Bet ar tikrai viskas taip juoda Lietuvos istorijos mokslo padangėje? Minėtas istorikas A.Švedas dabartinį istorinių tyrimų laikotarpį vadina savotišku aukso amžiumi lietuviškoje istoriografijoje. Tad jei jau matomas akademinis postūmis istorijos mokslo pasaulyje, gal ir viešesnės jos reprezentacijos pamažu pradeda skintis kelią į paprastų piliečių širdis?
Siekdama įvertinti, ar istorikas išties pasyvaus kalbėtojo vaidmenį keičia į pašnekovo amplua, apžvelgsiu tris istorikų viešuosius vaidmenis, kurie jokiu būdu nėra vieninteliai, tačiau būtent šie tipažai šiandien yra ryškiausi ir labiausiai pastebimi viešajame gyvenime. Todėl toliau aptarsiu, kaip šiuos vaidmenis prisiėmę istorikai bando užmegzti dialogą ir kokios problemos tyko pasirinkus vieną ar kitą kalbėjimo(si) taktiką.
Pirmasis istoriko vaidmuo – tai istorikas-detektyvas. Šis istorijos cecho atstovas itin išpopuliarėjo pastaraisiais metais.
Pirmasis istoriko vaidmuo – tai istorikas-detektyvas. Šis istorijos cecho atstovas itin išpopuliarėjo pastaraisiais metais, nors jo apraiškų būta ir kur kas anksčiau. Istorikas-detektyvas itin matomas televizijoje, kur yra visos komunikacijos galimybės sukurti puikų detektyvo žanrą. Šiuo žanru istorikas gali lengviausiai išryškinti istorines įtampas ir pabrėžti konfliktines situacijas, kurios net nesidominčiam istorija pavirpins smalsumo stygą.
Šiandien šio tipo istorikams viešajame diskurse atstovauja gerai žinomi televizijos veidai – Gražina Sviderskytė (projektas „Lituanica-documentica“), Alfredas Bumblauskas ar Virginijus Savukynas (laida iškalbingu pavadinimu „Istorijos detektyvai“). Atlikdamas šį vaidmenį istorikas yra priverstas panaudoti visus savo intelektinius išteklius – nuo vizualinių-estetinių iki literatūrinio kūrybiškumo įgūdžių.
Dar XX a. pradžios istorikas Robinas George’as Collingwoodas kalbėjo apie būtiną istoriko savybę – vaizduotę, kuri leidžia istorikui pamatyti istorinio įvykio ar reiškinio vidinę/nematomą ir išvirkštinę/matomą pusę4. Kitaip tariant, istorikas, kaip ir detektyvas, turi gebėti užduoti tinkamus klausimus, analitiškai apdoroti atsakymus ir pasitelkęs „erdvinį“ matymą įžvelgti nematomą pusę, sudėlioti praeities dėlionę.
Šių dienų istorikas-detektyvas yra įtemptos dramos kūrėjas ir su klausytoju kalbasi vaizdais, įtampomis, metaforomis, hiperbolėmis. Jis puikiai žongliruoja įvairiomis medijomis, todėl nenuostabu, kad puikiai geba kurti nuoseklius ir intriguojančius istorinius naratyvus. Šio žanro atstovai moka užmegzti dialogą su didžiąja visuomenės dalimi, nes turi intuiciją, kokia kalba papasakoti istoriją. Istorikas-detektyvas taip pat žino, kad šiandien disciplinos aktualizavimas yra būtinas ir didaktinės jos funkcijos gali būti įgyvendintos tik tada, kai yra sužadinamas auditorijos smalsumas.
Pagrindinė istoriko-psichoterapeuto ypatybė yra erudicija ir tarpdiscipliniškumas.
Tačiau tokio vaidmens atlikimas neišvengia keleto problemų. Nesunku pastebėti, kad toks istorikas neretai siūlo selektyvią istoriją, t.y. atrenka tik intrigos pažadą turinčius praeities epizodus, išrankioja „razinas“, kurias ir pateikia adresatui. Istorikas-detektyvas iš savo kolegų gali sulaukti priekaištų dėl istorijos supopsinimo. Vis dėlto į šitokį žanrą vertėtų žvelgti kaip į dialogo pradžią, pašnekovų susipažinimo etapą, kurio metu sukeltas smalsumas gali paskatinti giliau ir rimčiau pažvelgti į konkrečią temą.
Kitas viešojoje erdvėje atliekamas istoriko vaidmuo yra kiek ramesnis – tai istorikas-psichoterapeutas. Šis tipažas linkęs daugiau į mąstymą ir rašymą, o dialogą su visuomene mezga gerokai subtiliau. Pagrindinė istoriko-psichoterapeuto ypatybė yra erudicija ir tarpdiscipliniškumas. Jis puikiai suvokia, kad šios profesijos atstovas turi turėti gerokai daugiau nei istorinį išsilavinimą, todėl jo dialogai su visuomene neretai kupini filosofinių, politinių ir sociologinių įžvalgų.
Vis dėlto tokį vaidmenį atliekantis istorikas viešojoje erdvėje reiškiasi tik labai specifinėse plotmėse. Jo pasirodymai populiariose žiniasklaidos priemonėse yra gana riboti, tačiau šio tipažo pa(si)kalbėjimų galima rasti kultūriniuose žurnaluose, visuomenei atvirose akademinėse diskusijose, nebanaliuose minėjimuose ir panašaus pobūdžio renginiuose.
Pasitaiko, kad netekę kantrybės jie pasisako ir didžiosiose interneto naujienų svetainėse. Šis istorikas dažniausiai viešai apmąsto arba pasisako ne itin populiariomis temomis, bando griauti nusistovėjusias istorines tiesas, demaskuoti istorijos „šventuosius“ ar narstyti kolektyvinės (pa)sąmonės klodus. Kitaip tariant, jis teikia pirmenybę intymiam ir atviram bendravimui, kurio metu kviečia pasinerti į tamsiausius istorinės sąmonės klodus, atsekti „pašnekovą“ kamuojančias ligas ir, garsiai jas įvardijant, tikisi galįs „pagydyti“ – būtent todėl jam galima prilipinti psichoterapeuto vardą.
Istorikas-visažinis žongliruoja neišsemiama galybe datų, girdėtų ir negirdėtų istorinių veikėjų vardais, būtais ir nebūtais įvykiais. Būtent jis dažnai kviečiamas atstovauti vienai ar kitai „tiesai“.
Šiai istorikų grupei galėtume priskirti tuos praeities tyrinėtojus, kurie nepailsdami kedena lietuvių tapatybės, įsišaknijusių visuomenėje istorinių mitų ar įvairių istorinių sopulių temas. Vis dėlto pagrindinė šį vaidmenį atliekančių istorikų problema ta, kad klaidžiodami po visuomenės istorijos tamsiuosius puslapius, jie praranda ryšį su savo pašnekovu ar „pacientu“. Todėl jie geba užčiuopti kamuojančias negandas, bet pristato jas paprastai tik siauram išsilavinusių ir apsiskaičiusių piliečių ratui, nes daro tai sunkiai suprantama kalba.
