2011-ųjų rudenį, praėjus dviem dešimtmečiams po socialistinės Jugoslavijos žlugimo, Anja Mutic nusprendė bent trumpam grįžti į šalį, kurioje prabėgo jos vaikystė. To fakto, kad šios šalies žemėlapyje senokai nebėra, ji teigia prieš kelionę pernelyg nesureikšminusi.
Amžina keliautoja save vadinanti Anja šiuo metu gyvena Amerikoje, Niujorke. Kelionės yra jos gyvenimo būdas ir pragyvenimo šaltinis. Anjos kasdienybė daugeliui atrodytų smarkiai pavydėtina, ir tikrai ne be pagrindo: vieną dieną ji buriuoja Galapaguose, kitą – ilsisi namelyje ant vandens Bora Boroje, vieną dieną ji vaikštinėja Lisabonos gatvelėmis, kitą – keliauja dulkėtu Bolivijos keliu. Įspūdžių, kurie daugeliui pasitaiko vos kartą gyvenime, Anja patiria kasdien.
Nelaiko savęs pabėgėle
Augdama Zagrebe, anuomet – antrame pagal dydį Jugoslavijos mieste, šiandien – Kroatijos sostinėje, Anja kolekcionavo smurfus. Ji turėjo septynias Barbes, visas – blondines ilgais žvilgančiais plaukais, išskyrus vieną, kuri buvo tamsiaplaukė: sykį Anja sako paprasčiausiai paėmusi žirkles, nurėžusi jai plaukus, o kas liko – nudažiusi markeriu juodai. 1984-aisiais iš komandiruotės Meksikoje tėtis Anjai parvežė rožinius „Nike“ sportbačius, ir tai buvo kažkas tokio! Būdama paauglė, Anja žiūrėjo „Beverly Hills 90210“ ir buvo įsimylėjusi Dylaną. Ji skaitė T.S.Eliotą ir klausėsi „The Smiths“. Ir nors jos tėvai nemažai pykosi, Anja teigia, kad jos vaikystė buvo absoliučiai normali.
Kai praėjusio amžiaus paskutinio dešimtmečio pradžioje Jugoslavijoje prasidėjo karas, pasaulis tarytum susitraukė, prisimena Anja. Jai atrodė, lyg virš galvos būtų atsiradusios lubos, kurias pasiekus, toliau stiebtis nebebūtų kur. Galbūt tas lubas būtų buvę galima pramušti galva, bet greičiausiai ir tai būtų ne ką tepadėję. Galva gal ir būtų pralindusi pro skylę, bet kūnas taip ir liktų įstrigęs. Todėl Anja nusprendė išvykti.
Ji nelaiko savęs pabėgėle. Ji teigia jau tada supratusi, kad bėgti jos niekas neverčia. Sprendimą išvykti 1993-aisisias Anja tvirtina priėmusi pati. Vis dėlto ji prisipažįsta, kad net praėjus daugiau kaip 15 metų po išvykino iš gimtinės, net apkeliavus visą pasaulį ir daug kur pagyvenus, ramybės nedavė jausmas, tarsi kažkas būtų traukęs kilimą jai iš po kojų, niekaip neleisdamas įsitvirtinti. Staiga ji sako pajutusi, kad kilimo po jos kojomis apskritai nebėra ir kad vienintelis dalykas, už kurio ji laikosi – prisiminimai apie tą tolimą mitinę šalį, dalis kurių galbūt net netikri, o išgalvoti.
Tikėjosi gimtinėje rasti atsakymus
Vieną pavakarę, už lango Brukline krintant sniegui, Anjai į galvą atėjo mintis aplankyti seniai paliktą gimtinę. Ji sako nusprendusi pabandyti perprasti visą karų, prasidėjusių 1991-aisiais Slovėnijai paskelbus nepriklausomybę, eigą, Kroatijos kovą už nepriklausomybę 1995-aisiais, žiaurų karą Bosnijoje, kuris oficialiai baigėsi 1995-aisiais pasirašytu Deitono susitarimu, ir NATO bombardavimą Serbijoje 1999-aisiais. Tačiau po daugybės metų, prabėgus visai amžinybei, tai buvo nežinoma teritorija – nebeegzistuojanti politinė realybė, į kurią patekti leidimą suteikiantis pasas seniausiai nebegaliojo. Nerti į praeities politinius dalykus Anja teigia bet kuriuo atveju neplanavusi. Ji sako tenorėjusi suprasti, ką jaučia kiti, kuriems, kaip ir jai, teko išgyventi savo gimtosios šalies mirtį.
Išvykdama Anja pasakoja turėjusi ribotą biudžetą, didžiulių planų ir nemažų nuogąstavimų dėl to, ką jai teks atrasti. Ji prisipažįsta bijojusi, kad jos akyse atsivers Pandoros skrynia, pilna skausmo ir sielvarto dėl kare patirtų praradimų.
Spalį Anja jau buvo Zagrebe, iš kurio jos kelionė tęsėsi toliau. Vieną žvarbų spalio vakarą turistiniu autobusu ji išvyko į Makedonijos sostinę Skopję. Kelionė į vietą, kurioje jos niekas nelaukė, truko 12 valandų. Anjos teigimu, daugelis apkritai manė, kad šis jos užmojis aplankyti visas buvusias Jugoslavijos respublikas yra ganėtinai keistas.
Pokalbiai prie kavos
Anjos kelionė, kaip ir buvo planuota, truko šešias savaites. Kiekvienoje iš dabar jau nepriklausomų valstybių – Kroatijoje, Slovėnijoje, Serbijoje, Juodkalnijoje, Bosnijoje ir Hercegovinoje bei Makedonijoje – ji praleido maždaug po savaitę. Į kelionę Anja pasiėmė porą seniai aktualumą praradusių kelionių gidų apie Jugoslaviją. Ji pasakoja susitikusi su įvairiais žmonėmis „pokalbiams prie kavos“. Anuometėje Jugoslavijoje, pasak jos, tokie pokalbiai reiškę tam tikrą socialinį ritualą. Keliaudama ji teigė norėjusi pagerbti šią tradiciją.
Kelionių knygos apie Jugoslaviją, pasak Anjos, po pusantros dienos nukeliavo į kuprinės dugną – kalbėtis su žmonėmis jai pasirodė kur kas įdomiau.
Per visą kelionę Anja teigia nepraradusi vilties, kad anksčiau ar vėliau atsiras pašnekovas, kuris pasakys kažkokį vieną dalyką, ir visos mintys staiga savaime išsikristalizuos – mintys apie visą jos gyvenimą niekur neįleidžiant šaknų, visas klajones, apie ilgą ir skausmingą Jugoslavijos mirtį, dėl kurios visą karta žmonių priversti nuolat jaustis taip, tarytum būtų palikti be namų.
Atsakymus ima suvokti tik po septynerių metų
Anja sako supratusi, kad taip jaučiasi ne ji viena, tačiau ji teigia norėjusi išsiaiškinti, kaip kitiems panašius jausmus išgyvenantiems žmonėms pavyksta šią patirtį priimti. Ji buvo įsitikinusi, kad kas nors jai duos užuominą, padėsiančią išspręsti galvosūkį. Ji sako žinojusi, kad visi vaizdiniai anksčiau ar vėliau susilies į bendrą visumą, ir ji gaus leidimą judėti toliau.
„Neslėpsiu, kad Jugoslavija man niekada nenustojo egzistavusi. Aš sergu jugonostalgija, – Anjai sakė pirmoji jos pašnekovė prie kavos vardu Danche, su kuria ji kalbėjosi pirmąjį vakarą vos atvykusi į Skopję. – Jugoslavija yra mano vaikystės dalis, mano dalis, ir tai niekada nepasikeis.“
Pasak Anjos, Danche – žinomo makedonų poeto duktė – ir pati yra didžiai poetiška asmenybė. Ryškių veido bruožų, spindinčių akių moteris nubalintais plaukais daug kartų pavartojo žodį „draga“ (brangi) ir iškart įsikibo už rankos, tarsi juodvi būtų buvusios senos geros ilgai nesimačiusios draugės.
Tik po septynerių metų Anja teigia pradedanti įsisąmoninti, kad namai – kintamas dalykas, kaip ir priklausymo kažkam jausmas. Ji sako pagaliau suvokusi, kad šalis, kurioje užaugo, tėra išsivaizduojama šalis – šalis, kuri kažkada egzistavo iš tiesų, o dabar egzistuoja tik kolektyvinėje atmintyje.
