650-osioms Mėlynųjų Vandenų mūšio metinėms paminėti ketvirtadienį prasideda tris dienas Kaune ir Trakuose vyksianti tarptautinė mokslinė konferencija. Joje pranešimus skaitys ir diskutuos Lietuvos, Moldovos, Ukrainos, Lenkijos, Baltarusijos ir Rusijos istorikai. Renginys atviras visiems susidomėjusiems. Programą rasite čia.
Konferenciją organizuoja Vytauto Didžiojo yniversiteto (VDU) Humanitarinių mokslų fakulteto Istorijos katedra, bendradarbiaujant su Lietuvos istorijos instituto Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorijos skyriumi, Krokuvos Jogailaičių universiteto Istorijos institutu bei tarptautiniu moksliniu projektu „Colloquia Russica“.
15min.lt skaitytojams pateikiame pokalbį apie Mėlynųjų Vandenų mūšį su vienu konferencijos organizatorių, Vytauto Didžiojo universiteto istoriku dr. Vytu Jankausku.
– Mėlynųjų Vandenų mūšis mažai žinomas plačiajai visuomenei. Kas tai per mūšis? Kuo jis svarbus Lietuvai?
– Apytikriai prieš 650 metų (gali būti metų kitų paklaida, tačiau istoriografijoje sutariama, kad tai buvo 1362 m.) įvyko Mėlynųjų Vandenų mūšis dabartinės Ukrainos teritorijoje, galvojama, kad netoli Kirovogrado miesto. Algirdo vadovaujama LDK kariuomenė susidūrė su totorių pulkais, ir juos jei ne sutriuškino, tai labai smarkiai sumušė.
Algirdas mūšyje panaudojo karo meno naujoves, tokias, kaip kitoks pulkų rikiavimas. Jas panaudodamas, jis laimėjo svarbią pergalę, kuri lėmė, kad po šios pergalės Lietuva tapo viena iš dominuojančių jėgų regione. Prasidėjo labai sparti LDK plėtra, prie jos buvo prijungta labai didelė teritorija – galutinai prijungtos Kijevo, Voluinės, Podolės ir kitos žemės. Galima sutikti, kad po šios pergalės prasidėjo didysis LDK klestėjimas.
Man patinka Zenono Norkaus (filosofas, sociologas, – red past.) pasvarstymai apie Lietuvą kaip imperiją. Šių svarstymų kontekste, Algirdo plėtra po Mėlynųjų Vandenų mūšio leido realizuotis Lietuvai kaip imperijai – teritorinė ekspansija, žemės kontroliuojamos iš vieno centro valdos. Funkcionavo imperinis valdymo modelis.
Po šios pergalės Algirdas tarptautiniame, o ir vidiniame, lygmenyje pradėjo save vadinti imperatoriumi. Kitaip tariant, jis pas save kūrė Trečiąją Romą. Tą Romą, kuri buvo nė trupučio ne prastesnė už Konstantinopolio Romą, tiesiog ji buvo kitokia savo turiniu, kai kuriais atžvilgiais pranašesnė, kai kuriais – jai dar reikėjo pasitempti.
- Šis mūšis sudavė lemiamą smūgį Aukso ordos viešpatavimui?
- Tai yra vienas iš tokių momentų, nuo kurių prasideda Aukso ordos saulėlydis. Po Mėlynųjų Vandenų mūšio ji tokios galios nebeatgavo. Šis mūšis yra viena pagrindinių priežasčių, kodėl prasidėjo Aukso ordos smukimas.
Mūšis sukėlė krizę Aukso ordoje, kuri užsitęsė iki kito didelio totorių pralaimėjimo Kulikovo mūšyje 1380 m. (Maskvos didžiojo kunigaikščio Dimitrijaus Donskojaus vadovaujamos rusų pajėgos sutriuškino emyro Mamajaus vadovaujamus Aukso ordos karius, – red. past.).
- Daugelio istorikų įsitikinimu, Mėlynųjų Vandenų mūšio svarba iki šiol deramai neįvertinta. Kodėl – ar parašyta per mažai knygų, ar žmonės apie jį per mažai žino?
- Tose vadovėliuose, kurie prieinami plačiajai visuomenei – mūšis pateikiamas dviem trim sakiniais. Jei aptari mūšio ištakas, prielaidas, mūšio eigą, pasekmes – tuomet reikėtų ir atskiro skyrelio vadovėlyje.
- Jei televizijos laidos „Klausimėlis“ vedėjas paklaustų praeivių, kokius žino svarbiausius mūšius, galima spėti, kad dauguma jų iš karto pasakytų: „Durbės, Saulės ir Žalgirio“, o Mėlynųjų Vandenų mūšį vargiai kuris žinotų. Ar galima šiuos visus mūšius, pagal svarbą, įtaką tolesniai istorijos raidai, lygiaverčiai lyginti? Ar jie yra panašaus svorio?
- Žaisti mozaiką visada įmanoma (šypteli, – red. past.). Durbės, Saulės, Žalgirio mūšiai iš tiesų yra labai stipriai įsitvirtinę istorinėje lietuvio sąmonėje. Kodėl taip yra? Galima sakyti, kad tai yra tos 50 metų trukusios sovietinės okupacijos padarinys. Pirmosios Respublikos istoriografija pristatė Saulės, Žalgirio, net ir Durbės mūšį, Mėlynieji Vandenys pasiliko kažkur toliau. Taip įvyko todėl, kad pirmoji istorikų karta tiesio nespėjo realizuoti savo sumanymų.
Sovietinė istoriografija kaip svarbiausią iškėlė Kulikovo mūšį. Ar jis tikrai buvo tas lūžinis mūšis – galima ir sutikti, ir ginčytis. Iš tiesų, Kulikovo mūšyje aukso orda buvo sutriuškinta, tačiau jis neprilygo savo svarba regionui, jo negalima lyginti su Mėlynųjų Vandenų mūšiu. Nes po Mėlynųjų Vandenų mūšio Ordoje beveik du dešimtmečius tęsėsi vidinė krizė, neleidžianti suformuoti tvirtos valdžios, ir čia atsiranda galimybė Algirdui plėstis, o Maskvai galimybė laviruoti.
O po Kulikovo mūšio tokių fundamentalių pokyčių neįvyko. Po pralaimėto Kulikovo mūšio atvyksta totoriai ir iš Maskvos palieka tik pelenus. O po Mėlynųjų Vandenų mūšio totoriai Vilniaus nepasiekė.
Mėlynųjų Vandenų mūšį galima prilyginti bent jau Durbės mūšiui, taip pat Saulės mūšiui, o galų gale ir Žalgirio mūšiui – taip pat. Nes tiek vienas, tiek kitas (Žalgirio ir Mėlynųjų Vandenų, – red. past.) problemų neišsprendė – Vokiečių ordinas niekur nedingo, totoriai – taip pat, tačiau vidiniai priešų pralaimėjimo pokyčiai leido visai kitaip elgtis tarptautiniame lygmenyje.
- Atkūrus Nepriklausomybę, apie Mėlynųjų Vandenų mūšį girdėjome nelabai daug. Kodėl? Gal todėl, kad dabartiniai istorikai daugiau rėmėsi Pirmosios Respublikos istorikų darbais, t.y. labiau tyrinėtais kitais mūšiais?
- Tikslaus atsakymo nežinau. Atkūrus Nepriklausomybę, istorikai kur įbesdavo kastuvą, ten rasdavo nepurentą dirvą, prie ko prisiliesdavo, tas buvo nauja, todėl reikėjo šiek tiek laiko sukasti dalį lauko ir prieiti iki šito akmens. Tai, ko gero, yra viena esminių priežasčių, kodėl šis svarbus mūšis iki šiol buvo pamirštas.
Kita vertus, sovietmečiu buvo atlikti fundamentaliausi iki tol Mėlynųjų Vandenų mūšio tyrinėjimai. Politinė konjunktūra leido, nes ir Maskvai totoriai blogi buvo, ir Lietuva įsijungė į bendrą kovą. Nuo senų laikų tai buvo bendradarbiavimas prieš bendrą priešą. Tačiau tie tyrinėjimai neišplito toliau kelių monografijų, straipsnių, nes, nors šis mūšis vyko žymiai anksčiau, pagrindinis akcentas dėtas ant Kulikovo mūšio, kuriame Maskva pradeda ir laimi.
Atgavus Nepriklausomybę susidarė lyg ir dviprasmiška situacija: mūšio tyrimas lyg ir yra atliktas, nors ir neišpopuliarintas (bet tai jau kitas, skaudus mokslo populiarinimo klausimas Lietuvoje), ir istorikai žiūri – tyrimas atliktas, akmuo apkasinėtas, tema nėra nauja, o yra krūva naujų temų. Tokia kontroversiška situacija susiformavo.
- Ši konferencija – tik skambus mūšio paminėjimas, ar ji duos impulsą tolesniems tyrinėjimams?
- Ėjimas iki šio mūšio dėsningas ir jis nenutrūks. Tolesni planai – po konferencijos bus rengiamas mokslinių straipsnių rinkinys, vėliau – jo pristatymas, dar kitas žingsnis – sudėti į vieną vietą panašias, tačiau kartu ir skirtingas nuomones, ir pabandyti rasti atsparos taškus.
