Nors kates žmonės prisijaukino prieš tūkstančius metų, tačiau skirtingose visuomenėse požiūris į šiuos gyvūnus nuolatos kito. Anot istorikės Žiedūnės Lukošiūtės, tarpukario Lietuvoje labiausiai laikytasi nuostatos, jog gyvūnas turi atlikti jam priskirtą praktinę funkciją - gaudyti peles ar saugoti namus. Vien savo lipšnumu šeimininko meilę pelnantys augintiniai dažniausiai buvo sutinkami tik pasiturinčių miestiečių namuose.
Kotletais maitinami ponių numylėtiniai
1931 m. „Naujojoje Romuvoje“ pasirodė straipsnis, kuriame katinui lipinama senų panų favorito etiketė. Panašu, kad jau tuo metu gyvavo ir šiandien itin populiarus katės, kaip ištikimiausios senmergės palydovės, įvaizdis.
Tame pačiame straipsnyje pastebima, kad katės „ne tik gaudo peles ir tuo saugoja įvairius maisto dalykus nuo tų labai įkyrių gyvulėlių, bet savo švelnumu ir mokėjimu prisimeilinti paįvairina šeimininkų gyvenimą“.
Kritiškai naminių gyvūnų atžvilgiu nusiteikę buvo laikraščio „Labdarybė“ leidėjai. Jų manymu, šuo mieste – liuksusas, prabanga. Esą mylinčios ponios savo augintinių reikmėms išleidžiančios dideles pinigų sumas, mat, visaip juos lepina: verda sriubas, kepa paukštieną, kotletus.
Be to, esą poniutės pasirūpina ne tik numylėtinių skrandžiais, bet ir keletą kartų per dieną išmaudo juos brangiose voniose, o paskui ir guldosi šalia savęs į pūkinius patalus.
Straipsnio autorių piktina besaikis rūpinimasis gyvuliu, kai vis dar gausu materialiai ir morališkai skurstančių šeimų, todėl, užuot popinus augintinį, siūlo pasirūpinti neturtingu vaiku – padėti jam išaugti geru žmogumi ir pasirūpinti, kad jis įgytų profesiją.
Tado Ivanausko neapykanta katėms
Naminių gyvūnų nepraktiškumu piktinosi ir žymusis gamtininkas Tadas Ivanauskas. Pastarasis ne tik neįžvelgė kačių auginimo naudos, bet ir pastebėjo murklių daromą žalą.
Savo atsiminimų knygoje „Aš apsisprendžiu“ T.Ivanauskas rašė: „Netrūksta čia [Obelynėje – aut. pastaba] ir kenkėjų. Tarp jų pirmą vietą užima katės. Aplinkiniai kaimynai turi kačių – jos žiemos metu šildosi namie, tupi užkrosnyje, o atėjus šiltam orui, ypač naktį, toli iškeliauja, ieškodamos paukščių lizdų. Didesnė dalis smulkių paukščiukų žūsta nuo kačių ir kai kurių kitų kenkėjų...“
Negana to, „Naujoje Romuvoje“ baimintasi dėl kačių prisirenkamų bei žmonėms perduodamų įvairių parazitų.
Ištikimiausias medžiotojo draugas ir priešas viename
Šunims nemažai dėmesio skiriama tarpukariu leistame laikraštyje „Medžiotojas“. Pastebima, kad leidinyje ilgainiui įsitvirtino kinologijai skirta skiltis, kurioje ne tik buvo aptariami medžioklės ypatumai, bet ir skaitytojui pristatomos tokios šunų veislės kaip grifonas ar barbetas.
Visgi šiame laikraštyje paliesta ir tuomet opi valkataujančių šunų problema. Esą miškuose besibastantys, šeimininkų menkai prižiūrimi arba apskritai jų neturintys šunys maistui medžioja įvairius miško gyvūnus, taip sunaikindami jų prieauglį. Nors medžiotojai ir turį teisę nušauti valkataujantį šunį, tačiau negali būti tikri, kad atsiradęs jo šeimininkas nepaduos medžioklio į teismą, tikindamas, jog jo augintinis buvo žiauriai nužudytas vos keli šimtai metrų nuo savo namų.
Remtasi ir užsienyje įgyta patirtimi. Vieno straipsnio autorius tikina, kad Vokietijos miškuose knibžda medžiojamų gyvūnų, o vietiniai medžiotojai neįsivaizduoja, kaip ūkininkas galėtų nerišti savo šuns ir leisti jam laisvai ganytis.
Dėl Lietuvos ūkininkų sąmoningumo didelių vilčių neturėta, tad galiausiai siūlyta savo augintinių neprižiūrinčius šeimininkus apdėti baudomis, šitaip tikintis išspręsti įsisenėjusią valkataujančių šunų problemą.
Kad negyveni pas mane – atiduok kačiuką
Lietuvių prisirišimą prie savų ir net svetimų augintinių liudija ir vienas „Dienos naujienose“ aprašytas nuotaikingas atsitikimas. Pasakojama, kad Kėdainiuose gyvenęs amerikietis metus nuomojo kambarį vienai lietuvaitei.
Šeimininkas laikė kačiuką, prie kurio prisirišti spėjo ir nuomininkė, tad persikėlus gyventi kitur ramybės jai nedavė išsiskyrimas su pamiltu gyvūnėliu. Mergina neaiškiomis aplinkybėmis sugebėjusi prisivilioti kačiuką į savo naujuosius namus, tačiau augintinio pasigedęs amerikietis iš susigraužimo esą net visiškai prarado apetitą.
Galiausiai tikrasis kačiuko savininkas ryžosi policijos lydimas atsiimti savo augintinį. Tarp nesutariančių pusių kilus barniui sutarta leisti pasirinkti pačiam gyvūnui. Jei atidarius duris kačiukas pasiliks kambary, tai jis – jos, o jei išbėgs – amerikiečio.
Pravėrus duris karštų debatų išgąsdintas gyvūnas skuodė laukan, tačiau net ir susigrąžinęs gyvūną amerikietis padavė merginą į teismą.
Taigi, nors savo namų duris žaviems keturkojams praveriantys miestiečiai kaltinti iracionalumu, tačiau lietuvių susižavėjimas amsinčių ir miauksiančių augintinių draugija pastebimas buvo jau tada.
LT 100 – tai bendras 15min ir Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto projektas, skirtas Lietuvos šimtmečiui. Dėstytojo Norberto Černiausko kuruojami istorijos studentai šiame projekte rengia publikacijas apie aktualiausias ir šioms dienoms artimas nepriklausomos Lietuvos problemas 1918–1940 m.
