Paskutinis išskirtinas istoriko tipažas yra bene geriausiai matomas viešojoje erdvėje. Deja, vienpusiškas jo santykis su istorija neretai šį tipažą reprezentuoja kaip itin riboto matymo mokslininką, kurio „ekspertizė“ labiau panašėja į visažinystės ligą nei į tikrą išmanymą. Kad ir kaip būtų keista, būtent tokį vaidmenį atliekantys istorikai sulaukia daugiausia žiniasklaidos dėmesio kaip puikiai išmanantys savo amatą.
Toks istorikas-visažinis žongliruoja neišsemiama galybe datų, girdėtų ir negirdėtų istorinių veikėjų vardais, būtais ir nebūtais įvykiais. Būtent jis dažnai kviečiamas atstovauti vienai ar kitai „tiesai“, turbūt dėl to, kad yra ypač tinkamas perteikti ribotą, neretai binarinį suvokimą apie istoriją.
Dėl šios priežasties kol kas ryškiausiai visažinio vaidmens atlikėjai pastebimi diskusijose apie sovietmetį, mat jie trauminiais išgyvenimais ir emocijomis persmelktuose debatuose dažniausiai žino, kaip buvo „iš tikrųjų“, ir tas jų žinojimas kokiu nors būdu nuolat pataikauja vienai ar kitai egzistuojančiai ideologijai (neretai priklausomai nuo to, kuri šiuo metu dominuoja). Pavyzdžiui, pastaruoju metu visuomenėje paaštrėjus susiskaldymui dėl Žaliojo tilto skulptūrų, buvo galima pamatyti, kaip šio tipo atstovai reaguoja į kilusią ginčų audrą. Atrodo, tarsi Žaliojo tilto skulptūros šiam tipažui būtų išjudinusios giliai tūnančius jausmus, kurių paakintas jis skulptūras įvardijo blogio įsikūnijimu, nostalgijos įtvirtinimo įrankiu ar tautos atminties teršėjomis.
Istorikas turi matyti pasaulį, jausti jo pulsą ir nuolat perkurti savo profesinę tapatybę.
Taigi istorikas-visažinis yra tarsi lakmuso popierėlis, kuris atspindi, kaip besikeičianti (geo)politinė padėtis gali radikalizuoti istoriko santykį su jį supančia tikrove. Todėl prispirti įvairių esamų ir įsivaizduojamų grėsmių, visą žinomą praeities interpretaciją jie sudėlioja į du stalčiukus: į vieną sukišami tautos priešai, į kitą – tautos herojai ir gelbėtojai. Nesunku tokį istoriką įsivaizduoti kalbantį iš tribūnos, kai jo klausymas tampa savotiška pareiga. Žinoma, dialogo galimybė iš visų trijų tipažų čia mažiausia, o toks istoriko ir piliečio santykis labiausiai primena paminėtą L.Salter senąjį komunikacijos modelį.
Šiek kiek šaržuoti ir vietomis hiperbolizuoti istoriko vaidmenys iš tikrųjų atskleidžia, kad istorijos disciplinos suvokimas pamažu kinta. Pirmieji du tipai geriausiai parodo, kaip permainos iš akademinės bendruomenės mažais žingsneliais juda ir į viešąją erdvę. Šie sąlyginai nauji vaidmenys demonstruoja, kad istorikams nebepakanka būti tik praeities pasakotojams. Šiandien jie turi ir tam tikrų socialinių įsipareigojimų – ieškoti ir spręsti tapatybės problemas, ugdyti sąmoningumą ir kritišką santykį su tikrove.
Kita vertus, prisiminę trečiąjį istoriko tipažą, galėtume teigti, kad senosios istorikų mokyklos liekanos vis dar neišgyvendintos iš viešojo diskurso. Bet gal vertėtų į istoriką-visažinį žvelgti kaip į atskaitos tašką, rodantį, kad istorijos mokslo savirefleksijos šiandien leidžia jį atpažinti kaip ribotą ar neretai kenksmingą tipą disciplinos ateičiai.
Todėl šio teksto autorė, pradedančioji istorikė, gal kiek naiviai tikisi, kad tokios krizių, visažinystės, (susi)šnekėjimų ir jų nebuvimo problemos gali būti išspręstos, jei mes išmoksime itin įdėmiai ir iš šalies pasižiūrėti į save. Istorikas turi matyti pasaulį, jausti jo pulsą ir nuolat perkurti savo profesinę tapatybę, kad galėtų maksimaliai išnaudoti disciplinos nešamą naudą ir išmoktų nuo istorijos mokslo scenos ne tik kalbėti monologus, bet ir užmegzti dialogą.
1 Edward Hallett Carr, What is History? The George Macaulay Trevelyan Lectures Delivered in the University of Cambridge January-March 1961, London: Macmillan, 1961, p. 8–34.
2 Liudas Jovaiša, „Apie istoriją ir visuomenę: schizofreniko dialogas“, in: Lietuvos žinios, 2014-02-03.
3 Liora Salter, „Science and Public Discourse“, in: History of Intellectual Culture, 2003, t. 3, Nr. 1, in: http://www.ucalgary.ca/hic/issues/vol3/2.
4 G. S. Couse, „Collingwood’s Detective Image of the Historian and the Study of Hadrian’s Wall“, in: History and Theory, 1990, t. 29, Nr. 4, p. 57–77.
Šis tekstas paskelbtas leidinio „Naujasis Židinys-Aidai“ 6 numeryje
