Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto dekanas, profesorius Rimvydas Petrauskas pripažįsta, kad Čekijos ar Vengrijos moksleiviai vargiai prisimintų Jogailaičius karalius, bet pati Jogailaičių idėja šių šalių politikoje atnaujinama.
„Jogailaičių idėja visada gali būti atgaivinta priklausomai nuo politinės situacijos. Ir Vengrijoje, ir Čekijoje, Lenkijoje, gal net ir Slovakijoje Jogailaičių idėja atgimsta kaip savotiška priešstata ne tik Rusijai, bet ir Vakarams. Jogailaičiai simbolizuoja trečiojo kelio galimybę“, – teigė jis.
V.Orbanas Jogailaičiais vilioja lenkus
Dabartinis Vengrijos premjeras Viktoras Orbanas sėkmingai naudojasi Jogailaičių istorija, ieškodamas draugų Lenkijoje.
„Vieno renginio metu jis kreipėsi į Lenkijos premjerą Mateuszą Morawieckį, pabrėždamas, kad Mohačo mūšyje, kovodami su turkais, žuvo ir 1600 lenkų. Kartu su vengrais lenkai liejo kraują“, – pasakojo istorikas.
Liudvikas II Jogailaitis 1526 m. Mohačo mūšyje bandė sustabdyti dvigubai didesnę kariuomenę surinkusius turkus. Tiesa, šis mūšis baigėsi blogai tiek vengrams, tiek pačiam Liudvikui II, paskutiniam Jogailaičių dinastijos karaliui Čekijoje ar Vengrijoje. Teigiama, kad traukdamasis po pralaimėto mūšio jaunasis karalius buvo numestas nuo žirgo ir nuskendo upėje.
„Mohačo mūšio motyvas naudingas Orbanui ir pasisakant prieš imigraciją, prieš musulmonų antplūdį“, – pastebėjo R.Petrauskas, primindamas, kad Lenkija, Vengrija, LDK XV–XVI amžiuje buvo įgijusios krikščionybės gynėjų nuo turkų invazijos įvaizdį.
Profesorius pabrėžė, kad antemurale christianitatis (krikščionybės forposto) įvaizdis buvo populiarus ir išnaudojamas jau tuo metu. Žygimantas Senasis noriai skelbdavosi esąs krikščionybės gynėju. Šiuo pretekstu jis prašydavo ir Vakarų valdovų paramos.
„Bet jei tik atsirasdavo galimybė susitarti, tai tuojau buvo bandoma kalbėtis su turkais“, – pastebėjo R.Petrauskas.
„LDK lyg ir noriai įsitraukdavo į tą Kryžiaus žygių judėjimą, bet per didelio aktyvumo nerodė. Kryžiaus žygis gerai, bet nuosavą chaną turėti geriau. Vyravo pragmatiška politika“, – lietuvių poziciją musulmonų invazijos atžvilgiu apibrėžė istorikas.
Lenkijoje Jogailaičių idėja ir užsienio politikoje
Lenkijoje Jogailaičių dinastijos vertinimas taip pat daugialypis. Kai kurie istorikai ir politikai žymiai labiau pabrėžia Piastų dinastijos svarbą, o kai kuriems artimesnė Jogailaičių idėja. Piastai simbolizuoja kompaktišką, monoetninę Lenkiją, o Jogailaičiai didžiulę, daugiatautę, daugiakultūrę valstybę, kuri plečia savo įtaką regione.
„Vieni akcentuoja, kad Lenkija neša krikščionybę, pažangą, šviesą į Rytus, bet yra ir atviresnė interpretacija – federalistinės Lenkijos idėja, kurioje gerbiamos unijinės tautų teisės“, – pasakojo R.Petrauskas.
Piastai simbolizuoja monoetninę Lenkiją, o Jogailaičiai – daugiatautę, daugiakultūrę valstybę, kuri plečia savo įtaką regione.
„Šiuolaikinėje Lenkijos užsienio politikoje yra dvi doktrinos – piastinė ir jogailaitiška“, – teigė VU profesorius.
Jo teigimu, ankstesnė liberalioji Lenkijos vyriausybė paradoksaliai labiau palaikė piastinės linijos idėją. Sovietinė Lenkija apskritai galėjo laikytis tik Piastų dinastijos istorinės linijos, nes bet koks atvirumas ar Lenkijos įtaka regione, siejama su Jogailaičiais, būtų siutinusi Maskvą.
„Jogailaičiai sovietams buvo absoliučiai netinkami. Įsivaizduokite, Lenkija, kuri veikia ir Ukrainoje, Lietuvoje, Baltarusijoje. Jiems buvo reikalinga tik uždara, atkirsta ir supriešinta su Vakarais Lenkija, kam buvo tinkamas piastinis įvaizdis“, – teigė jis.
Jogailaičių doktrinos labai nemėgo ir buvęs Lenkijos Seimo pirmininkas, gynybos ir užsienio reikalų ministras Radoslawas Sikorskis. Jam nepatiko jogailaitiškas atvirumas ir vienintelė alternatyva buvo piastiškoji interpretacija, kuri suponavo mažesnį aktyvumą Rytuose ir bandymus megzti ryšius su Vokietija.
Naujoji Lenkijos valdžia mėgina plėsti savo įtaką Vidurio ir Rytų Europoje. Čia jiems pasitarnauja ir Jogailaičių motyvas.
„Lenkų perspektyvoje Jogailaičiai yra lenkiška dinastija, nors mums ji labai lietuviška, mes ją kildiname iš Gediminaičių“, – priminė istorikas.
Tiesa, jis pripažino, kad Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Kazimiero vaikai bei anūkai, nors šaknys Lietuvoje, bet gyveno lenkiškos kultūros aplinkoje.
„Jų lietuviškumą išryškina pastangos išsaugoti Lietuvos atskirumo principą. Tik pačioje pabaigoje Žygimantas Augustas atsisakė tų tėvonijos teisių, kai jau suprato, kad neturės palikuonių“, – pastebėjo R.Petrauskas.
Lietuvoje Jogailaičiams dėmesio dar trūksta
Profesorius įžvelgė ir savotišką lietuvių vėlavimą pastebėti Jogailaičių svarbą. Lenkija šios istorinės idėjos galimybes pastebėjo žymiai anksčiau ir pavertė tai ne tik savo valstybės didingumo, bet ir užsienio politikos dalimi.
„Lietuvai, visgi, daug prasmingesnis veikimas Ukrainos ir Baltarusijos erdvėje, kur išties yra bendra istorinė patirtis, temos, interesai“, – paklaustas, kaip Jogailaičių dinastijos palikimą galima išnaudoti šių laikų užsienio politikoje, atsakė VU Istorijos fakulteto dekanas.
Žygimantas Augustas įteisino privilegiją, kurios niekur Europoje nebuvo. Sulygintos katalikų ir stačiatikių religinės teisės.
R.Petrauskas pastebėjo, kad kai kurių istorikų kaltinimai Jogailaičiams dėl to, kad jie pražiopsojo Maskvos kilimą, nėra visiškai teisingi. Labiausiai koją pakišo tai, kad ši dinastija daugiau laiko praleido Krokuvoje ir kituose Vidurio Europos miestuose. Būdami Vilniuje jie dėjo visas pastangas, kad užtikrintų LDK saugumą. Tiesa, to laiko buvo per mažai.
„1563 metai atrodė jau Jogailaičių saulėlydis, bet Žygimantas Augustas įteisino tokią privilegiją, kurios niekur Europoje nebuvo. Sulygintos katalikų ir stačiatikių religinės teisės. Daugelis to nepabrėžia, bet tai yra tie patys metai, kai Lietuva Maskvai prarado Polocką“, – pastebėdamas Jogailaičių progresyvų mąstymą kalbėjo istorikas.
Paskutinysis Jogailaičių vadovas Žygimantas Augustas bandė Maskvos stiprėjimo klausimą spręsti įtraukdamas stačiatikius į Lenkijos ir LDK interesų sferą. Vėlesni valdovai į įvairius konfliktus atsakydavo apribodami stačiatikių teises.
R.Petrauskas pastebėjo, kad Jogailaičių dinastinės unijos sprendimas buvo logiškas, universalus sprendimas tiems laikams.
„Taip atsirado Ispanija (Katalonija ir Aragonija), Skandinavijoje bandyta tokią uniją sukurti. Škotija ir Anglija, Lietuva ir Lenkija – dvi tokios ryškesnės sėkmės istorijos“, – pasakojo istorikas, kalbėdamas apie unijinės politikos užuomazgas vėlyvaisiais viduramžiais.
„Lietuva unijoje atsilaikė prieš Lenkiją su Jogailaičių pagalba“, – konstatavo jis. „Jogailaičiai net ir geriau jautėsi Lietuvoje. Jie jautė santykį su Lietuvos diduomene, bajorija, kad ne tik yra gerbiami kaip valdovai, bet yra savi šioje aplinkoje“, – sakė R.Petrauskas.
Apibendrindami Jogailaičių įtaką dabarties politikai galime žavėtis, kaip vienos dinastijos idėja ir įtaka persmelkė tiek Vidurio, tiek Rytų Europą. Vakarų kultūrai susiduriant su vis didesniais iššūkiais Jogailaičiai prisimenami ne tik kaip įkvepiantis pavyzdys, bet ir kaip kultūrinės bei politinės strategijos formuotojai, kurių idėjinis paveldas vis dar veikia.
