Vienas gražiausių romantizmo architektūros paminklų
XVI a. istoriniuose šaltiniuose pirmą kartą paminėtas Pagryžuvio dvaras suklestėjo XIX a. pirmoje pusėje, kai jame įsikūrė turtingi Žemaitijos bajorai Pšeciševskiai. 1856 metais Jeronimas Pšeciševskis, Raseinių maršalkos Adomo Pšeciševskio sūnus, kreipėsi į žymų to meto architektą Fulgentą Rimgailą, kad šis pasirūpintų naujų, ištaigingų rūmų statybomis. Architektūrologė Rasa Butvilaitė straipsnyje „Buvusi Pagryžuvio dvaro sodyba“ pastebėjo, kad 1859 metais iškilę rūmai – vienas gražiausių Lietuvos romantizmo architektūros paminklų. Ne mažiau įspūdingas ir dvaro parkas, anuomet džiuginęs nepakartojamais gamtos vaizdais.
Tiesa, ištaigingais rūmais šeimininkas džiaugėsi neilgai – po 1863 metų sukilimo Jeronimas Pšeciševskis buvo ištremtas į Sibirą, o dvaras atiteko rusų bajorui Aleksandrui Christianovičiui, tačiau ir jis čia neužsibuvo. Prabėgus keliems dešimtmečiams, apleistą dvarą 1878 metais nupirko Jeronimo Pšeciševskio žentu tapęs Izidorius Romeris.
Architektūrologė R.Butvilaitė straipsnyje pasidalijo Eugenijos Hempel, Izidoriaus ir Celinos Romerių anūkės, prisiminimais: „Reprezentacinėse rūmų patalpose buvo parketo grindys, išdėliotos didelių kvadratų raštu, įspūdingos aukštos krosnys su puošniais ornamentuotais kokliais, sienas dengė raštuoto audinio paneliai, o lubas puošė lipdiniai. Kambariai buvo apstatyti itin vertingais istorinių laikotarpių, daugiausia raudonmedžio, baldais, raižytais rėmais apvedžiotais veidrodžiais.
<...> Visuose namuose buvo apstu gobelenų ir bronzinių dirbinių ir šviestuvų, valandas mušė Vienos laikrodžiai su alebastro kolonėlėmis. Šeimininko kabinete po buazerija buvo įrengtas slaptas lobynas, kuriame saugotos šeimos relikvijos ir papuošalai. Puikūs buvo keleto tūkstančių tomų bibliotekos rinkiniai: čia vyravo „klasikiniai“ ir istorijos veikalai. Archyve saugoti giminės dokumentai, pergamentai.“
Prieš Pirmąjį pasaulinį karą rūmus paveldėjęs Stanislovas Romeris į Pagryžuvį atvykdavo retai, o po karo ir visai nesilankė. Be to, 1915 metais netoliese nusidriekė fronto linija, o kraštą užplūdę kareiviai negailestingai nusiaubė dvarą. Galiausiai, 1922-aisiais įvykdyta žemės reforma buvo lemtinga ir neilgai trukus apleistas, skolose paskendęs dvaras atiduotas Lietuvoje atsikūrusiai Jėzaus draugijai.
Jėzuitų rankose dvaras suklestėjo
Daugiau kaip šimtmetį caro Aleksandro I drausti jėzuitai, 1923 metais atsikūrę Lietuvoje, ieškojo vietos noviciatui, kuriame būtų ugdomi nauji ordino nariai. Tuometiniam ministrui pirmininkui Augustinui Voldemarui pasiūlius, 1929-aisiais senajame Pagryžuvio dvare įkurtas jėzuitų naujokynas.
Architektūrologė R.Butvilaitė pastebėjo, kad apleistuose rūmuose apsigyvenę jėzuitai rankų nenuleido – ieškojo lėšų, stengdamiesi pastatus prikelti naujam gyvenimui. Anot jos, naujokyno išlaikymui visą savo pelną skirdavo net Kauno jėzuitų gimnazijoje veikęs, ne tik dvasininkų, bet ir miestiečių lankomas kino teatras.
Pagryžuvio naujakurių darbas nenuėjo perniek – ūkis suklestėjo. Anot architektūrologės, čia gyveno net 39 gyventojai, jėzuitai plušėjo ne tik dideliame ūkyje, bet ir tobulindami savo rezidenciją. „Jau vien trumpa per metus nuveikto darbo ataskaita, – rašė ji, – byloja, kad 1931 metais buvo remontuojamos gyvenamosios patalpos, pakeistas stogas, o kartu supaprastintas ir jo siluetas, padidinta elektros jėgainė ir kiaulidė, nupirktos kelios ūkio mašinos, į visus pastatus įvesta elektra.“
Be to, kaip teigiama straipsnyje, jėzuitai turėjo 10 arklių, 20 karvių, 35 kiaules, 150 vištų ir 2 avilius bičių. Įdomu tai, kad naujokyno valdose veikė kalvė ir stalių dirbtuvė, kuriose pagaminti dirbiniai buvo eksportuojami Vokietiją.
„Buvo juntama rūpestinga ir darbšti ranka“
Jėzuitų naujam gyvenimui prikeltas dvaras tapo tikriausiu kultūros ir švietimo centru. Knygoje „Pagryžuvys“ senųjų vietos gyventojų prisiminimais pasidalijo Danutė Buzienė: „Apie Pagryžuvio naujokyną dar gerai prisimena ir plačiau papasakojo O.Karašauskaitė-Brazienė. Jos tėvų žemė ribojosi su vienuolynu, todėl su jėzuitais jai teko artimai bendrauti. Naujokynas buvo gražus pavyzdys vietiniams žmonėms: čia visur buvo juntama rūpestinga ir darbšti ranka.
„Neprieinami didiko rūmai virto gerojo kaimyno buveine“, – taip apie jėzuitų namus atsiliepia B.Kviklys. Į vienuolyno koplyčią melstis eidavo aplinkiniai gyventojai: čia ir žiemą būdavo šilta, nes veikė centrinio šildymo sistema. Ypač iškilmingai buvo švenčiami šv. Ignaco atlaidai. Tikintieji į juos susirinkdavo iš visų aplinkinių kaimų.“
Galiojo griežta tvarka
O kokia buvo naujokyno gyventojų kasdienybė? Tai gana išsamiai aprašė jėzuitų kunigas, filosofijos ir socialinių mokslų daktaras Bronius Krištanavičius. Straipsnyje „Jėzuitai nepriklausomoje Lietuvoje“, kuris pasirodė JAV lietuvių vienuolių jėzuitų religinės ir tautinės kultūros žurnale „Laiškai lietuviams“ pasakojama, kad naujokyne galiojo griežta tvarka:
„5 val. naujokai apsiprausdavo, eidavo lankyti Švč. Sakramentą ir, sugrįžę į savo kambarius, mąstydavo vieną valandą. 6.30 val. klausydavo Mišių. Po pusryčių perbėgdavo mąstymo mintis ir pasilsėdavo. 8 val. ruošdavosi pamokoms, kurios būdavo 4 valandą po pietų. Pasiskaitę šventųjų gyvenimus, 9 val. eidavo dirbti. Aplankę Švč. Sakramentą, eidavo klausyti magistro instrukcijų. Paskui skaitydavo Tomo Kempiečio Kristaus sekimą, padarydavo sąžinės sąskaitą ir 11.30 val. eidavo pietauti.
Po pietų parke pasišnekučiuodavo 1 valandą, vėl aplankydavo Švč. Sakramentą, kalbėdavo rožančių ir Marijos Valandas ir eidavo į mokyklą. 6.15 val. mąstydavo, koplyčioje sukalbėdavo Visų Šventųjų litaniją ir 7 val. vakarieniaudavo. 8.15 val. magistras jiems pateikdavo mąstymo mintis rytdienai. Po to dar kartą kvosdavo savo sąžinę, pasimelsdavo koplyčioje ir eidavo gulti. Ketvirtadieniais po pietų eidavo pasivaikščioti arba į pradžios mokyklas mokyti tikybos. Sekmadieniais dienotvarkė buvo truputį skirtinga – daugiau poilsio ir laisvo laiko.“
Ramų ir taikų Pagryžuvio jėzuitų gyvenimą sujaukė netikėtai prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas. Lietuvą okupavusi sovietų valdžia jėzuitus išvarė. Vieni iš jų pasitraukė į Vakarus, kiti – pasiliko Lietuvoje, tačiau jau niekada senasis Pagryžuvio dvaras, kuriame išaugo žymių jėzuitų karta, nebuvo toks svarbus kaip tarpukario metais. 1949-aisiais dvaro patalpose įsteigta Kelmės apskrities ligoninė, o 1951–2005 metais čia veikė plaučių tuberkuliozės ligoninė, vėliau – Aukštelkės pensionatas. Šimtmečius skaičiuojantys dvaro rūmai šiandien stūkso tušti – pastatą administruoja VĮ Turto bankas.
