Jonas Basanavičius:
Šalia Ellės mokinimo lietuvių kalbos, kurią ji visa širdimi buvo pamilusi ir uoliai darbavosi, kad jos pramokus, ir buvo jau mėginus dainas versti į vokiečių kalbą, aš pats, nors labai nuliūdęs ir nusiminęs dėlei jos sveikatos, ėmiausi čia gyvendamas rūpintis ir lietuvybės reikalais. Pirmučiausiai prirengiau spaudon keletą „Ožkabalių dainų“, kurios tais pat 1884 m. Tilžėje išėjo, parašiau du veikalėliu „Žirgas ir vaikas“ ir „Žiponė bei žiponas“. [...] Tuo tarpu lietuvystės reikalai, kiek jie buvo su „Aušros“ leidimu susimezgę, Tilžėje pakrypo labai blogon pusėn. Šliūpui nuo „Aušros“ atsitraukus ir Amerikon iškeliavus, o man dar anksčiau Viennon, o paskui pietų link net už Dunojaus atsidūrus, negalima buvo apie „Aušros“ redagavimą nė mislyti.
Eleonora Mohl:
Užvis labiausiai man rūpi viena, mano meilė, mano meilė, tik viena tobula būtybė duoda tai man, ir tai yra jis. Ne kaip blykstelėjęs žaibas kilo ši meilė manyje, ne! Lėtai, bet neišraunamai suleido šaknis, kol užpildė visą mano būtį.Mintis, kad aš vieną kartą, galbūt netrukus,turėsiu su juo išsiskirti, kankina mane.Apskritai dažnos bemiegės naktys, nuolatiniai apmąstymai įvarys man plaučių ligą. Pati mirtis būtų saldi šalia jo, tačiau gyvenimas ir mirtis be jo – didžiausia kančia.
Jonas Basanavičius:
Praėjus kokiam mėnesiui kitam, kartą ji užsikosėjo ir, pažiūrėjus į skreplį, nusigandusi pamatė biskelį kraujo. Tai davė progos pirmą kartą ištardyti jos krūtinę. Konstatavęs dešiniojo plaučio viršūnėje katarą, aš pradėjau teirautis apie jos motinos ligą ir mirtį. Pasirodė, kad jos motina, su kuria Ellė taip arti laikėsi ir ją ilgai ligoje slaugino, buvo mirusi plaučių džiova. Neteko abejoti, kad Ellė galėjo užsikrėsti nuo savo velionės motinos ta pačia liga. Šita mintis suteikė man didžiausią dorišką smūgį, kursai nuo to laiko liko neišdildomas mano omenyje ir su pasekmėmis ėmė mane persekioti. Kaip tolesnis ligos išsirutuliojimas parodė, toks spėliojimas turėjo tvirtą tikrenybės pagrindą.
Eleonora Mohl:
Visi mano norai telkiasi ties juo. Tiesa, kad meilė daro stebuklus. Aš beveik nepažįstu jo charakterio, nežinau principų, pažiūrų; man jis – užversta knyga, kurios vos titulinį puslapį bepažįstu; apie jo šeimą ir visuomeninę padėtį žinau daugiau negu nieko, tačiau man niekada nebuvo atėję į galvą juo abejoti, nes aš juo aklai pasitikiu. Ar kunigaikščio sūnus, ar elgeta, jis lieka man toks pat mielas ir brangus. Išdidumo, kurį vyrai man dažnai prikaišioja, aš dėl jo atsisakiau. Koks jis bus, gali tik mano būsimasis gyvenimas atskleisti, jei aš būčiau šalia jo. Kad tik ateitų tas jo laiškas ir išvaduotų mane iš šitos baisios nežinomybės.
Jonas Basanavičius:
Sekančiais 1888 metais liepos mėn. Buvau valdžios siųstas Rachovo departamentan ištyrinėti syphilio gyventojų tarpe prasiplatinimą, todėlei nuo liepos 14 ir iki rugpjūčio 4 apvažiavau žmonos lydimas kaimus Knaža, Lukovit, Brenica, Barkačevo. Syphilis buvo išsiplatinęs dar turkų viešpatavimo laiku nuo kaimuose stovinčių kareivių. Apie savo kelionės rezultatus pranešiau bulgarų valdžiai.
Kai kuriuos šių dialogų Vytautas V.Landsbergis panaudojo režisuodamas pjesę „Daktaras ir Mangaryta“.
