Jonas Basanavičius:
1882 metų vasaros dalį ir rudenį, visus 1883 praleidau Viennoje ir Pragoje, trūsdamasi klinikose ir bibliotekose. [...] Persikeldamas iš Karoliaus aikštės į Vynasodų Palackio gatvę aš nė manyti nemaniau, kad čia mano širdžiai teks pergyventi vieną svarbiausių momentų visame mano gyvenime – karštą meilę. Beveik prieš namus, kuriuose aš gyvenau, kitoje gatvės pusėje, trečiojo aukšto lange pastebėjau dailią merginą, kuri su kanarka žaidė: prijaukintas paukštukas tupėjo jai ant galvos, peties, ant rankos pirštų šokinėjo ir tupėjo.
Eleonora Mohl:
Kokiomis akimis žiūri į mane žmonės? Kiekvienas vyras tvirtina, kad aš ir ypač mano akys kasdien darosi vis įdomesnės, tačiau pasižiūrėjusi į veidrodį, aš tematau tik pailgą išblyškusį veidą šaltomis pilkai mėlynomis akimis ir tamsiais plaukais. Ir apskritai iš mano išorės nematyti, kiek daug aistros, svajonių ir jausmų slypi manyje.
Jonas Basanavičius:
Savo įdėmiame dienyne, kursai pradėta rašyt sausio 2 d. ir pertraukta verbų nedėlioj balandžio 6d. 1884 m. ir apima Ellės karštos meilės laikotarpio beveik iki jos ištekėjimo aprašymą, ji paduoda tūlas apie save žinias, iš kurių galima spręsti apie jos asmenį.
Eleonora Mohl:
Aš buvau gabi mokinė, motinos ir mokytojos pasididžiavimas, ir vienintelė aistra buvo knygos. Taip palengva manyje susikūrė savas keistas pasaulis, pilnas įmanomų aprėpti rašytojų minčių ir mano pačios lakios fantazijos vaizdinių. Tai sukėlė pašėlusį chaosą ir stengdamasi jį bent kiek sutramdyti pasidariau ne pagal amžių rimta ir tyli. (...) Mano charakteriu nusivylė jau daugelis žmonių ir nuo pat vaikystės daug kas išblyškusią, rimtą, iš pažiūros šaltą mergaitę laikė esant savotišką.
Jonas Basanavičius:
Baigiantis mano užsiėmimui Pragoje, artinosi laikas, kada reikėjo šitą gražų, neužmirštamą miestą, o drauge su juomi – bent laikinai – ir mano mylimą Ellę, su kuria tiek mielų valandų pragyventa, apleisti. Tuo tarpu pastaruoju laiku buvo likę dar svarbių dalykų atlikti – pirmučiausiai, kaip mūsų jungtuvės įvykinti.
Eleonora Mohl:
Vakar man buvo liūdna žinia, kai jis pasakė, kad mėnesio pabaigoje išvyks iš Prahos. Kanalo sode mes atsisveikinome toje vietoje, kur pradžioje kalbėjomės. Apglėbęs mane rankomis, jis pasakė, kad reikia skirtis. Aš negalėjau to suvokti. Ką toliau šnekėjome, amžinai liks mudviejų paslaptis, aš niekados to neužrašysiu, jokia akis neturi perskaityti, ką jos brangios lūpos kalbėjo šia proga, man šis vakaras liks neužmirštamas. [...] Mes ėjome už parankės, bučiavomės ir t.t. Buvo nešalta, švietė mėnuo, bet buvo labai vėjuota. Daktaras Basanavičius du kartus turėjo vytis savo skrybėlę, ir manoji buvo ištrūkusi... Jis paklausė mane, už ko aš tekėčiau? Atsakiau, kad už nieko. „Ar už jo taip pat ne? Arba už tavęs, mano vienintelis mylimasis, arba už nieko!“. Jis stipriai mane apkabino, pabučiavo ir paklausė, kas išeitų iš mudviejų kelionės? Atsakiau, kad kol jis bus Balkanuose, aš būčiau jo pacientė. Jis atsakė, kad tada Ellos niekados daugiau nuo savęs nebepaleistų.
Jonas Basanavičius:
O tuo tarpu vesti Ellę užsimanius, reikėjo pamąstyti ir apie vietą, kur būtų galia su jauna žmona apsigyventi, nes mano iš Bulgarijos išgabentų pinigų išteklius jau galop artinosi. „Aušrą“ įsteigęs rusų valdžiai draudžiant lietuvių spaudą ir „Aušrą“ jau vėl persekioti pradėjus, grįžimas Rusijon man atrodė pavojingas, nebegalimas: peržengus rusų sieną galima buvo atsidurti tuojau kalėjime ištrėmime. Todėl priverstas buvau vėl apie Bulgarijon grįžimą pamislyti.
Kai kuriuos šių dialogų Vytautas V.Landsbergis panaudojo režisuodamas pjesę „Daktaras ir Mangaryta“.
TAIP PAT SKAITYKITE: Signataras J.Basanavičius – tautos patriarchas, pasilikęs gyventi lenkų užimtame Vilniuje
