Šiandien, kai ir į XIX amžiaus, ir į tarpukario realijas galime žvelgti jau iš istorinės perspektyvos, galbūt pats laikas įvertinti Jogailaičių dinastijos reikšmę ir Lietuvos, ir visos Europos kultūrai, paveldui, tapatybei. Ir pradėti tuo didžiuotis.
Vilniaus dailės akademijos prof. dr. dailės istorikė Giedrė Mickūnaitė sako, jog kiekviena epocha kalba savais terminais. Žvelgiant iš šių dienų perspektyvos, Jogailaičiai yra karališka dinastija, viena Gediminaičių atšakų.
Šaltiniuose Jogailaičių vardas užfiksuotas XVI a. pradžioje, bet patys, o tiksliau pačios, save taip vadinti seserys Sofija, Ona ir Kotryna ėmė tik Žygimantui Augustui – paskutiniam karūnuotam dinastijos vyrui – mirus. Kodėl Jogailaičiai, o ne Gediminaičiai?
Jogailaičių vardas politine valiuta tapo tik po Žygimanto Augusto mirties
Gedimino, kaip „pirmojo protėvio“ vardas buvo aktualus dar XVI a., nepamirštas ir vėliau, bet Jogailaičių vardą lėmė su Jogaila siejamas karališkas kraujas.
„Kai esi valdovas – užtenka titulo ir vardo, juk esi vienintelis toks savo karalystėje“, – aiškina profesorė.
Ji sako, kad Jogailaičių vardas ir giminystė politine valiuta tapo tik po Žygimanto Augusto mirties 1572 m.: „Įvairūs pretendentai į ATR sostą pradeda rungtis, kas turi daugiau Jogailaičių kraujo. Ir tai padeda laimėti. Zigmantas Vaza pirmasis iš valdovų ima vadintis Jogailaičiu ir nuosekliai vartoja šią pavardę. Įdomu, kad Vazos savęs taip nevadino, tai istoriografijos terminas. Tų laikų Europoje Jogailaičiai buvo priimami kaip Lenkijos karališkosios šeimos atstovai, o žvelgiant iš šiandienos perspektyvos – tai Europos politiką, kultūrinę įtaką formuojanti dinastija.“
Išsiaiškinti Lietuvos ir Lenkijos santykius? Pradėkime nuo Jogailos
Prof. Giedrė Mickūnaitė primena, kad būtent taip teigė garsus istorikas Zenonas Ivinskis: „Beje, mokslinių straipsnių rinktinėje „Jogaila“, kukliai, ypač lyginant su Vytauto „jubiliejumi“, pažymėjusioje 500-ąsias Jogailos mirties metines, prie Z.Ivinskio straipsnio buvo prierašas, kad jame dėstoma asmeninė istoriko nuomonė.“
Kodėl ne tik Jogaila, bet ir visa dinastija mums iš dalies svetima, mažai pažįstama, nors ji turėjo didžiulį poveikį visos Europos kultūrai bei politikai?
„Jogailaičių recepcijos klausimas Lietuvoje susijęs su nacionalizmo raida. Kai turėjome nacionalizuoti savo praeitį, o tai vyko XX a. tarpukaryje, Jogailaičiai tapo neparankiais lietuviams. Dauguma Jogailaičių vyrų, išskyrus šventąjį Kazimierą ir kardinolą Frydrichą, buvo valdovai. Valdovas įkūnija valstybę. Šis supratimas gyvas iki šiol. O Jogailaičiai pagal savo titulą pirmiausia buvo Lenkijos karaliai, tik po to Lietuvos didieji kunigaikščiai. Tarpukario vaidai, politinės įtampos su Lenkija, Vilniaus ir Vilniaus krašto netektis ir buvo tos priežastys, suformavusios gana neigiamą Jogailaičių įvaizdį“, – svarsto profesorė.
Ar Jogailaičiai kalbėjo lietuviškai?
Šis klausimas buvo labai aktualus tarpukariu, įdomus ir šiandien. „Nėra jokių liudijimų, išskyrus vieną užuominą J. Dlugošo „Lenkijos kronikose“, kur aprašydamas Lucko suvažiavimą, nuo kurio ir prasidėjo Vytauto vainikavimo istorija, jis mini, kad Jogaila su Vytautu tarpusavy kalbėjosi sava kalba“, – sako prof. dr. G. Mickūnaitė.
Ji pasakoja, kad šį klausimą labai rimtai sprendė tarpukario Lietuvos istorikai, jiems tai buvo svarbu, nes manyta, kad tik lietuviškai kalbantis asmuo gali būti lietuvis: „Tuomet manyta, kad Jogailos pirmoji kalba lietuvių ir su Vytautu jie kalbėjosi tik lietuviškai, Jogailos sūnus Kazimieras dar kalbėjo lietuviškai, Aleksandras, manoma, suprato, bet jau nekalbėjo. Tiesa, nėra šaltinių šioms interpretacijoms pagrįsti.“
Vedybų įtampa – karaliaujančių Jogailaičių lemtis
„Taip būtų galima apibūdinti Lietuvos ir Lenkijos valdovų asmeninių gyvenimų peripetijas“, – sako prof. dr. G. Mickūnaitė.
„Dar Balys Sruoga dramoje „Milžino paunksmė“ Jogailą yra pavadinęs karaliumi užkuriniu. Taip jis pažeminamas, parodomas tarsi Lietuvą Lenkijai atnešęs kaip kraitį. Šis įvaizdis gajus iki šiol. Nors visi Jogailaičiai, gal tik išskyrus Žygimantą Augustą, net savo asmeninį gyvenimą tvarkė pirmiausia paisydami rango priedermių.
Tik pagalvokime, kokias dramas teko išgyventi Jogailai ar jo ketvirtajai žmonai Sofijai Alšėniškei, su kuria jis pagaliau susilaukė palikuonių, būdamas bene 80 metų amžiaus. Sofija buvo įtarinėjama neištikimybe ir viešai dėl to kamantinėjama. Sūnų Kazimierą jai teko palaidoti dar visai mažą, paskui vyrą. Vyresnysis sūnus Vladislovas išvyko į Vengriją ir žuvo nepalikęs palikuonių“, – primena profesorė.
Tęsdama pasakojimą, ji sako, kad tik jaunėlio sūnaus, Kazimiero Andriaus Jogailaičio, santuoka atrodo gana harmoninga. Jis veda Elžbietą, anksti mirusio Šv. Romos imperijos karaliaus Alberto II dukrą. Jie susilaukia šešių sūnų ir penkių dukrų, kurių likimai susiklostė taip, kad Elžbieta tituluota Karalių motina.
Jogaila susilaukė palikuonių, būdamas apie 80 metų amžiaus.
Vyriausias sūnus Vladislovas tapo Čekijos, vėliau ir Vengrijos karaliumi. Tik trečioji Vladislovo santuoka su Ona de Foix buvo laiminga, tačiau trumpa. Kai žmona gimdydama sūnų Liudviką mirė, Vladislovas pirmagimės dukters Kotrynos vardą pakeitė į Onos, kad taip įprasmintų motinos atminimą. Beje, Ona ištekinta už imperatoriaus Ferdinando I susilaukė penkiolikos vaikų, dvi jos dukros – Elžbieta ir Kotryna – vėliau išrūpinus popiežiaus dispensą dėl kraujomaišos ištekintos už Žygimanto Augusto.
Du Kazimiero sūnūs pasuko tikėjimo keliu. Frydrichas tapo kardinolu, o Kazimieras – pelnė šventojo šlovę.
Aleksandro valdymą žymėjo ypatingos santuokinės bei politinės peripetijos. Dėl kylančios Maskvos grėsmės jis vedė Maskvos caro Ivano III dukrą Eleną, kurios motina Sofija Paleologa buvo graikė unitė, augusi popiežiaus dvare ir lavinta humanizmo dvasia.
„Buvo viltasi su Maskvos valdovu susitarti per itališkąją humanistų liniją. Nuo 1493 m. vyko derybos dėl santuokos, tačiau maskvėnai labai griežtai reikalavo, kad Elena nebūtų perkrikštyta. Sužadėtuvės įvyko Maskvoje tik tada, kai Aleksandras nusiuntė rašytinę priesaiką, kad nevers žmonos priimti kito tikėjimo. Įdomu, kad jos įvyko nedalyvaujant Aleksandrui, tik nusiuntus jo portretą“, – apie pirmąsias tarpkonfesines vedybas mūsų istorijoje, kurios įvyko 1495 Vilniuje, pasakoja prof. dr. G. Mickūnaitė.
Ji sako, kad yra išlikęs detalus ceremonijos aprašymas. Žinoma, kad sutuoktuvės vyko Vilniaus katedroje. Ceremonijai vadovavo Vilniaus vyskupas Albertas Taboras, tačiau Elenai stačiatikiškas apeigas atliko metropolitas. Liturgija vyko irgi dviem kalbomis – lotyniškai Aleksandrui, bažnytine slavų kalba – Elenai.
Aleksandro valdymą žymėjo ypatingos santuokinės bei politinės peripetijos.
„Įdomu, kad Ivanas atsiuntė Aleksandrui jaunikio aprangą, tikėdamasis, kad per ceremoniją jis apsirengs maskvietišku kostiumu. Nors didysis kunigaikštis dovaną priėmė, kostiumo nevilkėjo“, – apie ano meto peripetijas pasakoja profesorė ir priduria, kad sutuoktuves aprašę Maskvos pasiuntiniai abejojo, ar santuoka įvyko, nes atpažino ne visą vestuvių ceremonialą.
Lietuviški šaltiniai tokių klausimų nekelia, tačiau juose fiksuojama kita svarbi detalė: Aleksandro motina Elžbieta su seserimis į Vilnių atvažiavo tik tada, kai maskviečiai išvyko. Taip mes sužinome, kad per vestuves nebuvo Aleksandro šeimos ir ji Elenos nepriima, nors dėl politinių motyvų oficialiai ir nerodo priešiškumo. Iš vėlesnių Aleksandro laiškų sužinoma jį prašant motinos pripažinti Eleną, mat ši jau pagerino savo įpročius, pasiryžusi mokytis ir keistis“, – pasakoja prof. dr. G. Mickūnaitė.
Mokslininkė sako, kad Elena išliko Maskvos politikos įkaitė. Apie jos kenkimą sklandė gandai, tačiau iš susirašinėjimų su caru matyti, kad ji stengėsi tarpininkauti, jos vardu buvo siunčiami diplomatiniai laiškai, kai kurie itin emocionalūs. Žinoma, tai ano meto retorika, tačiau tokie kreipimaisi nebuvo rašomi be Elenos žinios.
Dėl šios santuokos pašlijo Aleksandro santykiai su popiežiumi Aleksandru VI, nesupratusiu, kodėl Elena nepriima Florencijos unijos, ir grasinusiu skyrybomis ir ekskomunika.
Santykių painumą gerai iliustruoja ir faktas, kad 1501 metais Aleksandrą vainikavus Lenkijos karaliumi, Elena į Krokuvą atvyksta tik po kelių mėnesių. Ji ne tik nevainikuojama karaliene, bet ir nedalyvauja vyro ceremonijoje, o šaltiniuose pravardžiuojama „karaliene schizmatike“.
Karaliaus santykiai su kurija pagerėja valdant popiežiui Julijui II, tuomet buvo išsiderėta, kad Elena priims Florencijos uniją, kai mirs Ivanas, kuris tam priešinasi. Tačiau miršta ne tik jis, bet ir Aleksandras, o gana greitai ir Elena. Palikuonių jie nepalieka.
„Šios santuokos labiau reikėjo Lietuvai, tikintis suvaldyti Maskvos agresiją ir išvengti karo. Tačiau maskvėnai puolė LDK. Tiesa, didieji mūšiai vyko po Elenos mirties 1513 metais“, – aiškina G. Mickūnaitė.
