***
Nors pats žanro pavadinimas yra plačiai žinomas, tačiau silva rerum knygelės mažai tyrinėtos ir kelia daugybę klausimų. Atsakyti į juos – sudėtinga, nes silva rerum, kaip privačiosios raštijos žanro, ypatybė yra naratyvo ir autoriaus asmeninių komentarų nebuvimas.
Su silva rerum šaltiniais jaunoji mokslininkė dirbo net trejus metus. Ji nuodugniai išnagrinėjo 44 silva rerum archyvuose saugomas knygas ir knygeles.
Kokios pagrindinės temos vyravo ir kodėl, kas jas rašė, ar lengva atpažinti tapatybę bei savimonės raišką per silva rerum knygeles?
Apie savo atradimus mokslininkė M. Kvizikevičiūtė dalijasi su 15min.lt skaitytojais.
– Kas jums pačiai yra silva rerum ir kodėl pradėjote domėtis šiuo žanru?
– Daugeliui šis pavadinimas siejasi su Kristinos Sabaliauskaitės romanu „Silva rerum“. Jos trumpame apibūdinime parašyta, kad tai savaraštė, iš kartos į kartą perduodama bajorų šeimos kronika, populiari XVII – XVIII amžiuje.
Kai aš nusprendžiau domėtis šiuo žanru, pagalvojau, kad reikia perskaityti romaną. Trumpas apibūdinimas mane nuteikė labai intriguojančiai: pagalvojau, kiek daug galima iš šių knygelių perskaityti.
Šį apibūdinimą noriu šiek tiek papildyti: svarbiausias silva rerum bruožas yra temų
įvairovė ir daugialypiškumas. Vienoje knygelėje yra begalė skirtingų dalykų. Kiek tai iš kartos į kartą buvo perduodama, galima ir pasiginčyti. Jų buvo ir XVI amžiuje, jas rašė ir XIX a. Keitėsi forma, temos. Tačiau dominuojanti silva rerum grupė yra XVII–XVIII amžiaus knygelės ir knygos.
– Kokios galėjo būti silva rerum funkcijos?
– Kadangi patys autoriai nėra parašę, kodėl jie rašė tas knygeles (galbūt yra parašę, bet daugelio silva rerum yra pradingę pirmieji lapai, kurie atskleistų šią informaciją), galima spėti, kad viena iš funkcijų yra didaktinė.
Žmonės užsirašydavo tai, ką reikia prisiminti. Egzistuoja tam tikri gramatikos elementai, yra retorikos, laiškų rašymo pamokų. Kita funkcija – tiesiog noras prisiminti giminės istoriją. Knygelėse radau keletą įrašų, kuriuose tikrai atsispindi giminės, valstybės istorijos atsiminimai.
Bet didžiausia ir išsamiausia silva rerum medžiaga yra įdomybių išsaugojimas, įvairūs literatūriniai užrašai, pranašystės apie pasaulio pabaigą. Įdomumo elementas yra pirminis ir pagrindinis dėl kurio buvo rašomos knygelės.
– Kaip atrodė silva rerum iš jūsų analizuotų 44 knygelių?
– Jos buvo mažos, vidutinio dydžio ir didelės. Daugiausia išlikę mažų kišeninių knygelių, kurias buvo lengva nešiotis su savimi.
Vyrauja lenkų ir lotynų kalbos. Atradau šiek tiek įrašų ir vokiečių bei italų kalbomis, taip pat dainų, užrašytų prancūziškai.
– Kokia buvo tipinė standartinė silva rerum knygelė?
– Rankraštinė, mažytė arba vidutinė, turinti apie 150-200 lapų, anoniminė bajoro pasauliečio arba dvasininko knygelė.
Daugiausia joje medicinos, istorijos literatūrinių pavyzdžių, įvairenybių, linkėjimų. Knygelė nelabai tvarkinga, kartais labai pribraukyta, kartais sterili. Formos prasme – padrika. Knygelės nėra labai išvaizdžios, mažai iliustracijų, nespalvotos, jose labai mažai asmeninio požiūrio arba visai nėra informacijos apie rašiusį asmenį.
Yra silva rerum knygelių, sumišusių su dienoraščiu, ten daugiau autorefleksijos.
Mažiausia mano vartyta knygelė buvo 49 lapų, didžiausia – 1326 lapų. Iš nagrinėtų knygų, keletas pasitaikė tikra tyrėjo svajonė – pagražintos paveikslais, paryškintos spalvomis, kaligrafiškai surašytos ir meniškai apiformintos.
– Kas rašė silva rerum?
– Pasauliečiai didikai ir bajorai bei kunigai ir vienuoliai. Kiekvieną silva rerum rašė atskiras asmuo.
Pagrindinės vyraujančios temos buvo retorika plačiąja prasme, literatūra, dvasinė literatūra, istorija, gamtos mokslai ir medicina. Šitos temos kartojasi dažniausiai ir beveik visose knygelėse.
Knygelėse pateiktą informaciją galima panaudoti istorijos, literatūros, matematikos istorijos tyrimuose, galima ieškoti regioninės ir socialinės tapatybės apraiškų. Būtent ties pastaruoju punktu aš ir apsistojau bei pabandžiau jį atskleisti.
– Tai, ką autorius pateikia apie save ar kalba pirmuoju asmeniu, ir yra jo asmenybės raiška?
– Daugiausia buvo anoniminių knygelių arba užrašytas tik vardas. Apie socialinį sluoksnį dažniausiai teko spėlioti. Tačiau kartais silva rerum buvo rašoma ir pirmuoju asmeniu, pasakoma ne tik kur autorius buvo tuo metu, bet vertina kitų kūrybą, nutikimus, reiškinius.
Pavyzdžiui, Stanislovo Antano Kitkevičiaus silva rerum yra įrašas apie „gimusį sūnų po Avino ženklu“. Žinant bažnyčios ir astrologijos santykius, galima nuspėti apie S.A.Kitkevičiaus asmenybę ir pažiūras.
Dvasininkų knygelėse dažnai pasitaiko maldų, sukalbėtų už mirusiuosius, lentelių, kur grafose užrašytas vardas, už ką ir kiek rožinių sukalbėta. Arba kiek laikyta Šv. mišių už tą žmogų.
Taip pat yra kelionių maršrutų, vadinamieji itinerariumai. Jie parodo kada ir kur žmogus keliavo, kokius miestus aplankė. Beje, kai kuriais nurodytais maršrutais ir šiandien būtų įdomu keliauti.
Yra daug paprastų aritmetinių skaičiavimų. Galbūt žmogus skaičiavo savo pinigus, tvarkė žemę, – niekas nežino. Tačiau akivaizdu, kad į šitas knygeles patys autoriai ne tik rašė informaciją, bet dažnai kažką nuo kažko nurašydavo.
Ryškūs socialinio statuso skirtumai išryškėja per pagrindines temas: pasauliečių, bajorų ir didikų knygelėse vyrauja istorija, geografija, antikinė literatūra, įmantrioji literatūra, poezija, medicina.
Dvasininkų knygelėse pagrindinės vyraujančios temos: dvasinė literatūra, citatos iš Biblijos. Pasauliečiai daugiau užsirašo Cicerono ar Aristotelio, o dvasininkai cituoja Šventojo Rašto ištraukas. Yra maldų, meditacijų. Dvasininkų knygelėse taip pat gausu geografijos ir medicinos įrašų.
– Ar tos temos buvo užrašomos iš būtinybės ar dėl pramogos? Kiek didaktikos ir kiek pramoginio elemento silva rerum knygelėse?
– Retorika ir matematika, panašu, buvo užrašoma iš būtinybės. Kaip pradėti kalbą, kaip kreiptis, išvardinti būdai, kaip kalbėti, kaip rašyti draugui, kaip atsiprašyti laiške, kaip kažko prašyti. Akivaizdu, kad iš reikalo.
Yra ir praktinių tekstų, patarimų, kaip perskaityti hegzametrą, kur susidėti kirčius. Matematikos veiksmai irgi rodo jos pritaikymą, nors retkarčiais pasitaikė ir trigonometrijos formulių, lygčių, teoremų.
Daugybė eilėraštukų, mįslių, kurios išlikusios iki mūsų dienų. Pvz., mįslė iš XVII-XVIII amžiaus: „Kuri diena yra ilgiausia?“ Turbūt mes vaikystėje nė vienas gavome tokią užduotį. (O gi ta diena, kurios naktis yra trumpiausia). „Kodėl baltos avys suėda daugiau žolės negu juodos?“ (Todėl, kad baltų yra daugiau).
Randama knygelėse ir anekdotų, kurie mums dėl istorinio konteksto atrodo visai nejuokingi. Pavyzdžiui, „Moterys savo pažiūras skiria į aristokratiškas ir demokratiškas, nes vienos nori valdyti, o kitos, kad būtų Respublika“. Skaitytojo teisė rinktis, ar juoktis iš tokio anekdoto ar ne.
– Ar pasitaikė sirva rerum knygose netikėtų radinių?
– Tarp šmaikščių tekstų pasitaikė paskvilis apie Barborą Radvilaitę. Praeityje ne vienoje knygoje esu skaičiusi, kad būta paskvilių, kuriose Barbora buvo vadinama paleistuve.
Paskvilio šmaikštumas ir satyriškumas paremtas tuo, kad beveik visas tekstas yra parafrazės, netgi tiesioginės citatos iš Šventojo Rašto. Pavyzdžiui, nors Barbora apibūdinama kaip paleistuvė, tačiau Žygimantas Augustas ją vadina „mieląja ir gražiąja“, pažadėdamas karūną.
Radvilaitė atsako Šv. Mergelės Marijos žodžiais, ištartais apreiškimo arkangelui Gabrieliui metu: „Štai aš, Viešpaties tarnaitė“. Žygimantas Augustas atsako jai Erodo žodžiais: „Viską duosiu, kad ir pusė karalystės“.
Jeigu Erodiada, pasitarusi su motina, nusprendžia, kad nori švento Jono krikštytojo galvos, tai Barbora Radvilaitė paskvilyje niekieno galvos nepareikalavo, tačiau liepė Žygimantui Augustui jos pusbrolį Mikalojų Radvilą Juodąjį ir mylimiausią brolį Mikalojų Radvilą Rudąjį paskirti bendravaldžiais, kad „vienas sėdėtų iš dešinės, kitas iš kairės“.
Barbora vaizduojama neigiamai, kaip moteris, aptemdžiusi karaliui protą. Šventojo Rašto citatos naudojamos apibūdinti paleistuvei ir jos įnoriams, parafrazės suteikia sarkazmo. Šis įrodymas saugomas Mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje.
– Kokie įrašai dar patraukė jūsų dėmesį?
– Įdomūs ir juokingi įrašai iš medicinos ir kulinarijos. Tai buvo labai svarbios gyvenime sritys, užrašoma iš reikalo. „Po žuvies – riešutai, po mėsos – sūris“, – šis siūlymas derinti maistą atkeliavo net iš XII a. didaktinės poemos, kuri tariamai buvo parašyta Salerno medicinos mokykloje. „Karštis, tinginystė, galvos skausmas gali ištikti dėl popiečio miego“, – ar neprimena siestos?
Kartais medicininiai užrašai pateikiami tokioje vietoje, kur nesugalvotum jų ieškoti. Pavyzdžiui, tarp dviejų satyrinių poemų apie Abiejų Tautų Respublikos padėtį, užrašytas receptas, kaip gydyti marą: „Sumaišyti stiklinę šaltinio tyro vandens, stiklinę acto, stiklinę degtinės, šaukštą druskos. Gerti ryte bei vakare po šaukštą ir tuo pačiu mišiniu tepti dėl maro susidariusias bubonus (votis)“.
Suskilinėjusią odą siūloma tepti vašku arba ožkos lajumi.
Isteriją galima pagydyti „krokų ir bulvių nuoviru. Reikia gerti po keletą šaukštų per dieną“. Jeigu negaunate krokų, isteriją galima gydyti ir ramunėlėmis. Tam, kuris rašė silva rerum XVII amžiuje, turbūt maro gydymas pasirodė taip pat šmaikštus dalykas.
Sudomino mane ir kulinarijos receptai. Bandžiau pagal juos gaminti, tačiau neradau mūsų parduotuvėse išvardytų produktų. Tiesa, vieną desertą pasigaminti paprasta: „Baltos duonos minkštimą sumaišyti su pienu, užberti cukraus“.
Šis patiekalas tarytum skirtas kūdikiui, nelabai kas šiandien tokį valgytų.
Iškilo klausimas kokiu tikslu buvo užrašinėjamos astronomijos, alchemijos, geografijos žinios. Ar dėl to, kad šiuos dalykus reikia žinoti, ar paprasčiausiai jie tik įdomūs. Knygelėse pateikiami planetų išsidėstymo brėžinukai, tačiau nė vienas autorius nepateikė savo nuomonės, kuri astronominė teorija jam priimtinesnė.
Alcheminiai įrašai liudija, kad visi norėjo pasigaminti aukso, bet nemanau, kad kas iš bajorų savo dvare gamino tą auksą. Geografijos užrašuose apie Europos kraštus parašoma daug, tiksliai ir gražiai, bet Afriką, Aziją, Ameriką knygelių rašytojams liko terra incognita.
Ten perkeliami visi mitiniai gyvūnai, sparnuotieji žirgai ir drakonai. Kai autorius nežinojo apie tuos kraštus, realią informacija pakeisdavo mitologija. Manau, kad tai buvo ne paties silva rerum autoriaus problema, bet šaltinio, nuo kurio tokia informacija buvo nurašyta.
– Ar knygelėse galima atpažinti regioninį tapatumą?
– Šiek tiek dominuoja Liublino unija, kur bandoma aiškintis, ar mes atskirai, ar kartu, ar draugiškai ar piktuoju su Lenkijos Karūna esam.
Pareigūno, užimančio rimtesnes pareigas, rašytoje knygelėje yra daugiau oficialių dokumentų nuorašų, susijusių su kraštu, kuriame jis gyvena. Savo pažiūras bajorai perteikdavo per literatūrą, atspindėjusią vietines realijas. Naudojamos standartinės frazės, būdingos epitafijoms. Pavyzdžiui, „Sustok keleivi, kuris keliauji per Lenkiją. Ir ko čia taip delsi? Nesaugus tėvynėje sustojimas, kadangi joje nevaldo nei įstatymas, nei karalius, nei protas.“
„Trumpam sustok, ilgai stebėkis karalyste be karaliaus, valstybe be įstatymo ir nedykaduoniauk, o susidomėjęs regėk: kiek daug karalių ir nė vieno karaliaus, daug įstatymų ir tuo pačiu nė vieno įstatymo. Iš tiesų, daugelis nori, bet negali karaliauti, visi gali nukalti įstatymus, bet nevaldyti. Ir kai visiems viskas leidžiama, visi visame kame nusideda“, – toks buvo XVIII a. supratimas apie valstybėje susiklosčiusią padėtį.
Vienoje silva rerum apibūdinama Lietuvos ir Lenkijos teisinė sistema. Apie Lenkiją parašyta labai daug: kaip ji valdoma, kokie teisėjai. Apie Lietuvos teisinę sistemą liudija tik ištrauka iš Trečiojo Lietuvos Statuto apie teismų sistemą, nurodomas skyrius. Įtariu, kad knygelės autorius save laikė lietuviu.
Žinant, kad Statutai (1529 m. išleistas pirmasis Lietuvos Statutas) buvo atskirumo simbolis, tad dokumento užrašymas reiškė, jog autorius turėjo labai stiprią politinę tapatybę ir save siejo su Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste.
– Ką galima pasakyti apie silva rerum išvaizdą?
– Iliustracijų ir spalvų nėra daug, tačiau yra knygų labai puikiai iliustruojančių užrašus, pavyzdžiui, italų kronikininko Aleksandro Gvaninio istorijos, didžiųjų kunigaikščių portretai, mitologiniai gyvūnai. Viena knyga ideali, nes atitinka viską, ko reikia silva rerum knygai. Ji graži, parašyta beveik be klaidų, aiškiu dailiu raštu, joje atsispindi temų įvairovė.
Tačiau didžioji dalis mano tyrinėtų knygų – be paveikslų, be spalvų, rudu arba juodu rašalu surašytas tekstas. Didesnis dėmesys skiriamas struktūrai. Net pats vaizdas buvo perteikiamas per tekstą. Atradau eilėraštį, kuris užrašytas lyg gėlės žiedas. Akivaizdu, kad nereikia paveikslo tam, kad akiai būtų gražu pažiūrėti.
Noriu pažymėti, kad silva rerum knygelėse gausu literatūrinių žaidimų, pagrįstų ir forma ir išvaizda. Pavyzdžiui, „Belgija yra žiedas, o Antverpenas jos brangakmenis. Belgija yra akis, o Antverpenas jos vyzdys. Belgija yra giraitė, o Antverpenas jos lauro medis. Belgija yra dangus, o Antverpenas – saulė“. Iš tikrųjų gražus ryšys atspindėtas per įdomiai pateiktą tekstą.
O štai toks literatūrinis tekstas įrašytas kalvinų (reformatų) kunigo silva rerum: „Tas , kas gauna žmoną, gauna ir vargą, kas praranda žmoną, tas praranda ir vargą.“
– Išnagrinėjusi daug silva rerum knygelių galite pasakyti, kad vis dėlto buvo rašantysis žmogus – autorius ar pasyvus perrašinėtojas?
– Didžioji dalis medžiagos buvo perrašyta iš kažkur. Dėl šios priežasties pasitaiko ir nemažai klaidų. Pavyzdžiui, ieškojau vieno sakinio iš Euripido kūrinio. Nėra. Pasitelkiau paieškai didesnį tekstą. Pasirodo tas Euripido sakinys buvo nurašytas iš prancūzo XVII a. vidurio knygos, kur prie to sakinio yra nuoroda į Ciceroną.
Buvo leidžiama sau laisvai interpretuoti tekstą.
– Ar matote sąsajų tarp silva rerum ir šiuolaikinių socialinių tinklų?
– Savotiškas atitikmuo yra tarp to, ką žmonės rašė XVI–XVIII amžiuje ir tai, ką mes rašome šiandien. Pavyzdžiui, moterys viešai giriasi, kad išsikepė pyragą ir talpina jo nuotrauką. Silva rerum knygelėse būtų užrašytas pyrago receptas.
Taigi sąsaja labai ryški ir artima. Tik dabartinis „Facebook“ leidžia įdėti daugiau savo komentarų, gražiai juos iliustruoti. Silva rerum knygelių užrašai buvo daromi sau ir labai artimam ratui paskaityti. Dabar mūsų užrašus mato tūkstančiai interneto draugų, todėl labai keista, kad žmonės taip stipriai viešina savo asmeninį gyvenimą. Iš esmės galiu pasakyti, kad istorija tęsiasi, silva rerum žanras ir XXI amžiuje išlieka tas pats, tik forma skiriasi.
