Pirminė kapinyne rastų sagių, grandinėlių ar apyrankių analizė rodo, kad jos daug panašesnės į papuošalus, randamus kasinėjant vakarų baltų apgyvendintas teritorijas, o ne į papuošalus, būdingus Kijevo Rusios, kurios tuometiniame pasienyje rastas kapinynas, kultūrai. Ukrainiečių archeologų manymu, tai parodo, kad baltų ir Kijevo Rusios ryšiai buvo daug gilesni negu tik prekyba: XI a. Kijevo Rusios pasienyje įsikūrė didelė baltų bendruomenė.
Kapinyną 2017 m. rudens pradžioje aptiko Ukrainos mokslų akademijos Archeologijos instituto archeologai, vadovaujami profesoriaus Glebo Ivakino. Atlikti kasinėjimus čia juos paskatino gauta informacija apie kapų plėšikų veiklą šiame regione: gavus informacijos, kad kapų plėšikai, apsiginklavę metalo detektoriais, čia randa senovinių artefaktų ir juos parduoda, nutarta imtis skubių kasinėjimų patiems, kad būtų galima išgelbėti čia dar likusias archeologines vertybes.
„Pirmieji kapus rado plėšikai. Atvykę mes radome jų paliktas duobes ir toliau atkasinėjome jų jau pradėtus plėšti kapus“, – 15min sakė Ukrainos mokslų akademijos Archeologijos instituto archeologas Viačeslavas Baranovas.
V.Baranovas ir jo kolega Vsevolodas Ivakinas atvyko į Lietuvą, kur penktadienį Palangoje pristatys savo radinius Lietuvos archeologijos draugijos konferencijoje. V.Baranovo teigimu, tikimasi, kad Lietuvos mokslininkai susidomės atradimais ir bus galima imtis bendrų kasinėjimų.
„Mes manome, kad šis kapinynas – pats svarbiausias su viduramžiais susijęs Ukrainos archeologų radinys per pastaruosius dešimt metų.
Mes manome, kad šis kapinynas – pats svarbiausias su viduramžiais susijęs Ukrainos archeologų radinys per pastaruosius dešimt metų.
Tai mokslinė sensacija ne tik Ukrainai, bet ir Lietuvai“, – pabrėžia archeologas.
Atkasti 19 mirusiųjų palaikai
Kasinėjant rastas kapinynas išsidėstęs dešiniajame Rosės upės krante. Manoma, kad jo plotas siekia apie 10 hektarų, bet kol kas atkasta tik maždaug tūkstantoji jo dalis. Mokslininkai kapinyne kol kas aptiko 19 žmonių palaikus: Tarp jų – šeši vyrai, devynios moterys ir vienas kūdikis. Trejų palaikų lyties nustatyti buvo neįmanoma.
Mirusieji buvo palaidoti negiliose duobėse (0,4-0,8 m gylio, lyginant su dabartiniu žemės lygiu). Devyniuose kapuose aptiktos medinių karstų liekanos (geležinės vinys ar medžio fragmentai) leidžia spėti, kad visi mirusieji buvo laidojami mediniuose karstuose, kurie neišliko iki šių laikų.
Dauguma mirusiųjų rasti paguldyti ant nugaros, jų rankos ištiestos palei kūnus, o galvos atsuktos į šiaurę ar šiaurės vakarus. Tiesa, dviejų mirusiųjų rankos yra sukryžiuotos ant krūtinės: archeologai tai sieja su galima krikščionybės įtaka.
Keliuose kapuose buvo rasti viščiukų kaulai ir medinių kibirų liekanos, kas leidžia spėti, kad mirusiesiems po mirties buvo palikta maisto. Netoli vieno palaidoto vyro rastas akmuo, kuris galimai atliko aukuro funkciją.
Net penkiuose iš šešių vyriškos lyties asmenų kapų buvo rasta ir ginklų. Daugiausia tai kirviai, kai kur – peiliai. Viename kape rasta ir ietis. Taip pat kapuose rasta diržų papuošimų, sagių, žiedas.
Tuo tarpu moterų kapuose rasta nemažai papuošalų. Tarp jų – sagės, apyrankės, grandinėlės, žiedai. Pagal medžiagas, iš kurių pagaminti kapuose rasti daiktai, archeologai sprendžia, kad kapinyne mirusieji buvo laidojami maždaug XI a. viduryje – XII a. pradžioje.
Būtent šie artefaktai, taip pat mirusiųjų drabužiai savo dizainu ir išdėstymu yra visiškai kitokie negu įprastai randami XI a. Kijevo Rusios kapinynuose. Tačiau jie yra panašūs į artefaktus, randamus gerokai šiauriau esančiuose baltų genčių, daugiausia kuršių, žemgalių ir žemaičių, kapinynuose.
Baltų gyvenvietė – kitame upės krante?
Kur buvo įsikūrusi gyvenvietė, kurios gyventojai buvo laidojami šiame kapinyne, nėra aišku. Bet priešingame Rosės upės krante, maždaug 500 metrų nuo kapinyno, pelkėtoje žemėje stovi ovalus piliakalnis, kurį supa pylimas, o šį – griovys. Ant šio piliakalnio kadaise buvo įsikūręs fortas.
Apie forto egzistavimą istorikai žino nuo XIX a. vidurio, bet anksčiau mažai žinota apie juo besinaudojusių žmonių kultūrą. Spėjama, kad jis priklausė „gyvatės pylimui“ – gynybinių įtvirtinimų sistemai, kuri X-XI a. saugojo Kijevo Rusią nuo klajoklių antpuolių. Manoma, kad užklupus klajokliams artimiausios žinomos neįtvirtintos gyvenvietės, įsikūrusios maždaug pusantro kilometro į šiaurę nuo piliakalnio, gyventojai slėpdavosi būtent forte.
Dar vienas panašus piliakalnis stūkso 20 km paupiu žemiau, netoli dabartinio Buševo kaimo. Įdomu tai, kad iki 1946 m. šis kaimas vadinosi Prūsiu. Archeologų teigimu, abu šie piliakalniai ir su jais siejamos gyvenvietės gali būti siejamos su vakarų baltais, kurie įsikūrė Rosės upės slėnyje XI a. viduryje.
Archeologiniai radiniai patvirtina istorinius šaltinius
Ukrainos archeologų teigimu, naujausi radiniai patvirtina tai, ką istorikai žino apie 1016-1054 m. Kijevo Rusią valdžiusio kunigaikščio Jaroslavo Išmintingojo valdymą.
Metraštyje „Senųjų laikų pasakojimas“, viename pagrindinių tuos laikus dokumentuojančių istorinių šaltinių, teigiama, kad jis stengėsi sustiprinti Kijevo Rusios sienų apsaugą nuo klajoklių antpuolių, o Rosės upė kaip tik buvo natūralus gamtinis veiksnys, padėjęs tai padaryti.
Tame pačiame metraštyje teigiama, kad XI a. Rosės upės slėnyje apsigyveno vadinamieji „savi pagonys“ – pusiau klajokliškos gentys, kurios vis dėlto buvo pavaldžios Kijevo didžiajam kunigaikščiui ir padėjo ginti sieną nuo Kijevo Rusiai priešiškų klajoklių.
Būtent šie „savi klajokliai“ galėjo būti baltai. Pasak metraščio, 1032 m. Jaroslavas Išmintingasis suformavo gynybinių įtvirtinimų liniją palei Rosės upę. Taip pat metraštis mini, kad Jaroslavas Išmintingasis kariavo su lenkais, ne kartą puolė ir baltų gentis, tarp jų ir lietuvius (1040 m.).
Todėl, archeologų teigimu, tikėtina, kad Kijevo kunigaikštis galėjo pasiūlyti dalies nugalėtų baltų genčių atstovams persikelti į derlingas žemes palei Rosės upę. Čia jie galėjo įsikurti ir gyventi, tačiau turėjo būti pavaldūs Kijevo Rusiai ir užtikrinti Kijevo Rusios apsaugą nuo klajoklių atakų.
„Baltų gentys buvo tarsi skydas tarp Kijevo Rusios ir klajoklių. Kijevo Rusia buvo įsikūrusi viename upės krante, klajokliai puolė iš kito. Situacija šiek tiek panaši į dabartinę, kai Ukraina yra tapusi savotišku skydu“, – 15min teigė V.Baranovas.
Pasak V.Baranovo, mažai tikėtina, kad baltų genčių persikraustymas būtų buvęs priverstinis: Jaroslavas nekeliavo taip toli nuo Kijevo Rusios, kad būtų galėjęs priversti persikraustyti baltus. Greičiausiai Jaroslavas Išmintingasis su baltų genčių atstovais sudarė tam tikrą paktą.
V.Baranovas atkreipia dėmesį, kad „Senųjų laikų pasakojime“ vis dėlto baltų gentys tiesiogiai nėra minimos, minimi tik prie Rosės upės įsikūrę lenkai. Todėl, pasak jo, naujausi archeologų atradimai – puikus pavyzdys to, kaip archeologija gali papildyti istorines žinias.
Tikisi lietuvių bendradarbiavimo
Archeologų teigimu, apie baltų genčių ir Kijevo Rusios istorinius, kultūrinius ir ekonominius ryšius žinoma buvo seniai. Baltai buvo tarpininkai Kijevo Rusiai prekiaujant su Skandinavija. Patys baltai, tiek rytų, tiek vakarų, taip pat prekiavo su Kijevu arba mokėjo duoklę. Tai įrodo ir įvairūs archeologiniai radiniai – tiek ginklai, tiek šarvai, tiek papuošalai – ir to meto istoriniai šaltiniai.
Taip pat yra žinoma, kad pavieniai baltų genčių atstovai jau X a. priklausė Kijevo didžiojo kunigaikščio administracijai (tarp 944 m. Kijevo Rusios kunigaikščio Igorio pasiuntinių į Bizantiją minimas ir „jotvingis Gunarevas“).
Tačiau 2017 m. spalio Ukrainos archeologų atradimai kapinyne prie Rosės upės leidžia daryti išvadą, kad ryšiai buvo dar glaudesni nei manyta anksčiau.
„Mokslininkai žinojo apie prekybą, apie pavienius asmenis, iš baltų kraštų atvykusius į Kijevo Rusią. Bet mes nežinojome, kad čia kraustėsi ištisos baltų bendruomenės. Paaiškėjo, kad santykiai tarp Kijevo ir baltų kraštų buvo daug gilesni negu paprasčiausia prekyba. Mes daug žinome apie bendrą Lietuvos ir Ukrainos istoriją LDK laikais, bet anksčiau nežinojome, kad abu šie kraštai buvo taip artimai susiję jau gerokai anksčiau bei taip pat kovojo prieš bendrus priešus“, – sakė V.Baranovas.
Mokslininkai žinojo apie prekybą, apie pavienius asmenis, iš baltų kraštų atvykusius į Kijevo Rusią. Bet mes nežinojome, kad čia kraustėsi ištisos baltų bendruomenės.
Visgi archeologai pabrėžia, kad išvados – tik preliminarios. Jas galės patvirtinti tik tolimesni kasinėjimai bei rastų artefaktų tyrimai. Galbūt jie ir padės nustatyti, koks buvo šios dabartinės Ukrainos teritorijoje XI a. gyvenusios baltų bendruomenės likimas. Ukrainos archeologai tikisi, kad kasinėjant prisidės ir Lietuvos archeologai, nes tai – bendra Lietuvos ir Ukrainos istorija.
„Manome, kad jei šį kapinyną tirsime ir atkasime drauge su lietuviais, pasieksime geresnių rezultatų. Lietuvos archeologai daugiau žino apie būtent baltų genčių artefaktus. Tikimės kartu toliau atkasinėti šį kapinyną, nes tai tikrai labai įdomu. Mes vis dar tiksliai nežinome, kurios vakarų baltų genties atstovai čia gyveno. Yra manančių, kad tai buvo kuršiai, kiti mano, kad žiemgaliai ar žemaičiai“, – sakė V.Baranovas.
Radiniai, pasak archeologo, Lietuvoje domisi ne tik mokslininkai. Savo radinius archeologai jau pristatė Lietuvos ambasadoriui Ukrainoje, taip pat Lietuvos Užsienio reikalų ministerijai.
Kol kas Ukrainos archeologai kasinėjimus ir tyrimus vykdo vieni. Darbus apsunkina tai, kad lauke, kuriame rastas kapinynas, ilgą laiką buvo dirbama žemė. Problemų kelia ir kapų plėšikai, spėję išplėšti didelę jo dalį dar prieš kapinynu susidomint archeologams.
Internete, socialiniame tinkle „Facebook“ ėmė plisti artefaktų, labai panašių į rastų kapinyne, nuotraukos. Iš komentarų internete tampa akivaizdu, kad jie atsidūrę privačioje kolekcijoje. Ukrainiečiams pavyko netgi rasti žmonių, atvirai „Facebook“ diskutuojančių apie tai, kaip plėšė šį kapinyną. Plėšikai rastus artefaktus pardavė privatiems kolekcininkams, kurie šių grąžinti valstybei nelinkę.
