Valstietiškumas ir valstiečiai daugeliui lietuvių dabar asocijuojasi su konkrečia politine jėga, dominuojančia parlamente. Dalis rinkėjų Lietuvos valstiečių žaliųjų sąjungą (LVŽS) ir jos lyderį Ramūną Karbauskį pasirinko remti ar atmesti dėl susiformavusio lietuviško valstietiškumo įvaizdžio. Bet šis įvaizdis nuolat keitėsi ir istorinėje perspektyvoje gali atskleisti daug dalykų, paaiškinančių ir šiandienos vertinimus.
Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto lektorius, šiuo metu Šveicarijoje besistažuojantis Vytautas Volungevičius dalį savo mokslinio darbo laiko paskyrė istorinės Lietuvos visuomenės ir jos sanklodos tyrimams. Jo interesų srityje buvo ir valstietija, valstiečio samprata.
15min pasidomėjo valstiečio sampratos kaita Lietuvos istorijoje ir aplinkybėmis, kuriomis formavosi dabartinis valstietiškas mentalitetas, tapęs ne tik socialinio, bet ir politinio gyvenimo dalimi.
– Kada Lietuvoje pradėjo formuotis stambioji žemėvalda ir valstiečių sluoksnis? – 15min pasiteiravo V.Volungevičiaus.
– Pradžioje skaitytojų labui norėčiau pateikti keletą paaiškinimų dėl terminų. Samprata stambioji žemėvalda istorikų vartojama viduramžių, kartais ir platesnio ikimoderniųjų laikų visuomenės reiškiniui nusakyti. Tai būta didelių žemės plotų, priklausiusių kilmingiems asmenims (valdovui, Bažnyčiai, didikams, bajorams).
Stambiosios žemėvaldos formavimasis – daugiapakopis socialinis ir ūkinis reiškinys. Lietuvoje stambiosios žemėvaldos (aukščiausiu valdovo lygmeniu) užuomazgos pradėjo rastis XIII a. Kilmingųjų stambioji žemėvalda pradėjo formuotis vėliau. Lietuvoje šio ilgalaikio proceso pradžią greičiausiai reikėtų datuoti XIV a. antrąja puse, XV a. pradžia. O Katalikų bažnyčios stambiosios žemėvaldos pradžia, be abejonės, yra 1387 m. Lietuvos krikštas.
Su valstiečiais yra kiek sudėtingiau. Ir apskritai visi pradžios klausimai yra filosofiniai. Būtų keista, jei valstiečių genezę sietume su vadinamąja Neolito revoliucija, kai, priklausomai nuo žemės rutulio vietos, žmogus intensyviai pradeda užsiimti žemdirbyste ir gyvulininkyste. Lietuvoje šio proceso pradžia datuojama maždaug III tūkstantmečiu prieš Kristų. Nesigilinant į žodžio valstietis kilmės problemą, manyčiau, kad valstietį, kaip individą užsiimantį įvairiais žemės darbais, suvokiame per jo santykį su valdžia.
Taigi valstietis randasi tada, t. y. maždaug XIII a., kai virš jo atsiranda ponas, kuriam reikia darbo jėgos. Valstietis kaip socialinė kategorija yra vienokio ar kitokio pavaldumo kilmingajam radimosi rezultatas. Iš čia vesdintina ir paties slaviško žodžio valstietis kilmė. Kažkas juk turėjo įdirbti stambėjančius iš bendros populiacijos masės iškylančių kilmingųjų žemės plotus.
Stambiosios žemėvaldos formavimąsi galima suvesti su valstiečių sluoksnio formavimusi. Stambiosios žemėvaldos ir valstietijos formavimasis yra dvi skirtingos tos pačios monetos pusės.
– Kokia buvo Valakų reformos esmė ir kaip ji pakeitė valstiečių gyvenimą? Kaip keitėsi gyvenviečių struktūra?
– Kalbant moderniai, Valakų reformos, prasidėjusios 1557 m., Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje esmė ‒ didžiojo kunigaikščio dvarų ūkio racionalizavimas. Tai buvo reforma iš viršaus, kurios turinį sudarė keturi esminiai dalykai.
Žemės išmatavimas valakais (21 ha) ir žemės kokybės nustatymas (kadastras). Su tuo buvo surištas valstiečių mokesčių įtvirtinimas nuo žemės ploto, valako, t. y. valstietis gaudavo dirbti žemę ir už tai turėjo mokėti mokesčius (pavadinkime tai nuoma) priklausomai nuo žemės kiekio ir kokybės. Trečias reformos segmentas ‒ planingų, taisyklingų kaimo gyvenviečių kūrimas ir trilaukės žemėnaudos įvedimas.
Pagal trilaukę žemėnaudą, kaimo žemė turėjo būti suskaidyta į tris laukus priklausomai nuo paskirties: vasarojus, pūdymas, žiemkenčiai. Tokiu būdu buvo sukurta trilaukė sėjomainos sistema. Šie laukai metai iš metų turėjo būti rotuojami, keičiama jų paskirtis tam, kad žemė atgautų derlingumą. Turėjo būti sakau todėl, kad tikrovėje viskas taip sklandžiai neveikė. Senosios, archajinės žemės dirbimo formos, tokios kaip lydiminė žemdirbystė, buvo praktikuojamos dar ir XIX a.
Reformos reikšmė ‒ įplaukos į iždą padidėjo du–tris kartus. Kita šio proceso pusė ‒ galutinis valstiečių įbaudžiavinimas, t. y. valstiečio kaip asmens „pririšimas“ prie žemės. Taigi valstietis teisiškai tampa priklausomas nuo pono. Kartu Valakų reformos metu buvo siekiama kiek įmanoma panaikinti vidinius skirtumus tarp valstietijos ir taip sukurti vieną socialinę grupę, dirbančią žemę, mokančią mokesčius ir kartu dar dirbančią pono dvaro žemę.
Kartu reikėtų iškelti iki šiol Lietuvos istorikų menkai plėtotą valstiečių mentaliteto problemą. Čia nekalbu apie savimonę. Mano manymu, reformos siekis valstiečius sukelti į planingai kuriamas kaimo gyvenvietes yra fundamentali šios socialinės grupės materialinė ir mentalinė transformacija. Žinoma, apie tai vienalaikių šaltinių nerasime, valstiečiai buvo beraščiai, ponai dėl to, žinoma, nesuko galvos. Reikia prie šio klausimo prieiti antropologiškai, lyginti, ieškoti analogijų, paralelių su kitomis visuomenėmis.
– Kaip atrodė valstiečio gyvenimas LDK? Kokios buvo jo teisės, laisvės, koks visuomeninis statusas? Ar valstietis galėjo išsiveržti iš savo luomo ir tapti bajoru?
– Valstiečio padėtis kito. Kadangi čia kalbame gana schematiškai, bandome nužymėti tam tikras esmines tendencijas Lietuvos valstietijos istorijoje, tuomet svarstyčiau taip. Besiformuojant valstybei, taigi, visų pirma, augant didžiojo kunigaikščio valdžiai, išsikristalizuojant privilegijuotam su specifinėmis pareigomis kilmingųjų luomui (didikams, bajorijai), žemdirbiai patenka į vis didesnį pastarųjų pavaldumą, galiausiai priklausomybę ir tampa valstiečiais.
Tai gerai iliustruoja Vytauto Didžiojo XV a. pirmajame trečdalyje vykdyta veldamų politika, kai diduomenei ir bajorijai buvo dovanojamos žemės su jose gyvenusiais valstiečiais. Tai tęsėsi ir vėliau. Galiausiai, jau kalbėjome, Valakų reforma vainikuoja šį ilgalaikį procesą. Visa tai lydėjo valstiečio patekimas į pono dvaro teismo pavaldumą.
XVII‒XVIII a. valstiečio atodirbis (lažas) pono dvarui kai kuriose vietovėse siekė 5‒6 dienas per savaitę. Nepamirškime, kad valstietis dar turėjo įdirbti ir „savąją“. Pridurčiau, kad baudžiava užkirto kelią valstiečių bendruomenės kaip lokalios savivaldos formos atsiradimui. Tokiu būdu valstiečiai beveik negalėjo savarankiškai spręsti savų problemų. Šio savarankiškumo nebuvimo apraiškas galime matyti ir šiandieninėje visuomenėje.
Tokių sampratų, kaip mes dabar suprantame žodžius teisės ir laisvės, ikimoderniojoje visuomenėje nebūta. Kiekvienas luomas teises ir laisves turėjo savo luomo ribose. Žvelgiant iš šiandienos perspektyvos, valstiečio laisvės buvo labai menkos, buvo suvaržyta galimybė net laisvai tuoktis. Valstiečio laisvės suvoktinos neigiama reikšme, t. y. jis galėjo turėti laisvę nuo kokios nors prievolės, mokesčio.
Tačiau to laikmečio visuomenė buvo tokia įvairi, kad tai, kokios taisyklės galiojo viename kaime ar kokiai nors valstiečių šeimai, už kelių kilometrų galėjo kardinaliai skirtis. Štai, pavyzdžiui, Žemaitijoje valstiečių padėtis ženkliai skyrėsi nuo kitų regionų. Taigi esminis valstiečio laisvės dalykas ‒ laisvė nuo prievolės ar mokesčio.
Kita vertus, augant valstiečio pavaldumui, jis tam tikra prasme buvo apsaugotas nuo prievartos. Tai galioja tiek Viduramžiams, tiek vėlesniems amžiams. Ponas buvo suinteresuotas jam pavaldžių valstiečių apsauga. Juk valstiečiai buvo jo paties gerovės garantas. Juk pažiūrėkime, net ir XVI a. kilmingo asmens ekonominis pajėgumas vertinamas remiantis jo pavaldžių valstiečių skaičiumi. Pati savaime žemė joks turtas, nebent Europos Sąjunga moka išmokas. Žemę turi kažkas dirbti. Ir visgi valstiečiai nebuvo apsaugoti nuo savo pačių ponų ar dažniau jų pareigūnų savivalės.
– Koks buvo valstiečių vaidmuo XIX a. sukilimuose? Ar jie jautė nostalgiją LDK?
– Ikimoderniųjų laikų valstietija iš esmės yra apolitiška. Svarstyčiau, kad Lietuvoje šis valstietijos apolitiškumas tęsiasi iki XIX a. vidurio, antrosios pusės. O LDK ar Abiejų Tautų Respublika buvo politiniai dariniai. Netgi sakyčiau, jos buvo materializuotos idėjos, tačiau po XVIII a. pabaigos jos liko tik idėjomis. Šias idėjas galėjo išsaugoti tik raštingi žmonės, o tokie buvo kilmingieji.
Eilinis tuo metu jau carinės Rusijos, Kauno ar Vilniaus gubernijos valstietis nemąstė tokiomis abstrakcijomis. Valstiečio mąstymas yra lokalus ir tai tam tikra prasme yra gerai. Jam reikia spręsti visiškai kitokias, konkrečias problemas. Jis turi uždirbti duoną ir sau, ir ponui.
Jei 1831 m. sukilimas buvo daugiau politinio pobūdžio, romantizmo idėjų apimtoje Europoje siekis atkurti XVIII a. pabaigoje sunaikintą valstybę, tai 1863‒1864 m. sukilimas buvo daugiau socialinis. Nepamirškime, kad Europa tuo metu buvo apsėsta revoliucijos idėjų. Antrajame sukilime valstiečių indėlis ženkliai didesnis, nes ir pats sukilimas kilo kaip atsakas į popierinį, formalų baudžiavos panaikinimą.
Bet ir vėl nepamirškime, kas, pavadinkime, lietuviškose carinės Rusijos gubernijose, buvo sukilimo varomoji jėga? Dabar sakytume socialiai atsakingi, prakutę, revoliucinių idėjų prisigraibstę kilmingieji Zigmantas Sierakauskas, Konstantinas Kalinauskas, Antanas Mackevičius. Valstiečiai ėjo paskui tuos, kurie siūlė radikalias jų socialinių ir materialinių problemų sprendimo idėjas.
– Kaip valstiečių gyvenimą pakeitė baudžiavos panaikinimas 1861 metais?
– Minėtas po kelių metų sekęs sukilimas tai bene išraiškingiausiai ir parodo. Formaliai valstiečio laisvė buvo praplėsta: galimybė kreiptis į teismą, išsipirkti žemę, laisvai tuoktis. Realiai buvo apribotas lažas, tačiau jis išliko, o žemės išpirkimo kaina buvo pernelyg didelė. Laisvės kaina (paleidimas iš baudžiavos) buvo tokia didelė, kad retas kuris valstietis galėjo tokią prabangą sau leisti. Čia puikiai atsiskleidžia institucinės (formaliosios) infrastruktūros ir realaus gyvenimo prieštaravimai, kurių pilnas buvo ne tik tas gyvenamasis laikas, bet ir šiandiena.
Visgi geriausiai (formalaus) baudžiavos panaikinimo pokyčių mastą parodo XX a. pradžios procesai. 1905 m. Stolypino organizuota reforma ‒ siekis, kad valstiečiai keltųsi ir kurtųsi vienkiemiuose. Kodėl tokio siekio būta? Manyčiau todėl, kad individualus ūkininkavimas matytas kaip našesnis ir racionalesnis. Tačiau tam, kad persikeltum į vienkiemį, reikia turėti žemės. Taigi žemės įsigijimas valstiečiui XIX a. antroje pusėje ir po baudžiavos panaikinimo išliko pernelyg brangus.
Galiausiai Tarpukario Lietuvos Žemės reforma, kurios idėjos autorius suvalkietis Krikščionių demokratų partijos lyderis Mykolas Krupavičius, puikiai iliustruoja, kiek būta Nepriklausomos Lietuvos pradžioje bežemių ir mažažemių valstiečių.
– Kiek svarbus valstietijos vaidmuo nepriklausomos Lietuvos valstybės kūrimo laikotarpiu?
– Net nežinau, kada besiverčiančius žemės ūkiu, kaip pagrindiniu pragyvenimo šaltiniu, nustoti vadinti valstiečiais ir pradėti vadinti ūkininkais. Greičiausiai šį klausimą Lietuvos istorijoje, o kartu ir istoriografijoje, reikia kelti kalbant apie XIX a. vidurį, antrąją pusę. Žinoma, visų pirma omenyje turiu Suvalkiją, Klaipėdos kraštą. Žinia, šios žemės atitinkamai priklausė Lenkijos karalystei ir Prūsijai, nuo 1806 m. čia veikė Napoleono kodeksas.
Supaprastintai kalbant, valstiečiai čia virto ūkininkais. Iš šių ūkininkų formavosi XIX a. antrosios pusės lietuviškasis nacionalizmas ir turbūt net pirmosios Nepriklausomos Lietuvos idėjos užuomazgos. Taigi mano minėti apolitiški valstiečiai, tapę ūkininkais, virto politiškai mąstančiais ir idėjas kuriančiais individais. Apskritai didžioji dalis XX a. pradžios Lietuvos intelektualinio elito buvo valstietiškos kilmės.
Galiausiai, 1918‒1920 m. Lietuvos Nepriklausomybės kovos, į kurias ėjo bežemiai, mažažemiai valstiečiai. Kariuomenė buvo tik kuriama. Lietuvos kariuomenės savanoriams buvo žadama žemė. Sakyčiau, kad didžioji Lietuvos dar netapusios Lietuva valstietijos dalis ūkininkais tapo būtent Pirmojoje Lietuvos Respublikoje.
Prisiminkime, kad didžiosios dalies savosios aristokratijos per XIX a. sukilimus netekome. Išsilavinę ūkininkai ir sukūrė Pirmąją Lietuvos Respubliką.
– Kokia buvo tarpukariu vykdytos Žemės reformos esmė ir pasekmės? Kaip reforma pakeitė valstiečių luomą?
– Per Žemės reformą daug kilmingųjų žemės, viršijančios, jei neklystu, 80 hektarų, buvo nusavinta ją kompensuojant. Jos esmė buvo sukurti valstybinį fondą žemės, kurią būtų galima išdalinti bežemiams ir mažažemiams ir taip sukurti stiprų vietinį žemės ūkį ir ūkininkus. Nors ir nesu šio laikotarpio žinovas, bet drįsčiau teigti, kad tai padaryti pavyko. Žinoma, tas sukūrimas Lietuvoje dar likusiems bajorams daug kainavo, bet tai jau kita šios istorijos pusė.
Kaip ir minėjau, Žemės reforma, iš esmės trukusi per visą nepriklausomos Lietuvos gyvavimo laikotarpį, sukūrė ūkininkus kaip socialinę grupę. Luominė visuomenės struktūra būdinga ikimoderniai, asimetriškų (nelygių) socialinių santykių visuomenei. Moderni visuomenė formaliai (įstatymiškai) yra lygiateisė, visiems galioja vienodos žaidimo taisyklės. Taigi ūkininkai jau yra socialinė grupė. Kokios svarbos socialine grupe jie tampa Lietuvoje, geriausiai parodo bendroji Lietuvos ūkio struktūra, kurioje žemės ūkio produkcija vyrauja.
Nepamirškime, kad partizaninis karas prieš sovietinę valdžią rėmėsi karta, išaugusia Nepriklausomoje Lietuvoje. Visi išėjusieji kovoti visų pirma gynė savo žemę, savo turtą, savo šeimas, o Lietuvos Respublika idėjiškai ir realiai buvo viso to garantas.
– Kaip ūkininkai tapo kolūkiečiais? Kokios kolektyvizacijos pasekmės mentalitetui?
– Žvelgiant formaliai, Lietuvos ūkininkai prievarta kolūkiečiais buvo padaryti 1947‒1953 m. Kodėl sakau formaliai? Ogi todėl, jog kolūkis ir kolūkietis yra sąmonės būsena. Lietuviai priešinosi šiam prievartiniam socialiniam eksperimentui. Vieni išėjo į miškus ir taip gynė savo gyvenimo sampratą ir būdą. Kiti buvo verčiami smurtu dirbti kolūkio laukus, taigi tai, kas buvo nusavinta iš žmonių.
Ūkininkas visų pirma yra individas, kuris vadovaujasi išmintimi ką pasėsi, tą ir pjausi. Ūkininko darbas yra intensyvus, nes jis supranta, kad nuo to priklauso jo darbo vaisiai. O kolūkietis apskritai nelabai mąsto, nes nėra skirtumo, kaip kokybiškai dirbsi, nuo to tavo gerovė nepriklauso.
Pabaigoje metų kolūkio popieriuose vis tiek bus užpildyta, kad numatytas rezultatas pasiektas su kaupu. Visa tai sekė vagystės iš kolūkio. Jei pradžioje žmonės vogė, nes pokario metais buvo sunku pragyventi (viskas buvo atimta arba sunaikinta), tai sovietmečiui įsibėgėjant vogimas tapo chroniškas kaip ir kiti šiuo žodžiu įvardijami dalykai.
Taigi kolūkyje buvo sukurta nauja socialinė kategorija, kuri apėmė ne tik sritis, susijusias su žemės ūkiu, bet ir visą materialinę bei mentalinę tikrovę. Manau, kad sovietinėje visuomenėje darbas, kaip esminė žmogaus socialinė veikla, degradavo.
– Ar po nepriklausomybės atgavimo ūkininko/valstiečio sampratoje įvyko lūžis? Ar pavyko atsisieti nuo kolūkio įvaizdžio? Kaip tai paveikė žemės grąžinimo procesas?
– Su mūsų čia aptariamo reiškinio (kolūkiečio) apraiškomis galime susidurti kur ne kur dar ir šiandien tiek privačiame, tiek ir viešajame sektoriuose. Nepaisant to, lūžis įvyko, tik jis, žinoma, įvyko ir vyksta Nepriklausomoje Lietuvoje.
Kalbant apie Lietuvos ūkininkus, kurie, manau, yra labai progresyvūs, bėda ta, kad, kaip ir mažmeninėje prekyboje, turime keletą gigantų, kurie diktuoja sąlygas. Smulkiems ir vidutiniams žaidėjams galimybės atsirasti arba išlikti itin menkos. Be abejonės, jie yra tikri darbo spartuoliai, nes jų mąstymas nukreiptas į pelno didinimą. Jiems tai, žinoma, gerai, bet reikia žiūrėti, ar jie neiškreipia visos rinkos ir ar jie nesinaudoja pernelyg didelėmis lengvatomis. Tuo metu smulkių ir vidutinių ūkininkų maža, nes tiesiog sunku išgyventi.
Žemės grąžinimo procesas buvo ydingas dėl galimybės kilnoti žemės grąžinimo vietą, net nežinau, gal net konvertuoti. Kitas dalykas, isterija dėl žemės pardavimo draudimo užsieniečiams. Akivaizdu, kad čia pasidarbavo interesų grupės ar konkretūs asmenys, kurie ir dabar pernelyg daug reiškiasi.
– Apibendrinimui: ką turime galvoje dabar sakydami „valstietis“? Koks valstiečio įvaizdis susiformavo dabartyje ir kokia jo vieta modernioje visuomenės sanklodoje?
– Valstietis, jau nekalbu apie kolūkietį, turi didelį neigiamą krūvį. Siūlau nepamiršti, kad retas lietuvis, kurio tėvai, ką ir sakyti apie senelius, būtų miestiečiai. Nežinau, kiek šis žodis vartojamas kasdienėje kalboje, bet, be abejonės, dabar šis žodis reiškia konservatyviai mąstantį, neišlavintu skoniu ir prastomis manieromis pasižymintį asmenį.
Manau, tokie vertinimai, kaip ir Lietuvos stambiųjų ūkininkų ar verslininkų verslo samprata, santykis su žmonėmis, yra išdava mūsų visuomenės itin greito perėmimo tų vakarietiškų vertybių ir gyvenimo būdo, į kurį taip lygiuojamasi. Siekis greitai užkalti limoną, tik gėrus rašalą čia pat gurkšnoti Moët&Chandon ‒ šie dalykai įdomios savivokos bruožas. Kiek įmanoma greitesnis bandymas atsiriboti nuo to, kas visai neseniai buvo taip artima.
Apversdamas viską aukštyn kojom, spekuliatyviai, tačiau visiškai nedemonizuodamas valstietiškumo, sakyčiau, kad labai valstietiškas siekis yra ištrūkti iš savo valstietiškumo ir pademonstruoti, kad su tuo niekada nieko bendro neturėjai.
