Eleonora Mohl:
Nepyk, mano mylimasis, kad esu tokia vaikiška. Mano meilė tau rimta ir gili, ir aš esu tavo su kūnu ir siela, ir kaip didžiuojuosi, kad priklausau rimtam garbingam vyrui. Mirštu iš baimės, kad likimas neįsiterptų tarp mūsų, nes negaliu ir nenoriu be tavęs gyventi. Kai mums padeda maldos, tai tu turi man manoji padėti.
Jonas Basanavičius:
Prisiartino 1889 metai. Ellės sveikata buvo nekokia: kosulys, nors nedidelis, dūravo. Kūno pajėgos buvo sumenkėjusios, vakarais kai kada – nors ne kas dieną – turėdavo jau karščio. Per kalėdų balių, o ypač naujųjų metų sutikti vakare šaltoje, menkai apkūrytoje salėj būdama, persišaldė ir ėmė labiau karščiuoti. Nuo sausio josios liga labai pakrypo blogon pusėn. Kūno temperatūra pradėjo svyruoti tarp 36–37 C, pasirodė dieglys ir nemiga, nuo kurių tik morphijaus injectijos šiek tiek nuraminti galėjo.
Eleonora Mohl:
Šiandien sapnavau keistą sapną, nors beveik visą naktį nemiegojau. Buvau didelėje tamsioje bažnyčioje; šalia manęs stovėjo dr. Basanavičius, priešais – kunigas, mes turėjome susituokti. Niekur nedegė šviesa, buvome paprastais drabužiais, ir kunigas vilkėjo tik savo luomo drabužį ir buvo užsidėjęs stulą. Man buvo nepaprastai baugu. Kunigas paėmė mano ranką, apvyniojo ją stulą, aš netekau sąmonės ir parkritau. Ką reiškia sapnuoti sutuoktuves? Mirtį. Labai ačiū! Geriau aš viena mirsiu, bet ne jis, kuris gali būti dar labai naudingas žmonijai.
Jonas Basanavičius:
Jau sausio 10–20 pasirodė delirium su haliucinaciomis. Vasario 16 d. iš ryto prie karščio 38,5 respiracijų turėjo 65–80 minutėje ir po pietų mano glėbyje pasimirė, pragyvenusi 26 metus, 2 mėnesiu ir 23 dienas. Quiesce in pace, carissima mea! Taip aš užrašiau, mylimai mano Ellei akeles užmerkus.Jai persikėlus į kitą, rasi laimingesnį gyvenimą, baisus peršulis, liūdnumas ir nusiminimas mane visą apėmė, nuo kurių aš ilgai, labai ilgai pasiliuosuoti negalėjau ir mano omenyje liko ant visados neužmirštamoji, idealė Ellės esybė ir meilė. Išsipildė jos spėjimas, ką ji savo dienyne buvo rašius: jog pas savo motiną į kapus neilgai trukus iškeliausianti. Tik gaila, kad negalėjo pilnoje to žodžio prasmėje savo tikslo pasiekti – atsigulti šalia motinos neteko jai, nes ji liko svetimoje jai bulgarų žemėje. Kadangi katalikų dvasiškio neturėta, tai laidotuvės su bulgarų popais ir jų atlikta: ant duobės kranto karstą užvožiant, iš užpakalio stovėjęs bulgaras atkreipė mano atidą į reikalą įdėti karstan kokį pinigą, nes pas bulgarus yra likęs labai gilios senovės paprotys, kad lavonams, juos laidojant, duodama drauge pinigai – ką aš ir padariau.
Kai kuriuos šių dialogų Vytautas V.Landsbergis panaudojo režisuodamas pjesę „Daktaras ir Mangaryta“.
