. Stotyje, pasakoja A.Jakubčionis, buvo salės vietiniams ir užsienio keleiviams, jų tikrinimo patalpos: „XX a. pradžioje Virbalio muitinė tapo viena pagrindinių muitinių prekybai su Vakarų šalimis sausuma. Tada buvo nustatyta ir patikrinimo tvarka: visi su savo daiktais buvo išvaromi į salę ir tikrinami. Kadangi tai užtrukdavo gana ilgai, vėliau buvo pradėta tikrinti traukiniui važiuojant pačiuose vagonuose.“
Taip pat, sako istorikas, buvo nustatyta, per kiek dienų prekės, įvažiavusios į tuometinę Rusiją, turi pasiekti vieną ar kitą Rusijos miestą, tarkim, Sankt Peterburgą turėjo pasiekti per 30 dienų. [...]
Nuo XIX a. pabaigos carinės Rusijos administracija stengėsi riboti kontrabandą, itin griežtos bausmės buvo numatytos tiems, kurie į Lietuvą slapta gabeno lietuvišką spaudą. 1893 m. Muitinės departamento žinion perėjo ir Pasienio apsaugos tarnyba.