Apie tai teisininkas pasakojo pirmadienį Vilniaus universiteto (VU) Teisės fakulteto Mokslinės komunikacijos ir informacijos centre (MKIC) surengtoje viešoje diskusijoje apie Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios aktų pasirašymo aplinkybes.
Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas, tuometinis Lietuvos vadovas, profesorius Vytautas Landsbergis, žadėjęs dalyvauti diskusijoje, dėl ligos negalėjo atvykti, tačiau savo pasisakymą pateikė vaizdo įrašo pavidalu.
Savo kalboje profesorius pabrėžė, kad jaunimui teks toliau kurti valstybės pamatus ir švarią teisinę jos sistemą.
„Kovo 11-ąją gavome pareigą ir galimybę kurti pagrindinį įstatymų paketą“, – pasakojo prof. V.Landsbergis, pabrėždamas, kad LTSR buvo tuščia sąvoka, jokiais būdais neprimenanti normalios valstybės.
„Deja, valstybinėje ir civilinėje teisėje dar vaikščiojome apsiavę tais batais, kuriais avėjome ir vakar, iš „Raudonojo Spalio“ gamyklos“, – vaizdingai išsireiškė jis, primindamas, kad nauja Konstitucija buvo priimta tik po kurio laiko.
„Antai Baudžiamasis kodeksas, su kuriuo toliau gyvenome, numatė baustinus karo nusikaltimus dėl karių veiklos civilinėje zonoje, tačiau visa Lietuvos teritorija visus tuos penkiasdešimt metų buvo karo zona, kurioje buvo vykdomi įvairūs karo nusikaltimai“, – teigė jis, pridurdamas, kad už šiuos nusikaltimus daugelis taip ir nebuvo nubausti.
„Iškart, nuo pirmosios okupacijos dienos, Lietuvai buvo įvestas sovietinis baudžiamasis kodeksas, pagal kurį buvo žudomi Lietuvos ministrai... Tokių kodeksų net nereikėtų vadinti kodeksais“, – pabrėžė V.Landsbergis.
V.Landsbergis: „Blogiausia, kad teismų sistemoje susivėlė nusikaltimai žmogiškumui ir genocidas“
Jis pripažino, kad sunku buvo atmesti visą primestą teisinę sistemą ir staiga pradėti gyventi su nauja sistema, kurios formavimui taip pat reikėjo laiko ar ilgesnį laiką vadovautis tarpukario Konstitucija, kuri moraline prasme jau buvo atgyvenusi.
„Kas Lietuvoje kelia suirutę ir grasina jos nepriklausomybei, baudžiamas mirties bausme“, – senosios Konstitucijos formuluotes pakartojo jis, pridurdamas, kad toks įstatymas išsyk pasmerktų buvusius stribus, komunistus ir kitus mirčiai.
„Aukščiausiosios Tarybos pamatinė nuostata buvo, kad sukilėliai ir partizanai nebuvo nusikaltę Lietuvos valstybei, netrukus buvo pakreiptai pavadinta reabilitacija. O atėjus į valdžią LDDP, buvusiai kompartijai, atsirado net ir dereabilitacijos procesas“, – priminė profesorius. Jo teigimu, kai kas tiesiog naiviai skaitė NKVD tribunolų nuorašus, lyg ten būtų tiesos šaltinis.
„Karo nusikaltimai buvo visiškai pašalinti iš 1994-ųjų Baudžiamojo kodekso. Kieno interesas? Ar nebuvo karo nusikaltimų?“, – retoriškai klausė jis, primindamas, kad tai buvo padaryta tik 1997-ųjų pradžioje.
„Blogiausia, kad teismų sistemoje susivėlė nusikaltimai žmogiškumui ir genocidas“, – konstatavo jis. „Taip, žudžiau. Bet tai ne genocidas!“, – nusikaltėlių argumentus parodijavo V.Landsbergis.
Jo teigimu, Lietuvos teisininkai, konstitucininkai turi grįžti prie Laisvės kovų klausimo. „Europos Žmogaus teisių teismas dar ne Viešpats Dievas“, – pabrėžė jis, ragindamas teisės istorikus gilintis į neišaiškintų istorinių nusikaltimų klausimus.
J.Prapiestis: „Lietuvos teisinės sistemos sukūrimas buvo vienas iš pagrindinių siekių“
Kovo 11-osios akto signataras, profesorius Jonas Prapiestis teigė, kad kodeksų atstatymo procesas Lietuvoje negalėjo įvykti, nes būtų reikėję grįžti net į carinius ar vokiečių okupacijos laikus, kai šie kodeksai buvo.
„1988 birželio 3 d. įsikūrus Sąjūdžiui, Lietuvos teisinės sistemos sukūrimas buvo vienas iš pagrindinių siekių“, – pabrėžė prof. J.Prapiestis. „Tuo metu prasidėjo kova dėl teisės turėti savo teisę“, – sakė jis.
Pasak jo, Konstitucijos rašymo procesas pareikalavo kantrybės, nes kartais skyrėsi iš JAV atvykusių ir Lietuvos teisininkų nuomonės, tačiau didžiausia darbo našta teko būtent pastariesiems.
„Akademikų iniciatyva parengtas Konstitucijos projektas pateko į Aukščiausiąją Tarybą“, – pasakojo J.Prapiestis, prisimindamas, kad ten suburtoje 17-os asmenų darbo grupėje buvo net 9 VU teisininkai.
Iš pradžių Taryba išsigando Konstitucijos svarstymo, nes jame jau buvo kalbama apie Lietuvos suverenumą. Maskvos teisininkai labai aršiai sureagavo į tokį siūlymą ir stebėjosi, kaip toks projektas, griaunantis Sovietų Sąjungos sistemą, galėjo pasirodyti.
Jo teigimu, pirmasis tikras žingsnis buvo 1988 metų gegužės mėnesį priimtas įstatymas, kuris numatė, kad Sovietų Sąjungos įstatymai įsigalios tik patvirtinti AT.
„Dabar tai atrodo kaip savaime suprantamas žingsnis, bet tuo metu tai atrodė nerealu“, – pasakojo profesorius, aiškindamas, kad toks įstatymas suteikė galimybę atmesti lietuviams nepriimtinus sovietinius įstatymus.
1990 m. lapkritį, jau paskelbus nepriklausomybės atstatymą, suburta Konstitucijos parengimo grupė, kuri formulavo būsimo pagrindinio šalies įstatymo gaires. J.Prapiesčio teigimu, esminis klausimas buvo valdžios sąranga – koks bus valdžių balansas?
„Buvo įtvirtintos parlamentinės demokratijos idėjos, bet buvo ir kitokių nuostatų. Gana ryški buvo ir prezidentinės respublikos idėja“, – pasakojo jis, prisimindamas, kad buvo nemažai skelbiančių, jog prezidentinės respublikos idėja labai populiari, nors tikrovė rodė ką kitą.
„Aš ir dar keli kolegos ryžomės „Lietuvos aide“ pasisakyti, kad reiktų atsisakyti Tautos vado idėjos“, – prisiminė jis. J.Prapiestis pažymėjo, kad dabartinės Konstitucijos pradžia buvo 1991 metų lapkričio mėnuo. Kiekvieną diskusijos mėnesį vis labiau ryškėdavo ginčas dėl prezidento galių. Buvo skubinama įsteigti prezidento instituciją.
„Politinė aplinka buvo tiesiog įkaitusi“, – prisiminė prof. J.Prapiestis, pridurdamas, kad oponentai kritikavo prezidento vaidmenį kaip simbolinį ir norėjo suteikti jam daugiau galių.
„Prezidentinės valstybės garbintojai negalėjo susitaikyti, kad jų nepalaiko tauta“, – konstatavo jis.
B.Valionytė: „Mitas, kad visi norėjo nepriklausomybės“
Kovo 11-osios akto signatarė, Signatarų klubo prezidentė Birutė Valionytė pabrėžė, kad po 28-erių metų prasidėjo mitų ir interpretacijų era.
„Vienas mitas buvo, kad visi norėjo nepriklausomybės“, – pasakojo signatarė, pabrėždama, kad didžiausią įtaką darė tuometiniai visuomenės lyderiai. „Rinkimų kova į AT vyko labai aštriai“, – prisiminė B.Valionytė, pasakodama, kaip agitacijos metu buvo sugadintas netgi jos automobilis.
„Valstybės atkūrimas vyko tų iniciatyvių patriotų dėka. Veikimo vektorių mums parodė Baltijos kelias, kuris parodė, kad, kai stojame į vieną gretą, tai esame jėga“, – teigė B.Valionytė.
„Lietuva yra globali... Leiskit paklausti, kas yra globali Lietuva? Aš suprantu, kad Lietuva yra čia ir turi likti. Ten, kur išvažiavom, yra visai kas kita“, – kalbėjo ji, pridurdama, kad nėra gerai, kai gyvenama Australijoje ar Madagaskare, bet manoma, kad tai tas pats, kas gyventi Lietuvoje.
„Kitos globalios Lietuvos nėra. Emigrantai gali padėti Lietuvos valstybei, bet aš noriu palinkėti, kad jiems be galo skaudėtų širdį ir kiekvieną naktį sapnuotųsi Lietuva“, – linkėjo signatarė.
Kalbėdama apie Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios palyginimus B.Valionytė juokavo, kad dabar daug kas klausinėja, kurie signatarai protingesni, kurie geresni buvo, tačiau šiuos aktus skiria bent jau tai, kad 1918-aisiais nebuvo nei vienos moters, o 1990-aisiais – 12. „Ir nepėsčių“, – užtikrino signatarė.
Ji prisiminė, kad diskusiją dėl nepriklausomybės skelbimo datos nutraukė V.Landsbergio skambutis Stasiui Lozoraičiui į Vašingtoną. S.Lozoraičio paraginimas balsuoti nulėmė, kad tuojau pat susitarta dėl detalių ir balsavimas įvyko jau kovo 11-ąją.
„Vašingtono žinutė buvo: mes jums netrukdysime. S.Lozoraitis ją išvertė taip – rytoj arba niekada. Ir šio akcento dėka mes žengėme į priekį jau apsisprendę“ , – pasakojo B.Valionytė.
