Leonavičiūtės disertacija išsiskiria tuo, kad joje nuosekliai, kruopščiai ir preciziškai išnagrinėta, kaip per tūkstantį metų įvairiuose šaltiniuose kūrėsi, plėtojosi ir keitėsi painios versijos apie Lietuvos istorijai vieną reikšmingiausių epizodų – šv. Brunono Kverfurtiečio misiją ir jo žūtį 1009 m., po kurios pirmą kartą paminėtas Lietuvos vardas.
– Tardama padėkos žodį prezidentūroje sakėte, kad istorikai mėgsta ieškoti, tyrinėti ir suaktualinti „pirmumus“. Kokius „pirmumus“ turėjote galvoje? – paklausėme istorikės.
– Pirma, tai pati disertacija, skirta šv. Brunonui Kverfurtiečiui – pirmajam misionieriui, pasiekusiam Lietuvą krikščioniškųjų misijų kontekste. Dėl šio šventojo paskutinės misijos 1009 m. Kvedlinburgo analuose pirmą kartą paminėta Lietuva. Mano disertacija – detalus šaltinotyrinis tyrimas, kuris parodo, kaip ištisos krikščioniškosios Europos kartos įvairiai įsivaizdavo šv. Brunono gyvenimo ir jo misijos istoriją. Tai padeda suprasti, kokiu būdu vienu ar kitu metu buvo prieita prie tam tikrų kanoninių traktuočių, kurios turėjo įtakos senajai, o ir šiandien vis dar daro įtaką šiuolaikinei istoriografijai.
Antra, disertacija, žinoma, neatsirado tuščioje vietoje. Simboliška, kad būtent senojo Vilniaus universiteto pirmasis rektorius Petras Skarga savo „Šventųjų gyvenimuose“ XVI a. pirmą kartą suteikė progą Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) skaitytojui susipažinti su šv. Brunonu ir jo misija.
Matant šioje tūkstantmetėje istorijoje pasakojimų versijų įvairumą, sudėtingumą ir prieštaringumą, nemanau, kad čia įmanoma atrasti „galutines tiesas“.
Todėl, manau, tikrai svarbu, kad ši disertacija buvo apginta Vilniaus universiteto Istorijos fakultete. Fakultete, kuriame gimė, susiformavo ir gyvuoja išskirtinė Lietuvos istorijos mokykla. Turiu omenyje profesoriaus Edvardo Gudavičiaus drąsiai keistą mūsų požiūrį į istoriją, jo sukurtą ir išpuoselėtą Lietuvos europėjimo koncepciją, svarbų vaidmenį visuomenėje atlikusius „Būtovės slėpinius“. Gerai žinomi profesoriaus juvelyriniai šaltinotyriniai darbai, o jo profesinio meistriškumo pamokos išugdė ištisą medievistų mokyklą Lietuvoje.
– Šv. Brunonas buvo labai suaktualintas prieš šešerius metus, kai minėtas Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmetis. Bet ar panašūs tyrimai gali būti aktualūs ne tik per minėjimus, kokie jie reikšmingi bebūtų? Ar teks laukti vėl tūkstantį metų, kad šv. Brunono gyvenimas ir žūtis taptų aktuali visuomenei?
– Natūralu, kad 2009-ieji suaktyvino brunonianos tyrimus, suaktualino šv. Brunoną ir 1009-ųjų siužetą. Buvo nemažai mokslinių ir populiariųjų publikacijų bei renginių. Dalis istorikų darbų buvo išties rimti, bet nemažai tyrimų buvo paviršutiniški, nueita į siaurą ir neišsprendžiamą šv. Brunono tikslios žūties vietos nustatymo problemą.
Viena vertus, proginių renginių paviršutiniškumas yra natūralus. Tai išplaukia ne tik iš „progiškumo“, bet ir iš to, kad šv. Brunono ir 1009-ųjų tema yra šviežia, jos tyrimai lietuvių istoriografijoje pradėti tik XX a. devintame dešimtmetyje. Todėl čia dar tikrai yra ką veikti.
Kita vertus, mes ir šiandien vis dar nesugebame be klaidų pacituoti Kvedlinburgo analų.
Pagal juos, šv. Brunono žūties data – kovo 9-oji. Bet jeigu pažvelgsime nuo pat 2009 m. į interneto svetainėse ir spaudoje publikuojamus kalendorius, tai ten kaip viduramžiais – kompiliavimo rutina. Minimi Kvedlinburgo analai, tačiau šv. Brunono žūties data dedama iš Titmaro kronikos (vasario 14 d.) arba įrašomas 1955 m. „Lietuvos TSR istorijos šaltiniuose“ pateikiamas klaidingas datavimas (vasario 23 d.). Tikiuosi, kad bent čia nereikės laukti kito tūkstantmečio, kad ištaisytume klaidą.
Istoriko tikslas – ne tik pateikti praeities pamokas dabarčiai, tačiau ir kurti dabartį, nusakant moderniosios, europietiškos visuomenės ir valstybės vertybes.
– Skaitant ne profesionalo akimis, jūsų disertacija turbūt labiausiai nustebina tuo, kiek per tūkstantį metų vieno žmogaus gyvenimas ir mirtis sukuria skirtingų interpretacijų ir versijų. Kaip ir kodėl susikuria šie skirtingi pasakojimai?
– Pirma, reikia įvertinti informaciją, kas yra jos šaltinis ir nešėjas, kaip ta informacija plinta. Antra, svarbu perprasti Viduramžių autorių istorinio darbo metodus, šaltinių pobūdį ir paplitimą. Jau XI a. šaltiniuose pateikiamos bent penkios šv. Brunono žūties vietos, užfiksuota ne viena jo žūties data, o ir pats misionierius yra įvardijamas skirtingais vardais (vienur vadinamas Brunonu Bonifacu, kitur – tik Brunonu, trečiur – tik vienuolišku Bonifaco vardu).
Šie XI a. šaltiniai plinta rankraščiais, vienuolynų skriptoriumuose perrašomi į naujai kuriamas kronikas ar analus. Taip, pavyzdžiui, XII a. Magdeburge į Analisto Sakso kroniką ar Magdeburgo analus 1009-ųjų siužetas buvo surašytas sujungus XI a. Kvedlinburgo analų ir Titmaro kronikos informaciją. Taip atsirado dar viena – kompiliacinė – žūties vietos versija (Prūsijos-Rusios-Lietuvos pasienis). Ir kai matai, kaip ta informacija viduramžių autorių „dėliojama“, tuomet supranti, kad istoriografijoje peršamas „autentiškiausio šv. Brunono žūties vietos aprašymo varianto“ ieškojimas yra nonsensas.
Būtent funkcionuojant skirtingiems šv. Brunono istorijos pasakojimams formavosi kamalduliškoji, benediktiniškoji ir lokalinė (arba Kverfurto) tradicijos.
