Geriausias metų pasiūlymas! Prenumerata vos nuo 0,49 Eur/mėn.
Išbandyti

Jogailaičių pėdsakai Vidurio Europoje: nuo kruvinų mūšių su turkais iki svarbiausios salės Čekijos istorijoje

Keturias kartas turėjusi Jogailaičių dinastija per trumpą laiką spėjo išsiplėsti ir užimti ne tik Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, bet ir tuometinių Lenkijos, Vengrijos ir Čekijos karalysčių sostus. Buvo laikai, kai Jogailaičiai Vidurio Europoje turėjo tiek pat įtakos, kiek legendinė Habsburgų dinastija.
Atrandamas Mohačo mūšyje žuvusio Liudviko Jogailaičio kūnas
Atrandamas Mohačo mūšyje žuvusio Liudviko Jogailaičio kūnas

Iš Gediminaičių kilusios atšakos, Jogailaičių dinastijos pradininkas – Lietuvos didysis kunigaikštis, o vėliau ir Lenkijos karalius Vladislovas II, Lenkijos Karalystėje vadintas ir tebevadinamas Vladislavu II Jagiela (lenk. Władysław II Jagiełło), Lietuvos istorinėje sąmonėje visada likęs Jogaila. Lenkijos karaliais buvo ir jo sūnūs (Vladislovas III Varnietis bei Kazimieras), anūkai (Jonas Albertas, Aleksandras, Žygimantas Senasis) ir provaikaitis Žygimantas Augustas.

Jogailaičiai itin greitai įsitvirtindavo valdovų soste ir gerai išnaudodavo kaimyninėse šalyse susidariusias palankias vedybines situacijas – 1440 m. Vladislovas III jau sėdo į Vengrijos valdovo sostą. Po penkiasdešimties metų Vengrijos karaliumi vainikuotas Jogailos anūkas Vladislovas II, nuo 1471 m. valdęs ir Čekiją. Čekijos bei Vengrijos valdovu buvo ir Jogailos proanūkis Liudvikas II.

Dinastijos plėtra Europoje

Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto dekanas, istorijos mokslų daktaras Rimvydas Petrauskas pastebi, kad Jogailaičių šuolis į valdžią ir galią buvo greitas ir įspūdingas. Nepraėjus nė šimtui metų nuo Jogailos valdymo, jo anūkai valdė visame regione, kurį mes vadiname Vidurio ir Rytų Europa.

Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Rimvydas Petrauskas
Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Rimvydas Petrauskas

Istoriko teigimu, Europos dinastizacijos laikotarpiu buvo suvokta, kad karaliais ne tampama, o gimstama. Vienoje šalyje išmirus vyriškos lyties paveldėtojams atsirasdavo galimybės kitoms dinastijoms plėstis.

„Taip Lenkijos karūną gauna Jogaila. Mes įpratę galvoti, kad Jogaila lenkų didikų buvo pakviestas, bet tikrai galima teigti, kad jis pats tos karūnos sąmoningai siekė. Pamatė, kad yra erdvė, ir susiklosčius dėkingoms aplinkybėms ją užėmė. Jam dar gyvam esant jau buvo dairomasi sosto Vengrijoje“, – apie Jogailos galvoje užgimusią dinastinę strategiją pasakojo R.Petrauskas.

Jis pabrėžė, kad Jogaila neturėjo aiškios programos ar genialaus plano, kaip plėsti šeimos galią aplinkinėse karalystėse, bet nuolat ieškojo galimybių išplėsti dinastijos valdžią.

Mūšyje pradingęs Vladislovas III paskatino net mitus apie Kolumbą

Ryškiausias Jogailos ir jo ketvirtosios žmonos Sofijos Alšėniškės sūnus – Vladislovas III, gavęs Varniečio pravardę. Jis buvo pirmasis lietuvių kilmės valdovas, valdęs dvi karalystes: 1434 m. (būdamas dešimties metų) Lenkijos karaliumi tapęs Jogailos sūnus, sulaukęs šešiolikos metų, išrenkamas ir Vengrijos karaliumi.

Jaunąjį dviejų valstybių karalių iškart užgulė sunki valdžios našta. Sėdus į Vengrijos sostą jam teko atremti vis aršėjančius turkų puldinėjimus. 1444 m. mūšyje su turkais prie Varnos (Bulgarijoje) jis žuvo. Praėjus beveik 500 metų, 1935 m., Varnos mūšio lauke jam pastatytas mauzoliejus.

„Vladislovo III Varniečio istorijoje įdomiausia tai, kad jo kūnas nebuvo rastas, tad jo brolis Kazimieras tik po trejų metų tapo ne tik Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu, bet ir Lenkijos karaliumi. Iškilo ir kitų problemų dėl tapatybės. Viduramžiais atsirasdavo apsišaukėlių ir Vladislovo III vardu tokių buvo ne vienas. Toks pseudovarnietis buvo atsiradęs ir Portugalijoje, kas paskatino kalbas, virtusias ir vieno portugalų kilmės amerikiečio knyga apie tai, jog net Kristupas Kolumbas kilęs iš Jogailaičių. Jis rėmėsi būtent šio apsišaukėlio portugalo tariamomis ištakomis“, – pasakojo istorikas.

Vladislovo III Varniečio buvimas mūšio lauke tikrai nebuvo tiems laikams suprantamas dalykas. R.Petrauskas priminė, kad Žygimantas Senasis pergalę Oršos mūšyje skelbė iš karinės stovyklos. Žalgirio mūšio sūkuryje nedalyvavo ir Jogaila.

„Kai kurie valdovai buvo tokie karaliai-riteriai, jie dar dalyvaudavo mūšiuose“, – kalbėdamas apie dvidešimtmečio valdovo likimą sakė istorikas. Paradoksalu, bet panašus likimas ištiko ir Liudviką II Jogailaitį, dvidešimtmetį Vengrijos ir Čekijos karalių, žuvusį mūšyje su turkais Mohačo lauke (mūšio vietoje įrengtas archeologiniais tyrimais grįstas paminklas žymi karių kūnų vietas).

Wikipedia foto/Mohačo lauke, mūšio vietoje, archeologiniais tyrimais grįstas paminklas žymi karių kūnų vietas
Wikipedia foto/Mohačo lauke, mūšio vietoje, archeologiniais tyrimais grįstas paminklas žymi karių kūnų vietas

Giminystė ir konkuravimas su Habsburgais

Vyriausias Jogailos sūnaus Kazimiero sūnus Vladislovas II 1471 m. tapo Čekijos karaliumi, o 1490 m. sugrąžino Jogailaičiams ir Vengrijos karūną. Jogailaičiams dėl šių sostų teko konkuruoti su didžia Habsburgų dinastija.

„Liuksemburgai išmirė, o paskutinę jų dinastijos atstovę vedė Habsburgas. Tuo metu atrodė, kad Habsburgams nebeliko konkurentų toje erdvėje ir staiga netikėtai iškilo Jogailaičiai“, – pasakojo R.Petrauskas.

„1515 m. įvyko žymusis Vienos suvažiavimas, pasibaigęs Habsburgų ir Jogailaičių dviguba vaikų santuoka, vienas Ferdinandas I Habsburgas vedė Oną Jogailaitę, o jau minėtas Jogailos provaikaitis Liudvikas II vedė Mariją Habsburgaitę, imperatoriaus Maksimilijono anūkę. Istoriografijoje dažnai nepelnytai aiškinama, kad čia buvo savotiška Habsburgų apgavystė. Ne, čia buvo visiškai lygiavertės santuokos. Niekas juk tuo metu nežinojo, kad Jogailaičių dinastija staiga baigsis, o Habsburgų taip išsiplėtos“, – pastebėjo VU Istorijos fakulteto dekanas.

Liudvikas II imperatoriaus Maksimilijono buvo netgi simboliškai įsūnytas ir gavo „imperatoriaus vikaro“ titulą. Istorikas pastebėjo, kad jei įvykiai dinastijai būtų susiklostę palankiau, tai Jogailaičius toks kelias būtų atvedęs net į Šventosios Romos imperijos sostą.

Liudviko II likimas susiklostė tragiškai: 20-metis Jogailaitis su perpus mažesne kariuomene pralaimėjo turkams Mohačo mūšyje, o traukdamasis, pasak to meto pasakojimų, buvo numestas nuo žirgo ir nuskendo upėje. Dar vienas mūšis su turkais pražudė dar vieną Vengrijos karalių Jogailaitį.

Tiziano, Wikipedia foto/Liudvikas Jogailaitis
Tiziano, Wikipedia foto/Liudvikas Jogailaitis

„Vengriška ir čekiška linija su juo užsibaigė iš karto. Atrodo, buvo tiek sūnų, bet galiausiai liko tik Žygimantas Senasis ir šešerių metų Žygimantas Augustas“, – priminė R.Petrauskas.

Broliai valdovai nesusitiko ir konfliktavo, bet Lietuvos neatsisakė

Istoriko teigimu, tik Jogaila ir jo sūnus Kazimieras dar mokėjo lietuvių kalbą ir praleido ilgesnį laiką tėvonijoje. Aleksandras buvo pirmasis Jogailaitis, mokėjęs skaityti ir rašyti (išlikęs jo parašas), bet nekalbėjo lietuviškai. Čekijos ir Vengrijos valdovai Jogailaičiai jau buvo nutolę nuo Lietuvos.

R.Petrauskas pabrėžė, kad būtų logiška spėti, jog Jogailaičiai turėjo vesti bendrą užsienio politiką, tačiau juos skyrė ir jų valdomų valstybių interesai.

„Trys Jogailaičiai broliai – Vladislovas II, Jonas Albertas ir Aleksandras – visi būdami valdovais nė karto net nesusitiko“, – pasakojo istorikas.

„Laiškai atskleidžia, kad jie turėjo tam tikrą giminės solidarumą, tačiau buvo tarp jų ir nesutarimų. Jauniausiam broliui Žygimantui nelikus valdos atrodė logiška idėja atgaivinti Kijevo kunigaikštystę LDK viduje, bet Aleksandras su Lietuvos ponais nenorėjo skaldyti kunigaikštystės. Iš Čekijos ir Vengrijos Vladislovui atrodė kitaip“, – pastebėjo istorijos mokslų daktaras.

„Vengrijos ir Čekijos Jogailaičiams Lietuva buvo periferinis kraštas, bet reikia pabrėžti, kad jie puikiai suvokė – vienintelis paveldimas sostas jų laukė Lietuvoje. Visur kitur jie buvo renkami monarchai. Lietuva buvo traktuojama kaip Jogailaičių tėvonija ir išrinkti didžiaisiais kunigaikščiais čia jie tapdavo ir Lenkijos karaliais. Albertas Goštautas yra gražiai pasakęs, kad Lietuva yra karaliaus vaikų bendratėvynė“, – šypsodamasis pasakojo istorikas.

Kai 1501 m. tuometinis Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras buvo verčiamas atsisakyti tėvoninių teisių į Lietuvą, numatytas bendras karaliaus rinkimas, tam priešinosi Vladislovas II, suvokdamas, kad iš po kojų išmušamas dinastijos pagrindas.

„Lietuvos vieta toje keturių valdomų valstybių sistemoje buvo svarbi kaip valdžios ištakos ir pagrindas“, – sakė R.Petrauskas.

Vengrų ir čekų širdžių neužkariavo

Vengrijos ir Čekijos istorijoje Jogailaičiai laikomi nesėkmingais valdovais. Vengrijai jų valdymo metu grasė turkai, pralaimėjus Mohače jų nebepavyko sulaikyti, o šios nesėkmės užgožė kasdienius darbus. Kadangi tarp dviejų Jogailaičių įsiterpė palyginti taikus ir renesanso dvasią atitinkantis Motiejaus Korvino valdymas, akivaizdu, kad svetimkilmiai valdovai buvo laikomi nesėkmių priežastimi.

Ryškiausiai Jogailaičiai Vidurio Europoje pasižymėjo savo mecenatyste.

„Jogailaičiai buvo traktuojami kaip silpnos asmenybės, bet dabar tas požiūris kinta. Žinoma, niekas jų didžiaisiais valdovais nepadarys, bet dabar geriau suprantamos aplinkybės. Vladislovas III Varnietis valdė trumpai, Vladislovas II atėjo į sostą ir iškart turėjo tvarkytis ne tik su Vengrijos, bet ir Čekijos problemomis. Jogailaitiška idėja paplito tik Lenkijoje ir Lietuvoje“, – pažymėjo istorikas.

Dalį valdovų laiko ir ištvermės teko aukoti vien tik tam, kad Vengrijos ir Čekijos ponams priešinantis būtų įtvirtinamos dinastijos naujose valstybėse. Jau Vladislovas II turėjo rūpintis, kad po jo sostas atitektų sūnui Liudvikui II.

Ryškiausiai Jogailaičiai Vidurio Europoje pasižymėjo savo mecenatyste. Vladislovo Jogailaičio vardu iki šiol vadinama reprezentacinė Prahos pilies salė įrengta būtent jo valdymo metu. Šioje salėje įvyko daug svarbių Čekijos gyvenimo įvykių – nuo svarbiausių balsavimų iki politinių kalbų ir joje prisiekiančio prezidento. Vėliau, Ferdinandui I vedus Oną Jogailaitę, Prahos pilis tapo ir Habsburgų dinastijos politiniu centru.

123rf.com nuotr./Prahos pilis Čekijoje
123rf.com nuotr./Prahos pilis Čekijoje

Po Vladislavo II sūnaus Liudviko II žūties Habsburgai perėmė ir Vengrijos, ir Čekijos sostus. Ši su Jogailaičiais besigiminiavusi ir konkuravusi dinastija išsilaikė Vidurio Europos galios centre iki pat I pasaulinio karo pabaigos. Juk jei ne dviejų jaunų Jogailaičių valdovų lemtingos ir iš esmės atsitiktinės žūtys, galbūt Vidurio Europos istoriją keturis šimtus metų būtų kūrę ne austrų, o lietuvių dinastija.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Trijų s galia – ne tik naujam „aš“, bet ir sveikoms akims!
Reklama
Televiziniai „Oskarai“ – išdalinti, o šiuos „Emmy“ laimėtojus galite pamatyti per TELIA PLAY
Progimnazijos direktorė D. Mažvylienė: darbas su ypatingais vaikais yra atradimai mums visiems
Reklama
Kodėl namui šildyti renkasi šilumos siurblį oras–vanduo: specialisto atsakymas