Pirmoji istorija – Ukrainoje vyras 1943 m. pats sau kasė kapą, nes nujautė savo žūtį, aplink iš bado ir dėl kitų karo baisumų mirė labai daug ukrainiečių, kurie būdavo tiesiog suverčiami į duobes, jų nebeįmanoma būdavo surasti ir atpažinti. Vyras, nenorėdamas taip dingti iš šio pasaulio, išsikasė sau atskirą kapą.
Antroji – Lenkų karininkas, taip pat nujausdamas savo žūtį, visą laiką dienoraštį, kurį, kai iš jo Katynėje atėmė vestuvinį žiedą (o tai reikšdavo, kad netrukus tave sušaudys), paslėpė, taip palikdamas pasauliui apie save žinutę.
Trečioji – į sinagogą uždaryti žmonės, taip pat jausdami mirtį, įvairiais aštriais daiktais – stiklo šukėmis, metalo gabaliukais – braižydavo sienoje žinutes, savo vardus, metus. Viena jauna žydė, kurią vėliau sušaudė kartu su dviem seserimis, sienoje išraižė žodžius savo motinai: „Bučiuoju ir bučiuoju tave“.
Baigdamas paskaitą T.Snyderis pasakė visų šių paminėtų žmonių vardus ir pavardes, tuo norėdamas pasakyti, jog negalima lyginti, kuris režimas – nacių ar sovietų – buvo žiauresnis už kitą, kuris atnešė daugiau blogio – negalima ir nėra prasmės. Reikia juos įvertinti, analizuoti, ieškoti priežasčių, kaip tokie baisūs dalykai galėjo nutikti, nes žūtys – ne statistika, o ko konkretus žmogus, todėl ar žuvo tūkstantis, ar milijonas žmonių – šiuo atveju nesvarbu, nes žuvo žmogus.
Istorikas pabrėžė, kad visi matome tą pačią istoriją skirtingai: lietuviai – iš lietuvio varpinės, rusai – iš ruso, žydai – iš žydo, lenkai – iš lenko.
„Tai tik trys iš 14 mln. istorijų (nužudytų Europoje per masines žudynes Antrojo pasaulinio karo metu)“, – sakė T.Snyderis. Jis knygoje analizuoja būtent Europoje vykusias žudynes, nes apskritai „dėl dviejų režimų kaltės, nuo Rytų pakrantės iki Vakarų pakrantės, nuo Prancūzijos iki Sibiro, nužudyta 17 mln. žmonių“.
Istorikas pabrėžė, kad visi matome tuos pačius įvykius, tą pačią istoriją skirtingai: lietuviai – iš lietuvio varpinės, rusai – iš ruso, žydai – iš žydo, lenkai – iš lenko: „Ir dažnai mūsų matymas nevisai sutampa, yra kitoks nei kaimyno matomas tas pats dalykas.“
Norėdami visavertiškai suprasti, įvertinti įvykius, jų nustatyti priežastis Europoje, turime pakilti virš tik nacionalinio istorijos matymo.
Mes žiūrime į viską lyg matytume dvi savo iškeltas rankas – dešinę ir kairę. „Jei dešinėje yra Vokietija, tai kairėje – Rusija“, tokiu būdu pradedame jas lyginti, ieškoti skirtumų ir panašumų, o tai niekur neveda.
„Reikia žiūrėti į teritoriją, kurioje viskas vyko. Reikia žemėlapyje rasti vietas, kuriose susikerta abiejų režimų padaryti nusikaltimai. Kai matome susikirtimo vietos, matome žemėlapį“, – pasakoja T.Snyderis.
„Peržengti nacionalinę lietuvio, žydo, ruso, lenko ribą yra daug sunkiau nei tai gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio“.
 |
| Rytų Europos karo laikų žemėlapis. |
Nors neišvengiamai vertinamas žydas, lenkas, lietuvis (dėl tautybės jų buvo daug nužudyta“, vis dėlto reikia, visų pirma, į juos žvelgti kaip į žmones, o ne į jų tautybę: „Galite perskaityti ir žinoti viską apie tai, kad Ukrainoje 1943 m. žuvo 3 mln. žmonių, tačiau tai nepadės sužinoti, kodėl jie žuvo. Iš nacionalinio lygio mes negalime suvokti nei ekonomikos, nei politikos.“
Į abu režimus reikia žiūrėti kaip į vieną, jų negalima lyginti (T.Snyderis).
Į abu režimus reikia žiūrėti kaip į vieną, jų negalima lyginti (T.Snyderis palyginamąjį metodą pavadino analitine mankšta), pavyzdžiui, tai, kad sovietai laimėjo Antrąjį pasaulinį karą, niekaip „nekompensuoja“ jų padarytų nusikaltimų.
Taip pat negalima į fašistus ir komunistus žiūrėti kaip į stovinčius priešingose barikadų pusėse. Taip, jų ideologijos labai skiriasi, „tačiau idėjos pačios savaime nežudo“, reikia matyti bendras tuo metu vyravusias ekonomines, politines tendencijas, matyti visą „žemėlapį“.
Nors fašistų ideologijoje labai svarbus buvo rasizmas, abiems režimams labai svarbus buvo ekonominis pagrindas. Istorikas akcentavo ir galios dalykus, kuriais rėmėsi abu diktatoriai, tiek Stalinas, tiek Hitleris: „Aš galiu tai padaryti, o tu – ne“.
„Lyginimas nieko nepasako. Šioje knygoje aš bandau paaiškinti, kodėl ir kaip tai įvyko. Kodėl žuvo 14 mln. žmonių. Kaip istorikai, turime atsiminti, kad dideli skaičiai susideda iš mažų skaičių“. Turime tai atsiminti – vardus, nes žuvo ne skaičiai, o žmonės“, – kalbėjo istorikas.
T.Snyderis aiškino, kad jis nebando paaiškinti, rasti priežasčių tik, pavyzdžiui, holokausto, nes tai būtų „tarsi bandymas paaiškinti atskirą tornadą ar audrą“.
