Daugelis įvykių išsitrina iš istorinės atminties, nes dingsta reliktai, kurie apie tai primintų, o tų įvykių amžininkai galbūt nepasirūpino išsaugoti atmintyje ne tokį sėkmingą arba nesėkmingą įvykį, jį aprašyti.
Tačiau susiklosčius tam tikroms aplinkybėms istorija iškrečia pokštą ir praturtina istorinę atmintį užmirštais paveldo reliktais. Štai restauruojant Vilniaus Šv. Pranciškaus ir Bernardo bažnyčią buvo rastos vertingos XVI a. pradžios freskos, apie kurias anksčiau nežinota.
Po trijų amžių sugrįžę valstybės simboliai
2006 m. Lietuvos dailės muziejuje buvo atidaryta paroda „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos istorinės vėliavos ir
 |
| Žalgirio mūšyje poaimtos kryžiuočių vėliavos sudegė per Vilniaus katedros gaisrą |
žemėlapiai“. Iš Švedijos karo muziejaus saugyklų buvo atgabentos 4 originalios XVII a. vidurio ir XVIII a. pradžios vėliavos bei 20 vėliavų faksimilės.
Lietuvoje tėra išsaugota viena senosios valstybės vėliava – XVII a. pradžios Trakų pavieto.
Vėliava – vertingas istorinis reliktas. Lietuvoje tėra išsaugota viena senosios valstybės vėliava – XVII a. pradžios Trakų pavieto.
Lenkijos Karo muziejus Varšuvoje turi dvi Lietuvos vėliavas – Gardino ir Slanimo pavietų. Su šiomis vėliavomis pavietų bajorai rinkdavosi į karo žygį.
Lietuvos dailės muziejuje eksponuotos vėliavos nefunkcionavo istorinėje atmintyje, niekas neįsivaizdavo, kaip jos atrodė, o kai kurie su jomis susiję įvykiai bei istorinės asmenybės gal buvo žinomi (arba ne) tik specialistams.
Pavyzdžiui, didikų Radvilų, Oginskių ir Sapiegų gimines bei kai kuriuos jų atstovus žino daugelis. Tačiau mažai kas žino kunigaikščių Višnioveckių giminę, nebent Mykolą Kaributą Višnioveckį, kuris valdė Abiejų Tautų Respubliką (ATR) ketverius metus (1669–1673). Jo valdymas nebuvo išskirtinis, o ir mirė jis nuo persivalgymo.
Viena iš keturių originalių eksponuotų vėliavų buvo Lietuvos kavalerijos mėlynos spalvos auksu siuvinėta vėliava. Jos fone išsiuvinėtas keturių skydų ATR herbas, herbo viduryje – valstybės valdovo Augusto II Stipriojo herbas, vėliavos kampuose inicialai FARP – Fridrich August Rex Poloniae (Fridrichas Augustas, Lenkijos karalius).
ATR herbe yra svarbi viena detalė – Vyčio raitelio skyde pavaizduotas didikų giminės Oginskių herbas. Šią vėliavą švedai paėmė kaip trofėjų 1704 m. rugpjūčio 5 d. mūšyje prie Jekabpilio. Dar keturios vėliavos, kurių faksimilės eksponuotos parodoje, buvo Lietuvos didžiojo etmono Mykolo Servacijaus Višnioveckio kavalerijos pulkų. Jos irgi atiteko švedams tame pačiame mūšyje. Vargu ar kas nors prisimena ar žino Jėkabpilio mūšį.
Prarastos vėliavos
XVIII a. pradžioje kilęs karas su Švedija istoriografijoje vadinamas Šiaurės karu (1700–1721). Lietuva ir Lenkija nesugebėjo sutelkti jėgų ir veiksmingai pasipriešinti įsiveržusiai Karolio XII vadovaujamai švedų kariuomenei.
Dar prieš švedų įsiveržimą į valstybę Lietuvos bajorai, susibūrę į konfederaciją, 1700 m. lapkričio 18 d. ties Valkininkais sutriuškino Sapiegų pajėgas ir palaužė vienos giminės politinę hegemoniją valstybėje.
Bajorų konfederacijai vadovavo kunigaikštis Mykolas Servacijus Višnioveckis ir Žemaitijos seniūnas Grigalius Antanas Oginskis. Konfederatai konfiskavo visus Sapiegų giminės dvarus. 1701 metų vasarą Sapiegos kreipėsi pagalbos į Karolį XII, kurio kariuomenė stovėjo prie šiaurinių Lietuvos sienų.
Tai tapo pretekstu įsiveržti į Lietuvą. Švedai beveik be pasipriešinimo užėmė vakarinę Lietuvą, pasiekė Vilnių ir Kauną. ATR buvo nepajėgi gintis. Tai byloja faktas, per tokį trumpą laiką Karolis XII sugebėjo užimti Lenkiją.
Iš Bilevičių dvaro (prie Raseinių) jis išvyko balandžio 3 d., gegužės 24 d. buvo užimta Varšuva, o rugpjūčio 10 d. – Krokuva.
Lietuvoje vyko partizaninis karas, kuriam vadovavo M.S.Višnioveckis ir G.A.Oginskis. Sapiegų priešininkai ir Augusto II Stipriojo šalininkai buvo priversti ieškoti sąjungininkų.
1703 m. liepos 9 d. jie sudarė su Rusijos caru Petru I sutartį, pastarasis įsipareigojo padėti kariais ir pinigais. Gruodį prie sutarties prisijungė ir valdovas Augustas II Stiprusis. 1704 m. liepą M. S. Višnioveckio vadovaujama Lietuvos kariuomenė su Petro I atsiųstais pulkais įsiveržė į Žiemgalos teritoriją ir apgulė Sėlpilį.
Sudėtinga pasakyti, kokio dydžio buvo M.S.Višnioveckio vadovaujama kariuomenė. Istoriografijoje pateikiami įvairūs skaičiai. Manoma, kad galėjo būti iki 10 tūkstančių.
Sudėtinga pasakyti, kokio dydžio buvo M.S.Višnioveckio vadovaujama kariuomenė. Istoriografijoje pateikiami įvairūs skaičiai. Manoma, kad galėjo būti iki 10 tūkstančių.
Apgultis buvo nesėkminga, atsitraukiančiai Lietuvos kariuomenei rugpjūčio 5 d. prie Jekabpilio kelią pastojo Karolio XII Kuršo, Piltenės ir Žemaitijos valdytoju paskirtas generolas majoras Adomas Liudvikas Levenhauptas. Jis vadovavo beveik 6 tūkst. vyrų, dalis šios kariuomenės pulkų (beveik 3 000 karių) buvo Sapiegų.
Istorija neatleidžia klaidų, bet išsaugo atmintį
Trumpo mūšio metu beveik dvigubai didesnė M.S.Višnioveckio vadovaujama kariuomenė buvo sutriuškinta, žuvo apie 5 000 karių. Švedams atiteko apie 40 vėliavų. Tai buvo A.L.Levenhaupto triumfo ir M.S.Višnioveckio pažeminimo valanda.
Švedų generolo pergalė net įamžinta graviūroje. Po šio mūšio A.L.Levenhauptas nutarė sunaikinti Biržų tvirtovę, nes ją buvo užėmę M.S.Višnioveckio ir G.A.Oginskio daliniai.
Rugpjūčio 28 d. švedai apgulė Biržų pilį. Tačiau sužinoję, kad 400 karių įgula apimta baimės ir nepasiryžusi ginti tvirtovės, švedai imitavo apgultį. Biržų pilį švedai buvo užėmę ne kartą, todėl turėjo tikslius pilies planus. Generolas ėmė psichologiškai spausti pilies įgulą – demonstravo kariuomenės galią ir gausą.
Ši apgultis įamžinta jau kitoje graviūroje. Žvelgiant į ją, galima pajusti šiokį tokį vangumą: švedų kariai tingiai krapinėja apie karo stovyklos palapines, viena kita artilerijos salvė iššaunama tam, kad išgąsdintų ir taip drebančią įgulą. Viskas primena operetę, o ne įnirtingą mūšį. Rugsėjo 14 d. įgula pasidavė, didžioji jos dalis perėjo į švedų pusę, o A.L.Levenhauptas įsakė pilį susprogdinti.
Žvelgdami į 2006 m. eksponuotas vėliavas nedaugelis parodos lankytojų žinojo apie šiuos įvykius. Tačiau jie matė istorines karines valstybės vėliavas, po kuriomis rikiavosi kariuomenės pulkai.
Ne tiek svarbu, ką jie patyrė – pergalės šlovę ar pralaimėjimo kartėlį. Svarbu, kad vėliavos išliko. Jas šiandien vertiname kaip valstybingumo simbolį. Be to, prabėgus daugiau kaip trims šimtams metų, pagal švedų kariuomenės XVIII a. pradžioje darytus brėžinius ir minėtas graviūras Biržų pilis buvo atstatyta ir restauruota.
