Jonas Basanavičius:
Tuo tarpu savo laiškuose, pilnuose meilės ir atsidavimo, Ellė, atsisakius nuo gyvenimo patogumų dideliame mieste, jau išreiškė sutinkanti su manim apsigyventi tokiame Balkanų užkampyje, kaip Elena, kur buvau paskirtas gydytoju nuo balandžio 1 d.; todėl, gavusi iš manęs pakvietimą atvykti Viennon, ilgai nelaukdama, balandžio 10 d. ji perdavė tokią maniep telegramą: „Penktadienį 11 važiuoju iš Franco Josefo stoties greituoju traukiniu. Vienoje būsiu 8 val. 52 min. Ella“.
Eleonora Mohl:
Mano ilgesys, mano sapnas išsipildė; aš suradau vyrą, kuriam visą savo širdį galiu atiduoti visai nebijodama būti išjuokta... Jis čia, mano širdyje, mano kilnusis, numylėtasis, įkūnytasis idealas; kai jo nėra, žodžiai putodami liejasi per kraštus iš meilės, kurią nešioju širdyje, ir – kai jis yra,esu tokia nekalbi ir šalta, kad kartais pati savęs nekenčiu. Neseniai jis man pasakė, kad gamtą aš labiau mylinti negu jį! Taip, aš myliu gamtą, myliu ją aistringai ir jau nuo vaikystės buvau imli jos grožiui. Gražūs debesys, paprasta gėlytė, bet pirmiausia mane gali pakerėti mano mielasis, brangusis mėnulis. Jo garbinimas primena kone senolių stabmeldystę, bet tiesiogiai aš jam nesimeldžiu. Tačiau nuo seno jis buvo mano draugas ir tikriausiai liks juo. Miškas, žavi vietovė gali man sukelti gyvą, ilgalaikį įspūdį; betgi kas visa tai, palyginti su jausmu, traukiančiu mane prie mylimojo. Ketvirtis valandos su juo bjauriausiame žemės kampelyje man brangesnis už valandas, praleistas su kitu puikiausioje vietoje. Šiandien ir vakar mačiau jį tik pro langą; jis žaidė su kanarėle ir aš pavydėjau mažam kvailam paukšteliui. Gal jis mielesnis jam negu aš? O Dieve, jeigu jam į rankas patektų ši knygelė, ką jis pagalvotų apie mane? Jis rimtas, mąstantis, kilnus vyras, visų vyrų geriausias, prieš kurį visi kiti vyrai išnyksta kaip ūkana prieš saulę.
Jonas Basanavičius:
Sutikta geležinkelio stotyje su didžiausiu džiaugsmu, jiji hotelyje apsigyveno. Velykų šventę drauge praleidę, pasirūpinę kelionei ir šiaip reikalingų daiktų ir trečią Velykų šventės dieną, balandžio 15, atlikę vestuvių formališkumus, kitą dieną išvažiavome į Budapeštą, kur, vieną dieną praleidę, leidomės tolyn per Szegediną, Temesvar‘ą į Orsovą ant Dunojaus kranto, iš kur garlaiviu pro Vidiną, Lom-Palanką atvykome į Rusę Bulgarijoj. [...] Šitos kelionės po Balkanų girias su tyru kalnų oru turėjo didžiai gelbstinčią įtekmę į mano nuo nuolatinio dviejų metų darbo bibliotekoje sumenkėjusią sveikatą ir aš pasitaisiau.
Eleonora Mohl:
Kaip aš pati sau kartais atrodau? Tarsi lango vitražas. Jie pasaulis rūškanas, matai dėmėtą stiklo gabalą; bet jei pašviečia saulė, pasirodo aiškus, ryškus, draugiškas paveikslas.Tas pat su manimi. Įstumk mane į kasdienybės aplinką, pasielk su manimi nedraugiškai, įsakmiai, būk man negailestingas, ir tu pamatysi pilną klaidų ir silpnybių charakterį. Tačiau parodyk šiltą, tikrą susidomėjimą manimi, būk man mielas ir geras, apšviesk meilės šviesa negražų pilką paveikslą ir žiūrėk! Dėmės ištirpsta harmoningoje visybėje, klaidos pasitraukia ir geriausia mano būdo pusė išryškėja.
Kai kuriuos šių dialogų Vytautas V.Landsbergis panaudojo režisuodamas pjesę „Daktaras ir Mangaryta“.
