– Kokius didžiausius šv. Brunono vardo, gyvenimo ir žūties versijų skirtumus išryškintumėte? Ir ką reiškia jūsų minimas šv. Brunono „susidvejinimas“?
– Kamalduliškosios tradicijos pagrindu buvo XI a. sukurtas Petro Damianio „Šv. Romualdo“ gyvenimas, kuriame Brunonas įvardijamas tik Bonifaco vardu, o jo žūtis lokalizuojama Rusijoje. Ilgainiui, interpretuojant ir siejant šaltinyje minimus „atsivertusius slavus“ su pietų slavais, šiam šventajam prigijo ne tik Rusijos kankinio, bet ir Bosnijos (arki)vyskupo įvardijimas.
Dar vienas svarbus bruožas, tai įsitvirtinęs misionieriaus nužudymo būdas: nukirstos rankos ir kojos, o paskui ir galva.
Benediktiniškoji tradicija žinojo šventąjį Brunono vardu, o jo žūties vieta laikoma Prūsija. Ši lokalizacija atsiranda XI a. viduryje Bamberge surašytoje Viurcburgo kronikoje. Svarbu ir tai, kad pati misija šioje tradicijoje datuojama ne 1009 m., o 1008 m. Toks metų persislinkimas įvyksta dėl skirtingų datavimo sistemų naudojimo šaltiniuose.
Dar vienas svarbus bruožas, tai įsitvirtinęs misionieriaus nužudymo būdas: nukirstos rankos ir kojos, o paskui ir galva. Tokią kanoninę šv. Brunono žūties istoriją viduramžiais paskleidžia Ekehardo kronika, vienas iš daugiausia kompiliuojamų kronikinių kūrinių. XVI a. ši istorija pasipildo dar viena svarbia detale – misionierius pradėtas laikyti rutėnų arkivyskupu.
Lokalinė (arba Kverfurto) tradicija koreliavo su Saksonijoje benediktiniškoje aplinkoje sklidusia šventojo istorija. Jos pagrindinis išskirtinis bruožas – tai Brunono misijiniame itinerare padarytos dvi misijos į Prūsiją, kurias „lydėjo“ dvi su Kverfurtu susijusios legendos.
Skirtingose aplinkose susiformavę su skirtingais šventojo vardais ir misijos lokalizacijomis susiję pasakojimai XVI a. privedė prie to, kad misionierius buvo sudvejintas, t.y. kalbama kaip apie du šventuosius – Bonifacą, kuris apie 1000 m. vyko pas rusus, ir Brunoną – 1008 m. nužudytą prūsų.
– Iš istorikų profesionalų turbūt vis dar labiausiai tikimasi detektyvo vaidmens, t. y. kad jie pasakys, „kaip buvo iš tikrųjų“. Kaip tarp tokių versijų gausos galima atrasti tiesą?
– Matant šioje tūkstantmetėje istorijoje pasakojimų versijų įvairumą, sudėtingumą ir prieštaringumą, nemanau, kad čia įmanoma atrasti „galutines tiesas“. Labiausiai tinkamas mokslinis kelias tirti šį siužetą – tai kuo preciziškesnė šaltinių visumos analizė. Juk negalima vėlyvesnį kompiliacinį šaltinį laikyti autentiškesniu nei vienalaikis šaltinis.
Labai dažna viduramžiškų šaltinių specifika, kad juose persidengia ne vienu metu, o skirtingais amžiais užrašyta informacija. Tuomet reikia tiesiog „atsluoksniuoti“ jį, t. y. atskirti pirminę informaciją nuo vėlesnių intarpų ir pan.
Taigi „detektyvas“ turi būti profesionalus ir preciziškas, vadovaujantis logika ir samprotavimu iš įrodymų bei gausybės užuominų atrasti bylos sprendimą.
– O kaip jums atrodo, koks yra istoriko vaidmuo šiuolaikinėje Lietuvoje? Vien tik detektyvo?
– Oi, ne. Detektyvu istorikas turi būti tyrimuose, darbe su šaltiniais. Istorija, kaip ir kiti mokslai, turi turėti visus aspektus: ir empirinius tyrimus, ir teoriją, ir didaktiką.
Labai nedaugelis tai sugeba daryti. Vienas iš tokių istorikų – profesorius Alfredas Bumblauskas, kuris sugeba istoriją konceptualizuoti, suaktualinti ir pateikti visuomenei taip, kad sudomintų, intriguotų ir įkvėptų.
Manyčiau, kad istoriko vaidmuo besikeičiančioje visuomenėje turėtų būti dar ir mokytojo, ir kūrėjo. Istoriko tikslas – ne tik pateikti praeities pamokas dabarčiai, nūdienoje iškylančioms problemoms, tačiau ir kurti dabartį, nusakant moderniosios, europietiškos visuomenės ir valstybės vertybes.
