Ramunė Sakalauskaitė. „Pirmoji Vyriausybė – vizijos ir galimybės“. Vilnius: Porta artis. 2020, 364 p.
Dažniausiai sumodeliuojame keletą spalvingų, bet subjektyvių netolimos praeities vaizdinių, susietų su asmenine patirtimi, su ryškesne, mums simpatiškiausia asmenybe ar svarbiausiu įvykiu, paversdami juos atraminiais atminties akcentais. Tai panašiau į asmeninę legendą apie kadaise patirtus įspūdžius, kuriais norima pasidalyti.
Tačiau tokių reminiscencijų sraute išnyra išties vertingi praeities atspindžiai, susisteminti, nuoseklūs ir maksimaliai, kiek tai įmanoma pavieniam žmogui, objektyvizuoti. Kalbu apie Ramunės Sakalauskaitės publicistinę knygą „Pirmoji Vyriausybė – vizijos ir galimybės“, neseniai išleistą leidyklos Porta artis. Tai masyvus, daugiau kaip trijų su puse šimto puslapių foliantas, kuriame autorė nuosekliai, sakyčiau, juvelyriškai apžvelgia to meto įvykius per pirmosios vyriausybės prizmę. Ko gero, tai pirmas išties ramus ir sistemiškas žvilgsnis į pirmojo ministrų kabineto veiklą. Iki šiol buvo tik pačios Kazimieros Prunskienės memuarai – „Gintarinės ledi išpažintis“ (1991), „Užkulisiai“ (1992), „Iššūkis drakonui“ (1992). Šiose bei dar keliose atsiminimų knygose premjerė siekė pateisinti save, įdiegti skaitytojams mintį apie istorinį savo išskirtinumą to meto kontekste, kad politiškai atsvertų politinės dešinės bandymus diskredituoti jos veiklą.
