Vytauto Didžiojo universiteto istoriko, docento daktaro Kastyčio Antanaičio teigimu, tarpukario Lietuvoje labiau švenčiamos buvo kalendorinės, sezoninės datos. Iš šių švenčių galima išskirti keletą įspūdingų tarpukario valstybinių minėjimų.
Po 1926-ųjų gruodžio perversmo plačiai buvo švenčiami šalies lyderio Antano Smetonos gimtadieniai. Didžiausio dėmesio sulaukė 1934-aisiais minėtas 60-metis, kai šventės vyko daugelyje miestų.
„Vyko estafetės bėgimai ir daug kitų pramogų“, – pasakojo doc. dr. K.Antanaitis.
„Kaip viena iš tokių naujų švenčių tarpukaryje buvo Jūros diena Klaipėdoje. Ji buvo labai rimtai organizuota ir pirmoje tokioje dienoje dalyvavo apie 60 tūkstančių dalyvių“, – kalbėjo istorikas.
Didelio populiarumo sulaukdavo ir kariuomenės bei visuomenės šventės, kurios kariai demonstruodavo savo gebėjimus ir naujausius to meto ginklus.
Vytauto Didžiojo paveikslas aplankė visą šalį
Visgi nė viena tarpukario šventė savo mastu neprilygo Vytauto Didžiojo mirties 500-ųjų metų minėjimui. Į šią valstybinę šventę buvo įtraukti visi nepriklausomos Lietuvos miestai.
„Buvo surengta Vytauto Didžiojo paveikslo kelionė per Lietuvą. Pagal grafiką jis buvo atvežamas į kiekvieną miestelį. Ten vykdavo sutikimas su specialiai pagamintais, papuoštais vartais, sakomos kalbos. Iš esmės paveikslas buvo priimamas kaip svečias“, – pasakojo VDU dėstytojas, pridurdamas, kad paveikslas gabentas ir lėktuvais, ir automobiliais, ir žirgais, ir net neštas garbių asmenų.
Iki perversmo pakankamai plačiai minėta ir gegužės 15-oji, Steigiamojo Seimo diena.
Vykdavo kariuomenės paradai, visuomeninių organizacijų eisenos, nedideli koncertai, tačiau savo masiškumu šios šventės negalėjo prilygti dabartinių laikų organizacijai, kai į vieną vietą susirenka tūkstančiai ir net dešimtys tūkstančių žmonių.
Vasario 16-oji minėta net ir paskelbus karo padėtį
Vasario 16-oji švente tapo jau praėjus metams po Nepriklausomybės Akto pasirašymo. Tiesa, sąlygos švęsti buvo itin sunkios. Prie Alytaus prasiveržė bolševikų pajėgos ir Kaune bei visoje Užnemunėje buvo paskelbta karo padėtis. Švęsta su abejone, kad paskelbta nepriklausomybė gali ilgai netrukti.
Ruoštasi tiems renginiams, repetuota 15 dieną, o naktį įvesta karo padėtis ir paradai bei eisenos atšaukti, – pasakojo istorikas.
„Ruoštasi tiems renginiams, repetuota 15 dieną, o naktį įvesta karo padėtis ir paradai bei eisenos atšaukti“, – pasakojo istorikas.
Vasario 16-osios minėjimo nuolatiniu akcentu būdavo elito apsilankymas nacionaliniame teatre. Kasmet vykdavo specialus istorinį kontekstą turintis spektaklis – „Birutė“, „Kęstučio mirtis“, „Pilėnų kunigaikštis“ ir pan. Vieno minėjimo metu nuspręsta savotiškai atšviežinti programą ir garbiems svečiams buvo rodyta opera „Karmen“.
Į minėjimus buvo kviečiami visi signatarai ir aukščiausi valstybės vadovai. Vėliau į šventes kviečiami ir jose apdovanojami Laisvės kovų savanoriai. A.Smetonos valdymo metais Vasario 16-ąją buvo suteikiami nauji kariniai laipsniai, ordinai, paaukštinimai pareigose.
K.Antanaičio teigimu, po 1926-ųjų gruodžio perversmo, Vasario 16-osios minėjimas buvo kiek kuklesnis. Dalis signatarų neigiamai vertino perversmo rezultatus ir aplinkybes. Šventinę nuotaiką sugadino ir tai, kad jau kitą dieną Kauną pasiekė žinios apie Vilniuje mirusį signatarą Joną Basanavičių.
Po perversmo šiek tiek pakito ir šventės forma. Nebeliko iškilmingo viešo minėjimo. Vyko šventinės pamaldos bažnyčioje, renginys Vytauto Didžiojo karo muziejuje, Vytauto Didžiojo universitete.
„Buvo teigiama, kad gripo epidemija siaučia, kuri išties siautė, ir tie renginiai vyko tokie nedideli. Bet kitais metais, švenčiant dešimtmetį, jau vėl šventimas grįžo prie to paties scenarijaus“, – teigė istorikas.
Visgi tikromis valstybinėmis šventėmis vadinti šių šventimų negalima. Istoriko teigimu, didžioji šventimo dalis, masiniai renginiai vykdavo Kaune. Didesniais minėjimais, kuriuos organizuodavo vietos šauliai, jaunalietuviai ar tiesiog savivaldos atstovai, išsiskirdavo Marijampolė, Šiauliai, Klaipėda. Išskirtinis minėjimas vyko atgavus Vilnių 1940-aisiais.
„Iškelta vėliava ant Gedimino bokšto, įvyko mišios Katedroje, vėliau paradas ir koncertas“, – pasakojo K.Antanaitis.
„Mieste valstybinės šventės būdavo nedarbo diena. Tai gal suteikdavo joms kitokių spalvų. O kaime, kaip įsivaizduojat, karves šerti ar melžti reikia, ar šventė, ar nešventė“, – tarpukario provincijos būklę konstatavo jis.
Prie švenčių organizavimo prisidėdavo daugelis
Lygindamas dabarties ir tarpukario valstybinių švenčių formą bei turinį, K.Antanaitis pabrėžė visuomenės entuziazmą.
„Šventimas nebuvo vien tik valstybės rankose. Vasario 16-ąją buvo minimas ne tik Akto pasirašymas, bet tai buvo ir kelių institucijų gimimo diena. Tarkime, Vytauto Didžiojo universiteto, kurio studentai nuo 1931-ųjų rengdavo eisenas, jose žygiuodavo įvairių studentų korporacijų atstovai. 1921 metų vasario 16-ąją buvo įkurtas Karo muziejus, tai generolas Vladas Nagevičius ir visas muziejus šią dieną taip pat minėdavo. Karininkų ramovė rengdavo savo renginius“, – pažymėjo istorikas.
„Kai buvo rengiamos eisenos, mitingai, pagrindinę dalį sudarydavo ne koks karinis paradas, o visuomeninių organizacijų eisenos. Vadinasi, žmonės dalyvavo su entuziazmu, norėjo švęsti. Niekas varyte nevarė ir nevertė ten gaišti savo laiko“, – darė išvadą jis.
VDU dėstytojas pabrėžė, kad valstybinių švenčių, kurios būtų ir nedarbo dienos, buvo nedaug, tad žmonės stengdavosi jomis mėgautis.
„Iš pradžių buvo tik dvi – Vasario 16-oji ir Gegužės 1-oji. Vėliau tautininkai pakeitė antrąją į rugsėjo 8-ąją, Vytauto karūnavimo dieną. Ši pradėta švęsti nuo 1930-ųjų“, – pasakojo K.Antanaitis.
„Žmonėms buvo nedarbo diena, bet dirbdavo kino teatrai, kavinės, restoranai. Dažnai laikas buvo išnaudojamas tam, kad pasivaikščiotum, aplankytum draugus, pažįstamus, giminaičius“, – pridūrė jis.
Stebino pastatų apšvietimas
Viena iš tų laikų naujienų buvo svarbių pastatų iliuminacija. Brangią elektrą taupiusiems kauniečiams naktinis ar šventinis pastatų apšvietimas atrodė savotiškas stebuklas.
Valstybinių pastatų apšvietimas darė įspūdį, žmonėms patiko.
„Sprendžiant iš to, kad fotografuodavo ir vėliau publikuodavo nuotraukas, tai tas valstybinių pastatų apšvietimas darė įspūdį, žmonėms patiko. Reiktų pridėti, kad ir kainos tais laikais elektros buvo tokios, kad toks Kauno muzikinio teatro, pašto ar prezidentūros apšvietimas buvo tikra prabanga“, – pasakojo istorikas.
Paklaustas apie dabarties šventėms būdingą alkoholio vartojimą, K.Antanaitis teigė, kad tokio masto tarpukaryje nebuvo.
„Žinoma, buvo protokoliniai renginiai, vaišės, bet nebuvo geriama iki žemės graibymo. Policija ypatingai darbo tomis dienomis neturėdavo“, – sakė istorikas.
Visai kitokia situacija tarpukario Kaune būdavo, tarkime, paprastomis savaitgalio dienomis.
„Eilinę šeštadienio dieną policija daugiau bėdos turėdavo, nes neretai tarpukario Kaune algas išmokėdavo kas savaitę, penktadieniais“, – pastebėjo jis.
