Daugiau istorijų galite rasti parsisiuntę programėlę „Discover Jewish Lithuania“
XIX a. antrojoje pusėje ir XX a. pradžioje, gausybė Europos intelektualų, ypač „mažųjų tautų“ atstovų, pradėjo skirti daug dėmesio šnekamosioms kalboms, jomis kalbančių žmonių folkloru ir kultūra. Savo tyrinėjimuose jie mėgino surasti kažką autentiško žmonių grupių kultūrose ir pakelti jų kalbas iš liaudies iki, galimai, valstybinių. Pavyzdžiui, folklorą rinko ir garsusis vengrų kompozitorius Bela Bartokas (Bartók Béla; 1881-1945) ir norvegų kompozitorius Edvardas Grygas (Edvard Grieg; 1843-1907). Pastarasis taip pat diskutavo su tautiečiu dramaturgu Henriku Ibsenu (Henrik Ibsen; 1828-1906) koks dialektas, kuri kalba turėtų tapti modernios Norvegų tautos kalba. Rytų ir Vidurio Europos žydų intelektualai taip pat diskutavo, kuri kalba – jidiš ar hebrajų – turėtu tapti modernios žydų tautos kalba? Tačiau tuo pačiu laikotarpiu buvo suprasta būtinybė saugoti jidiš kultūros artefaktus, simbolius ir pačią kalbą, nes visa tai pradėjo nykti modernizacijos ir sekuliarizacijos akivaizdoje. Vienas pirmųjų kvietęs tai daryti buvo istorikas Simonas Dubnovas (1860-1941).
1925 m. įkurtas JIVO – Jidiš mokslinis institutas (jid. jidišer viznšaftlecher institut; ייִדישער װיסנשאַפֿטלעכער אינסטיטוט) – žymėjo kokybiškai visiškai naują etapą tradicinės žydų kultūros ir jidiš kalbos tyrimuose ir puoselėjime. JIVO sugebėjo surinkti neįkainojamos jidiš literatūros, tautosakos ir įvairių žydų kultūros artefaktų. Dar daugiau, JIVO standartizavo jidiš kalbą ir įvairiais savo darbais gana sėkmingai nuneigė įsitikinimus, jog jidiš tėra dialektas ar žargonas, o ne turtinga kalba.
JIVO iniciatyvinės grupės nariai daugiausiai buvo Berlyno žydai. Būtent ten ir buvo planuojama kurti Instituto buveinę, tačiau greitai buvo suprasta, kad būtent Vilnius yra „jidiš pasaulio“ kultūros centras; iš ten buvo sulaukta daugiausiai moralinės paramos ir ryžto. Aktyviausiais JIVO idėjos propaguotojais tapo Maksas Vainraichas (1894-1969) bei Zalmenas Reyzenas (1881-1940?). 1925 m. kovo pabaigoje jie sušaukė susirinkimą Vilniuje, kuriame buvo padėtas pagrindas JIVO įkūrimui (sutapimas, kad po savaitės buvo įkurtas Jeruzalės Hebrajų universitetas). Tarp įkurto Instituto prezidiumo narių buvo ne tik garsusis istorikas Simonas Dubnovas, bet ir Zigmundas Froidas bei Albertas Einšteinas.
JIVO veikė kaip mokslinių tyrimų centras, įdarbinantis mokslininkus, užtikrinantis tyrimus ir leidybą. Visa JIVO veikla buvo padalinta į keletą sekcijų, kurios rūpinosi jidiš kalbos filologija, žydų demografijos ir ekonominių rodiklių rinkimu ir jų tyrimais, edukacija ir pan. Po dešimtmečio veiklos Institutas buvo sukaupęs keliasdešimt tūkstančių knygų, apie 10 000 tomų žydiškų laikraščius įvairiomis kalbomis, o bibliografiniame JIVO sąraše iš viso buvo galima rasti apie 220 000 įrašų. Svarbų vaidmenį JIVO veikloje suvaidino zamleriai – rinkėjai – kurie visoje Rytų Europoje rinko nykstančią etnografinę medžiagą, įvairius, žydų visuomenės bruožus atspindinčius, duomenis, dokumentus ir net pinigus JIVO veiklai. 1929 m. jau veikė daugiau kaip pusantro šimto zamlerių rateliu.
Pirmąja JIVO buveine buvo Vainraicho butas, tuometinėje Pohuliankoje (dab. J. Basanavičiaus g.), kur anksčiau gyveno ir Dubnovas (galbūt, net tame pačiame bute). 1929 m. buvo padėti pamatai naujajai JIVO būstinei dab. A. Vivulskio gatvėje. Tačiau vos po savaitės Jungtinėse Valstijose prasidėjo Didžioji depresija. Kadangi JIVO buvo daugiausiai finansuojama turtingų JAV žydų organizacijų ir asmenų, ekonominė krizė stipriai atsiliepė ir Institutui. Nesibaigiantis lėšų poreikis 1932 m. paskatino Reizeną vykti į Argentiną, kur jam pavyko surinkti lėšas pastatui užbaigti. Naujieji JIVO rūmai duris atvėrė 1933 m.
Jei Vilnius buvo „jidiš šventove“ simboline prasme, tai čia buvę rūmai tapo tos šventovės centru. Instituto aspirantė, JAV žydė Liusė Davidovič, JIVO dirbusi 1938-1939 m., savo prisiminimuose aprašė savo nuostabą.
„Įžengėme į milžinišką vestibiulį ... Šiaip tuščios patalpos viduryje stūksojo dvi kvadratinės kolonos. Viskas tviskėjo nuo nepaprastai išblizgintų medinių grindų. Sieninėse vitrinose abipus vestibiulio puikavosi JIVO leidiniai.
Pirmoje laiptų aikštelėje, tiesiai mums prieš akis, kabojo didžiulis spalvotas pasaulio žemėlapis, kuriame rodyklėmis buvo pažymėti plačiai pasklidę JIVO skyriai. Iš vestibiulio šakojosi koridoriai į bibliotekų saugyklas, archyvus, parodų sales ir viešąją skaityklą. Šis JIVO pastatas nė trupučio nepriminė jidiš įstaigų, mano matytų Niujorke: anos dažniausiai glaudėsi ankštose, niūriose ir aplūžusiose patalpose. Vieta, kurioje buvo įsikūręs JIVO, graži aplinka, modernus dizainas, spindinti švara, – viskas kažką bylojo. Mano nuomone, tai rodė, kad JIVO – aukšto lygio įstaiga, o ne kokia skylė ... Netgi dar daugiau: JIVO – ne aptriušusi praeities liekana, veikiau – rytdienos reiškinys ... Neilgai trukus suvokiau ir platesnę šio pastato išvaizdos prasmę. JIVO kūrėjai buvo pasiryžę pakelti jidiš kalbos ir kultūros prestižą ne tik tarp žydų, bet taip pat – o gal ypač – pasaulio mokslo bendruomenėje. Jau pats pastatas turėjo rodyti, kad jidiš kultūros įstaiga gali būti moderni ir išpuoselėta.“
Antrojo pasaulinio karo metais stipriai nukentėjo ne tik čia stovėję JIVO rūmai, bet ir Instituto turtai. Nepaisant to, JIVO atsikūrė ir dabar aktyvią veiklą vykdo Niujorke, JAV.
©Všį „Rytų Europos žydų kultūros ir istorijos tyrimų centras“
