Jo sūnus, milijardierius ir filantropas George'as Sorosas, mano, kad tėvui Antrojo pasaulinio karo metais išgyventi padėjo patirtis, įgyta po Pirmojo pasaulinio karo: „Mano tėvas buvo itin gerai pasirengęs tam, kad ištvertų vokiečių okupaciją, nes savo gyvenimo pradžioje išgyveno kažką panašaus. Po Pirmojo pasaulinio karo jis bėgo iš belaisvių stovyklos Sibire ir buvo įtrauktas į Rusijos revoliucijos verpetus. Jis išmoko išgyventi situacijose, kai įprastos taisyklės nebegalioja. Ši patirtis jį pakeitė.“ Tivadaro Soroso gyvenimo istoriją prisiminė portalas sibreal.org.
„Į nelaisvę aš patekau ne kartą, o tris“
1914 metais žmogus, kuris į istoriją pateko kaip Tivadaras Sorosas, vadinosi Theodoru Schwarzu. Prekybininko sūnus, jis pirmasis iš visos savo žydų ortodoksų šeimos, gyvenusios Budapešte, sugebėjo įstoti į universitetą. Bet užuot baigęs mokslus ir tapęs teisininku, jis atsidūrė Austrijos-Vengrijos armijos gretose.
„Man buvo vos dvidešimt metų, kai prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas, – rašo Tivadaras Sorosas savo 1965 metais esperanto kalba išleistuose memuaruose „Maskerado ĉirkaŭ la morto“ (Maskaradas aplink mirtį). – Aš tada buvau studentas ir iš karto, dar nebaigęs mokslų, išvykau savanoriu į frontą. Aš taip pasielgiau ne iš patriotinio entuziazmo, o iš baimės, kad karas pasibaigs per greitai. Buvau įsitikinęs, kad tai yra paskutinis pasaulinis karas: jeigu aš jį praleisiu, tai neteksiu unikalios galimybės.“
Tačiau jam nepavyko užsitarnauti šlovės mūšių laukuose: jau 1915 metais leitenantas Tivadaras Sorosas (čia ir toliau jis naudoja vardą ir pavardę, kuriais persivadino 1936 metais. – red.) atsidūrė belaisvių stovykloje Chabarovske.
„Pirmojo pasaulinio karo metu į Rusijos nelaisvę pateko per du milijonus priešo kareivių ir karininkų. Rusijos kariuomenės Generalinio štabo duomenimis, 1917 metų rugsėjo 1 dieną Rusijos teritorijoje esančiuose lageriuose laikyta per 1,8 mln. karo belaisvių. Iš pradžių jie būdavo įkurdinami europinėje šalies dalyje, bet po puolamosios operacijos Galicijoje (1914 metų rugpjūtis–rugsėjis. – red.), kai į nelaisvę pateko dešimtys tūkstančių Austrijos-Vengrijos armijos karių, buvo nuspręsta juos siųsti į Sibiro gubernijas ir Tolimuosius Rytus, – paaiškina istorijos mokslų kandidatas Dmitrijus Kozlovas.
Ankštuose barakuose už spygliuotos vielos netoli Chabarovsko kamavosi daugiau nei du tūkstančiai belaisvių iš Vokietijos, Turkijos ir Austrijos-Vengrijos – pastarųjų buvo daugiausiai.
„Pasirašius Brest-Litovsko taikos sutartį, vokiečiai ėmėsi veiksmų dėl kuo didesnio savo kareivių skaičiaus repatrijavimo, – aiškina Hartfordo universiteto Jungtinėse Valstijose profesorius Humphrey R.Tonkinas. – Austrų ir vengrų padėtis buvo sunkesnė: jie neturėjo nieko, kas būtų galėjęs imtis juos ginti. Austrija-Vengrija subyrėjo, ir tokie, kaip Sorosas, tapo nebeegzistuojančios armijos karininkais.“
„Pragyvenę šiose plytinėse kriptose trejus ar ketverius, o kai kuriais atvejais net šešerius ar septynerius metus, … jų gyventojai tapdavo seniais – žmonėmis, kurie nesimėgauja jokiais šio rojaus, vadinamo Žeme, malonumais“, – pasakoja Tivadaras Sorosas knygoje, pavadintoje „Modernaj Robinzonoj“ (Šiuolaikiniai robinzonai. Visos Tivadaro Soroso citatos toliau pateikiamos iš šios knygos. – red.).
Rusijoje tuo metu prasidėjo Pilietinis karas.
„Daugelis austrų ir vengrų kariškių pamėgino atgauti laisvę, prisijungdami prie vienos iš kovojančių pusių. Vieni stodavo į Baltąją armiją, kiti – į Raudonąją. Bet Sorosui nė vienas iš šių variantų nebuvo priimtinas. Raudonieji įtariai žiūrėjo į vengrus, įsiliejusius į jų gretas, ši tautybė jiems nekėlė pasitikėjimo. O baltųjų daliniuose buvo itin stiprios antisemitinės nuotaikos, – aiškina Humphrey R.Tonkinas. – Žydas iš Vengrijos nebūtų galėjęs sulaukti simpatijos nei vienoje, nei kitoje kariuomenėje, ir Sorosas tai puikiai suvokė.“
Liko viltis, kad į pagalbą karo belaisviams ateis okupacinė kariuomenė.
„Tuo metu Sibiras buvo didelių politinių sukrėtimų arena. 1918 metais sąjungininkai priėmė sprendimą dėl karinio įsikišimo, kad sutaikytų (dėl savo pačių naudos) įvairias politines frakcijas. Vladivostoke, maždaug už 300 mylių nuo Chabarovsko, iš jų laivų pabiro įvairiausių tipų ir tautybių armijų kareiviai. Prancūzai, anglai, kanadiečiai, amerikiečiai, italai, kinai ir japonai susivienijo, kad „apgintų aukščiausius humanizmo principus.“
Viltis nepasiteisino: sąjungininkų armijos neišlaisvino kalinių.
„Mūsų karo belaisvių stovykla buvo Amerikos ir Japonijos interesų sferoje, ir abi šalys paeiliui „užgrobdavo“ jos gyventojus, kad turėtų galimybę pasauliui paskelbti apie savo didžiuosius pasiekimus. Taip aš patekau į nelaisvę ne vieną, o tris kartus. Iš pradžių rusai, po to amerikiečiai ir pagaliau japonai buvo mano šeimininkais, atvykusiais be išankstinio kvietimo, bet nepaprastai dosniais. Šis, atrodytų, nežymus vadovybės pasikeitimas turėjo rimtų finansinių pasekmių. Rublis kasdien vis labiau nuvertėdavo, ir mes, kaip karininkai, iš pradžių gaudavome po 25 dolerius, o po to po 50 jenų vietoje 50 rublių – suma padidėjo 500 kartų.“
„Dar 1914 metų spalį imperatorius Nikolajus patvirtino „Nuostatas dėl belaisvių“, kuriose buvo kalbama, kad su belaisviais, „kaip su teisėtais savo Tėvynės gynėjais, pridera elgtis su žmogiška meile“. Buvo nustatytos ir karo belaisvio išlaikymo normos: maisto davinys buvo prilygintas Rusijos kariuomenės kareivio daviniui, o karininkams buvo mokamas atlyginimas, atitinkantis jų laipsnį. Bet dėl sparčios rublio infliacijos šios išmokos greitai nuvertėjo, ir belaisvių, gaunančių algą rubliais, būklė tapo kritinė“, – aiškina Dmitrijus Kozlovas.
„Atėjus amerikiečiams ir japonams mūsų finansinė padėtis iš tiesų pagerėjo ir mus ėmė vadinti „karo belaisviais-milijonieriais“. Bet iš tiesų mes buvome tik „skurdo milijonieriai“, ir niekas tokioje situacijoje negalėjo mums pavydėti. Daugelis mūsų kamerų draugų, negaunantys jokių naujienų iš namų apie savo šeimas, iš ateities nesitikėjo nieko gero. Nuolatinis netikrumas dėl ateities, gyvenimas be moterų, ankštumas (60 ar 70 žmonių kambaryje), nuodingas pašvinkusio oro kvapas ir kvėpavimo ligos paveikė ne tik mūsų fizinę sveikatą, bet ir dvasinę pusiausvyrą. Gyvenimas nelaisvėje vedė į neviltį, o įaudrintų protų vaizduotės galia – į beprotybę. Kiekvieną dieną daugėjo tokių, kurių psichika nebeištverdavo „milijonierių“ gyvenimo naštos.
Kaip mes pavydėdavome žmonėms už lagerio ribų, kurie pavydėdavo mums! Tai tiesa, kad jie gyveno siaubingame skurde, bet jie bent jau turėjo judėjimo laisvę ir galėdavo bent kartais prasiblaškyti ir pamiršti savo bėdas.“
„Kiek ašarų, kiek kančių sukėlė šis melas!“
„Karo belaisvių stovykloje tėvas įsteigė sienlaikraštį pavadinimu „Gultai“, kuris pavertė jį tokiu populiariu, kad belaisviai išrinko jį savo interesų atstovu ir gynėju“, – pasakoja George'as Sorosas tėvo memuarų pratarmėje. Turėdamas tokį statusą Tivadaras Sorosas vedė derybas su okupacine valdžia.
„Amerikiečių pulko vadas Morrow pažadėjo kiek įmanoma greitesnę repatriaciją, bet jo pažadas taip ir liko tik pažadu. Jo prakilnybė Prancūzijos armijos generolas Janinas net atsiuntė savo ranka parašytą laišką, kuriame žadėjo pagalbą, bet jo pažadėti laivai taip ir nepasirodė žydrame horizonte. Užuojauta – nuostabi dorybė, ypač kai ji nieko nekainuoja... Kiekvieną mėnesį pasiekdavo naujas pažadas, ir jis vėl pasirodydavo esąs tik apgaulė. Pamažu nenugalimas pesimizmas išskleidė virš mūsų savo sparnus, jo melancholiškas šešėlis uždengė net menkiausias vilties kibirkštis. Mes sukandome dantis ir tik kartkartėmis pratardavome įprastus skundus:
„Aš daugiau nebegaliu.“
„Aš jau penkerius metus negaunu laiškų.“
„Mano mažoji dukra manęs nebepažins.“
„Man buvo aštuoniolika, kai mane paėmė į kariuomenę, o dabar man 24. Kas grąžins man jaunystę? Ką daryti? Kur išeitis?“... Būtent tokie jausmai pagimdė mūsų pirmąsias mintis apie pabėgimą.“
Belaisviai ilgai svarstė, kur jiems traukti. Iki Vladivostoko buvo arčiau, bet ir galimybių ištrūkti iš Rusijos per rytinę sieną praktiškai nebuvo. „Kelis pabėgusius belaisvius grąžino atgal net iš Kanados“, – rašo Sorosas. Todėl suokalbininkai nusprendė brautis į vakarus, per Kolčako armiją į europinę Rusijos dalį.
„Mus pasiekė gandai, kad Sovietų Rusijoje nebeliko karo belaisvių, nes vyriausybė visus juos išsiuntė namo. Kiek ašarų, kiek kančių sukėlė šis melas! … Bet mes patikėjome tuo – ir nusprendėme veikti...
„Kitą pavasarį!“ Mes nuolat kartodavome šią frazę, ir kartu su ja augo mūsų dvasinė ramybė ir mūsų drąsa. Sibiro žiema trunka nuo spalio iki birželio. Tas, kuriam pritrūks ryžto pasinaudoti palankiu oru, praras viską. Pabėgimas! Tai buvo vienintelis mūsų išsigelbėjimas!“
Ilgam keliui į vakarus reikėjo kruopščiai pasirengti.
„Rusų kalbos mokymasis stovykloje įgavo epidemijos mastus, o be to dar visi ėmė mokytis amatų. Man nereikėjo daug laiko, kad suvokčiau: daktaro diplomas mažai ko vertas, jeigu jūs turite užsidirbti kasdienę duoną svetimoje šalyje. Todėl 1919 metais aš tapau kruopščiu šaltkalvio ir dailidės mokiniu. Jaučiau, kad įgyti įgūdžiai ne kartą pravers ilgos kelionės metu.“
Tačiau, kol belaisviai rengėsi pabėgimui, aplinkybės ir vėl pasikeitė. Kolčako armija buvo sumušta, o sąjungininkų armijos pradėjo savo karių evakuaciją.
„Amerikiečiai, anglai ir prancūzai išvyko iš Rusijos, palikdami karo belaisvių stovyklų kalinius vietos valdžios malonei. Dabar jų likimą sprendė ir tokie kraujo ištroškę negailestingi antibolševikiniai kazokai, kaip atamanas Ivanas Kalmykovas, kurio sadistinis žiaurumas glumino net jo paties žmones, – aiškina Humphrey R.Tonkinas. – Žydą Sorosą ypač baugino perspektyva patekti į Kalmykovo ir jam panašių rankas.
„Sibire liko tik japonų armija, o Raudonosios armijos pajėgos jos link artėjo gigantiškais žingsniais. 1920 metų vasario 10 dieną raudonieji pasiekė Irkutską, vartus į Mongoliją, ir užėmė miestą. Mes, belaisviai, negalėjome paveikti šių dviejų kolosalių jėgų susidūrimo rezultato ir laukėme jo labai sunerimę. Mus apėmė nekantrumas, sumišęs, dėl suprantamų priežasčių, su baime – ne dėl to, kad mums rūpėjo Sibiro ateitis ar vienos arba kitos armijos būklė, o todėl, kad ant kortos buvo pastatyta mūsų pačių ateitis.“
Santykinai saugūs belaisviai buvo tik iki to meto, kol nebus išvestos japonų pajėgos. Suvokimas, kad delsti nebegalima, belaisviams pridėjo ryžto.
„Mums jau pakako! Praėjus dvejiems metams po pasaulinio karo pabaigos mes vis dar laukiame savo likimo prie Kinijos sienos. Vyriausybės nieko nepadarė dėl mūsų, tad mums liko tik pasikliauti pačiais savimi.
Kai kurių nelaisvės draugų akyse pasirodė slaptos kibirkštėlės, ir kasdien vis daugiau žmonių pašnibždomis uždavinėjo vienas kitam tą patį klausimą: „Ir tu taip pat?“ Mes visi supratome, kas turima omenyje – kuo greitesnis pabėgimas. Atsakymas būdavo toks pat paprastas, kaip ir klausimas, ir ištariamas jis būdavo su viltimi: „Ir aš!“
„Japonai nužudė tris belaisvius tiesiog prie ligoninės“
„Nieko neperspėjusi iš anksto, japonų vadovybė nusprendė palikti vakarinę Amūro rajono dalį, kurioje buvo mūsų stovykla. Vyriausiasis vadas atsisveikino, palinkėjęs laimės daug iškentėjusiai rusų tautai. Na, pagaliau! Atėjo laikas veikti! …
Mes negalėjome pabėgti iki kovo pradžios, nes, kad ir kaip mes svajojome apie gryną orą ir laisvę, niekas iš mūsų nenorėjo palikti savo vasario algos (50 jenų) Japonijos valstybės ižde. „Kas žino,“ – galvojo būsimi bėgliai. – Mums būtinai prireiks pinigų kišenėse!“ …
1920 metų kovo 3 dieną aš susidėjau į kuprinę viską, ko galėjo prireikti kelyje, ir maišelyje po marškiniais paslėpiau savo nedidelį kapitalą – 110 jenų.“
Daug nuteistųjų pasirinko sunkius kelius į laisvę – pavyzdžiui, kasė tunelius, slėpėsi tarp iš lagerio teritorijos išvežamų krovinių. Sorosas dviem savo draugams pasiūlė patį paprasčiausią kelią – padirbti leidimus.
„Net už tvoros mes nebuvome visiškai saugūs. Japonų būriai patruliavo apylinkėse visomis kryptimis. Mūsų netikri leidimai galiojo tik vieno varsto atstumu... nuo stovyklos. Todėl mes stengėmės išvengti susitikimo su mūsų gerais draugais japonais.“
Priėję Chabarovską, Sorosas ir jo draugai pamatė, kad mieste jau susikaupė 200 ar 300 tokių pačių bėglių, kaip ir jie patys. Atrodė, kad kelias į vakarus bus paprastas – pakanka tik įsėsti į traukinį.
„Dar visai neseniai miesto gyventojai ir į priekį žygiavę japonai kariavo nepaskelbtą partizaninį karą, o partizanai nuolat ardė geležinkelio bėgius. Bet po to, kai japonai nutraukė karinius veiksmus, jie išėjo iš miško ir, dirbdami ranka rankon su buvusiais priešais, suremontavo geležinkelį, kad pagreitintų laukiamą japonų armijos evakuaciją.“
Sorosas degė ryžtu iškeliauti į vakarus jau pačiu pirmuoju traukiniu. Jis buvo pasirengęs keliauti net zuikiu, „prisiklijavęs prie ratų“, kaip prisipažino draugams. Bet nusipirkti bilietą vis dėlto pavyko.
„Aš įsispraudžiau į gyvulių pervežimo vagoną kartu su dar penkiasdešimt keliautojų. Net sardines konservų dėžutėje ne taip tankiai suspaudžia. Bet ankštumas turėjo ir privalumų: mes šildėme vienas kitą savo kūnų šiluma. Niekas nežinojo galinio traukinio maršruto punkto.“
Optimistai tikėjosi, kad nuvažiuos iki pačios Maskvos. Bet net patys geležinkeliečiai nežinojo, į kur vyksta sąstatas.
„Mes kelias valandas laukėme traukinio išvykimo, kalendami dantimis nuo šalčio. Mes vis laukėme, o traukinys stovėjo kaip įkastas. Staiga priešais traukinį pasirodė karininkas, sujaudintas naujienos, kurią ketino pranešti: „Japonai nužudė tris karo belaisvius tiesiog prie ligoninės. Jie pamėgino pabėgti. Juos pastebėjo sargybiniai, ir kapitonas Uheda įsakė juos sušaudyti.“
Kelionė iki Blagoveščensko truko šešias dienas. Tam, kad būtų įveiktos kitos 500 mylių, prireikė dar dešimties dienų.
„Sugriautus tiltus pakeliui tekdavo pakeisti improvizuotomis konstrukcijomis iš rąstų ir pabėgių. Visą tą laiką mes negaudavome jokių laikraščių, nors tuo metu bet kokios naujienos galėjo turėti lemiamos reikšmės mūsų planams. Galiausiai traukinys vidurnaktį sustojo. Netrukus iki mūsų atėjo gandai, kad priekyje – fronto linija, ir mes nebegalime važiuoti toliau... Ką mums dabar daryti? Skubėti pirmyn? Grįžti atgal? Ir kaip apskritai ten priekyje galėjo vykti koviniai veiksmai, turint galvoje, kad japonai paskelbė taiką?“
Sorosui ir vienuolikai jo bičiulių pavyko patekti į traukinį, kuris važiavo į partizanų štabą Ksenjevkos stotyje, ir taip pratęsti kelionę: jie pareiškė, kad nori tapti geležinkeliečiais ir tiesti geležinkelius partizanams.
„Ksenjevka. Paskutinė stotis. Nedidelis kaimas, kuriam gamta nedavė nieko, be aukso. Kartą, kai turėdamas galvoje dvi besigrumiančias jėgas paklausiau, ar vietiniai gyventojai palaiko raudonuosius ar baltuosius, man atsakė – „geltonuosius“. Auksas buvo vienintelė vietos gyventojų meilė.“
„Nuo uodų įkandimų galvos ištino kaip moliūgai“
„Ėmėmės darbo. Mūsų kasdienių užduočių naštą lengvino viltis, kad greitai galėsime pratęsti mūsų kelionę. Bet mūsų viltis buvo bergždžia: dienos virto savaitėmis, savaitės – mėnesiais. Mūsų rajone kaupėsi vis daugiau ir daugiau karo belaisvių. Mes daugybę kartų svarstėme mūsų situaciją ir kūrėme įvairiausius fantastinius planus, kaip ją pagerinti, bet veltui. Buvome tikri tik dėl vieno: delsti negalima. Kai tik baigsis birželis ir liepa, lauks kraupi Sibiro žiema, kurią mes pažinojome ir kurios bijojome.“
Gegužės 29-ąją susirinko karo belaisviai iš visų aplinkinių stočių, kad priimtų galutinį sprendimą, ką daryti. Planas sugrįžti buvo atmestas iš karto. Protingiausias pasirodė vieno belaisvio iš Austrijos pasiūlymas.
„Tai tiesa, kad sekdami Sungario upe mes galėtume nukakti iki Charbino, Mandžiūrijos sostinės, bet niekas nežino, kokios spalvos režimas šiuo metu ten yra. Jeigu raudonieji, tai jie šaudys į mus kaip į baltuosius, o jeigu ten baltieji, jie šaudys į mus kaip į raudonuosius. Mes turime tik vieną variantą: eiti į vakarus.“
Topografu partizanų kariuomenėje padirbėti suspėjęs austras pasiūlė „tikslų“ maršrutą.
„Kaip matote žemėlapyje, į šiaurę nuo mūsų nėra nei miestų, nei kaimų. Vadinasi, mes susiduriame su sengire. Tikriausiai, ten gyvena klajokliai, tačiau neaišku, kur. Bet pažiūrėkite čia: dvi didelės upės, Oliokma ir Vitimas, teka lygiagrečiai viena kitai ir įteka į Leną. Mums reikės pražygiuoti tik kelis šimtus mylių, kad pasiektume tų upių ištakas. Tada galėtume plaustais nusigauti iki Lenos. Taikos metais tarp Irkutsko ir Jakutsko plaukiojo garlaiviai; galbūt garlaivių eismas nėra visiškai paralyžiuotas ir dabar. Mes esame už pusantro tūkstančio kilometrų nuo Jakutsko, smulkmena tokiems keliautojams, kaip mes. Iš Irkutsko, žinoma, važiuosime ekspresu...“ (faktiškai jokio garlaivių susisiekimo tarp Jakutsko ir Irkutsko nebuvo ir net negalėjo būti, nes šie miestai įsikūrę ties tarpusavyje nesusisiekiančiomis upėmis. – red.)
Norint patraukti į kelią, reikėjo gauti arklių ir ginklų. Buvo nuspręsta prašyti partizanų pagalbos.
„Ksenjevką tuo metu buvo užėmę raudonųjų partizanų būriai, vadovaujami Dmitrijaus Šilovo. Jis ir pats, turėdamas podporučiko laipsnį, suspėjo pakariauti Pirmojo pasaulinio karo frontuose, tad galėjo išties užjausti buvusius karininkus, nors ir kariavusius kitoje fronto pusėje“, – aiškina istorikas ir kraštotyrininkas Sergejus Anufrijevas
Šilovas pasiūlė sandorį: jeigu karo belaisviai sudarys vietos apylinkių topografinius žemėlapius, partizanai aprūpins atsargomis 20–30 žmonių ekspediciją. Liko nuspręsti, kas leisis į kelią nes norinčiųjų buvo dešimt kartų daugiau. Nuspręsta buvo imti mažiausiai konfliktiškus ir labiausiai patyrusius. Vadovaudamiesi antruoju kriterijumi, išrinko du austrus belaisvius Sepi ir Dolfi – jiedu seniai pabėgo iš lagerio ir kartu slapstėsi su tokiais pat bėgliais miške, versdamiesi vagystėmis iš vietos gyventojų namų ir daržų.
„Juos persekiojo kaip pasiutusius šunis: kazokų būriai medžiojo juos, nušaudami po dvidešimt ar trisdešimt per dieną. Sepi ir Dolfi kartu ištvėrė siaubingas netektis visas tas ilgas dienas ir mėnesius. Tos kančios sustiprino jų tvirtą draugystę.
„Taigi, papasakokite mums. Koks iš jūsų nuotykių buvo pats baisiausias?“ – vieną kartą iš smalsumo paklausiau, kai vyko pokalbis apie taigos siaubus ir pavojus.
„Kai mes valgėme savo draugą Hansą“, – atsakė Sepi.
Dolfi įsirėmė jam į šonkaulius ir sušnabždėjo: „Tau negėda pasakoti apie tokius dalykus?“
Bet Sepi nekreipė į jį dėmesio ir ramiai pratęsė savo pasakojimą: „Iš pradžių mūsų grupėje buvo trisdešimt žmonių, bet mirtis su savo sveiku apetitu prarijo didžiąją mūsų dalį. Mūsų liko dešimt. Mus siaubingai kankino alkis: mes visiškai neturėjome ko įsidėti į burną. Mes suvalgėme paskutinius arklio likučius ir iš nevilties graužėme jo kanopas ir karčius. Hansas iš bado išprotėjo... Ką mes galėjome padaryti dėl mūsų nelaimingo draugo? Mes irgi buvome alkani, ir todėl... mes jį suvalgėme. Valgydami mes kalbėjomės apie jo ir savo nelaimingą likimą...
Man pakako drąsos papasakoti šitą siaubingą istoriją tik dėl to, kad parodyčiau, į kokią bedugnę karas įstumia mus, drįstančius save vadinti žmonėmis.“
„Pasak Tivadaro Soroso sūnaus Paulo, istorija apie Dolfi ir Sepi bei jų kanibalizmo praktiką – tai šis tas daugiau, nei paprasta istorija iš praeities, susijusi su dviem žmonėmis, iš esmės neturinčiais ryšių su Tivadaru, – kalba Humphrey R.Tonkinas. – Jis vėliau papasakojo sūnui, kad mažiausiai vieną kartą kažkas panašaus galėjo nutikti ir jų būryje, kai jie žygiavo Vitimo upės link. Dar daugiau, būtų ir nutikę, jeigu ne Tivadaro įsikišimas.“
Kai būrys jau buvo surinktas, partizanai netikėtai pakeitė susitarimo sąlygas. Dabar jie buvo pasirengę aprūpinti ekspediciją, jeigu ji praties kelio atkarpą per neperžengiamą tankynę, kad būtų per kur atsitraukti priešo puolimo atveju. Pasirinkimo nebuvo, teko sutikti.
Sunkiai pakeliamas darbas nuo ryto iki nakties tapo ne pačiu pagrindiniu išbandymu.
„Kasdien musės ir uodai mūsų gyvenimą darė vis labiau ir labiau nepakenčiamą. Atrodė, kad kiekvieną dienos ar nakties valandą atsiranda naujos, ypatingos musių rūšys. Rytą ir naktį pagrindinė problema buvo uodai, dieną – didžiulės musės, o vakare – mažyčių spiečiai. Ir jų skaičius buvo anapus visų suvokiamų ribų. Kai kada šie vabzdžiai mus puldavo su tokiu įniršiu, kad, nepaisant mūsų bandymų apsiginti, tiesiog užlipindavo mūsų burnas ir akis. Mes neturėjome tinklelių nuo vabzdžių, o paklodės, kuriomis stengėmės prisidengti, pasirodė esančios nelabai efektyvios. Nuo įkandimų mūsų galvos ištino kaip moliūgai.“
Po kelių dienų kelias buvo nutiestas. Partizanai apžiūrėjo jį ir pareiškė, kad jų netenkina kokybė. Reikalingas toks kelias, kad galėtų pravažiuoti vežimai su arkliais. Tapo aišku, kad susitarimo nebus laikomasi, tad būrys patraukė į kelią, nelaukdamas partizanų sprendimo. Buvo nuspręsta eiti palei upelio, įtekančio į Oliokmą, vagą.
Partizanai paskui bėglius pasiuntė persekiotojus, tačiau trys kazokai, pasisiūlę kaip savanoriai, prisijungė prie būrio: paaiškėjo, kad jie jau seniai ieškojo būdo sugrįžti į Europą.
Bus daugiau
