„Mano gyvenimas ramus ir eilinis. Aš esu visiškai atsidavęs islamui ir Alachui. Neturiu jokių problemų“, – pokalbyje su Saudo Arabijos žurnalistu sakė buvęs vienas iš kruviniausių diktatorių Idi Aminas, pusiaugula įsitaisęs ant velvetu apmuštos sofos. Vilos Džedoje, kurioje daugiau nei dešimt metų gyveno buvęs Ugandos tironas, langas buvo atidarytas, lengvas brizas, dvelkiantis nuo Raudonosios jūros pakrantės, vos vos judino užuolaidą.
Kai jį apimdavo nostalgija, jis išsitraukdavo akordeoną ir imdavo traukti jaunystės laikų tarnybos kariuomenėje dainas.
Aminui, asmeniniu lėktuvu su viena iš žmonų ir 23 vaikais pabėgusiam į vahabitų karalystę, pavyko prigriebti ir krūvą pinigų, tačiau Saudo Arabijos valdžia jam vis tiek reguliariai kas mėnesį mokėjo pensiją, rašo lenta.ru. Žmogus, kraujyje nuskandinęs tūkstančius pavaldinių, laiką leido maudydamasis milžiniškame baseine priešais savo rezidenciją, išplaukdamas su jachta į jūrą ir žvejodamas. Pasak paties buvusio diktatoriaus, kai jį apimdavo nostalgija, jis išsitraukdavo akordeoną ir imdavo traukti jaunystės laikų tarnybos kariuomenėje dainas.
Pailginti švarkai ir dūdmaišiai
Dar prieš pabėgdamas į Saudo Arabiją Idi Aminas, vienas iš kraugeriškiausių ir ekscentriškiausių XX amžiaus lyderių, Vakaruose buvo tapęs anekdotų ir karikatūrų herojumi. Dievinęs apdovanojimus, Ugandos vadas siūdinosi specialius pailgintus švarkus, kad ant jų tilptų įvairiausi Antrojo pasaulinio karo ordinai ir medaliai, kuriuos jis dideliais kiekiais supirkinėjo iš kolekcionierių.
Be to, jis apdovanodavo save įmantriais titulais, neturinčiais nieko bendro su realybe: Ugandos diktatorius staiga tapo „visų mokslų daktaru“, „Britanijos Imperijos užkariautoju“, „Škotijos karaliumi“. Šiam kraštui jis jautė ypatingą simpatiją, tad nusprendė surinkti muzikantų grupę ir išsiųsti ją į Škotiją mokytis groti dūdmaišiais. Vėliau šie muzikantai, aprengti nacionaliniais škotų kostiumais, neretai rengdavo pasirodymus per oficialius renginius.
Ketino pastatyti paminklą A.Hitleriui
Mėgindamas bet kokia proga pabrėžti savo didybę, per vienas iškilmes jis privertė britų diplomatus nešti jį sėdintį ant krėslo. Iš karto po to Didžioji Britanija atšaukė savo diplomatus iš šios šalies. Aminas taip pat siūlė Jungtinių Tautų Organizacijos būstinę perkelti į Ugandą, aiškindamas, kad būtent jo šalyje yra „geografinė planetos širdis“.
Dar vienas absurdiškas diktatoriaus poelgis buvo vienos dienos karo Jungtinėms Amerikos Valstijoms paskelbimas 1975-aisiais.
Dar vienas absurdiškas diktatoriaus poelgis buvo vienos dienos karo Jungtinėms Amerikos Valstijoms paskelbimas 1975-aisiais. Jis taip pasielgė vien tam, kad jau po paros paskelbtų save nugalėtoju.
Valstybės iždo pinigus Aminas švaistė įvairiausiems prabangiems pirkiniams, pavyzdžiui, lenktyniniams automobiliams pirkti. Savo „mokytoju“ ir numylėtiniu Aminas įvardindavo Trečiojo reicho fiurerį Adolfą Hitlerį, kuriam visiškai rimtai ketino pastatyti paminklą.
Jau pasibaigus Amino valdymo metams paaiškėjo, kad diktatorius mėgo paskanauti žmogienos: jo vakarienės patiekalais tapdavo priešininkai, disidentai ir kitaminčiai. Po to, kai jis pabėgo iš šalies, jo rezidencijoje buvo aptiktas didžiulis šaldytuvas, prikimštas žmonių kūnų dalių.
Persivertė į islamą
Būsimas kruvinasis tironas 1928 metais gimė piemens šeimoje mažoje trobelėje šiaurės vakarų Ugandoje. Pats Idi Aminas pasakodavo, kad jo motina buvo slaugė, tačiau vietos gyventojai ją laikė ragana. Iš pradžių tėvai buvo katalikai, tačiau vėliau persivertė į islamą.
Aminas augo sparčiai ir savo fizine forma lenkė bendraamžius, tačiau protu ir gabumais mokslui pasigirti negalėjo. Diktatoriaus priešininkai kalba, kad jis taip ir neišmoko skaityti ir rašyti, o iki gyvenimo pabaigos vietoje parašo ant dokumentų dėdavo savo piršto atspaudą.
16 metų jis, kaip ir jo tėvas, priėmė islamą ir išėjo tarnauti į kariuomenę. Ten iš pradžių buvo virėjo padėjėjas. Tarnybos draugų teigimu, jaučio jėga apdovanotas ilgšis vienas pats galėdavo atitempti dienos raciono normą visam daliniui.
Taupydamas šaudmenis, jis sukilėlius žudė plikomis rankomis.
Kariuomenėje jis išmoko boksuotis ir žaisti regbį – tai iš karto įvertino kolonizatoriai britai: jiems patiko, kad afrikietis perima jų tradicijas ir papročius. Pamažu Aminas prasimušė iki Karališkųjų Afrikos šaulių 4-ojo bataliono kapralų. Jam nepaprastai patiko dėvėti puikiai jam tikusią uniformą ir avėti iki spindesio išblizgintus kariškus batus.
Premjero globotinis
Jo karjeros skrydis prasidėjo šeštajame dešimtmetyje, kai kaimyninėje Kenijoje kilo partizaninis antikolonijinis karas. Aminas buvo nusiųstas į pagalbą vietos valdžiai. Bebaimiškumas, beveik peraugantis į beprotybę, ir žiaurumas, pademonstruotas susidorojant su priešininkais, žavėjo jo vadus. Taupydamas šaudmenis, jis sukilėlius žudė plikomis rankomis.
Prieš pat Ugandai gaunant nepriklausomybę nuo Didžiosios Britanijos 1962-aisiais, Idi Aminas tapo vienu iš dviejų pirmųjų juodaodžių Ugandos kariškių, kuriems buvo suteiktas leitenanto laipsnis. Ir nepriklausomoje Ugandoje jo karjera klostėsi kuo puikiausiai. Palaipsniui jis įgijo šalies premjero Miltono Obote pasitikėjimą ir tapo jo globotiniu.
1966-aisiais Aminas padėjo vyriausybės vadovui nuversti karalių Mutesą II, o prezidentu pasiskelbęs Obote už tai jį apdovanojo namu su apsauga ir automobiliu „Cadillac“, taip pat suteikė pulkininko laipsnį ir paskyrė kariuomenės vadu.
Po truputėlį tarp Obote ir Amino ėmė vertis praraja. Sužinojęs, kad Obote, nepatenkintas augančia Amino galia, ketina jį apkaltinti kariuomenės lėšų švaistymu ir areštuoti, Aminas pasinaudojo palankiu momentu: kai prezidentas išvyko į Britų sandraugos atstovų susitikimą Singapūre 1971-ųjų sausį, jis be kraujo praliejimo užėmė valdžią šalyje ir pasiskelbė naujuoju Ugandos lyderiu.
Kur dėti aukas? Sušerti krokodilams!
Aminas iš pradžių deklaravo, kad Obote režimą jam ir jo vadovaujamoms karinėms pajėgoms teko versti dėl šalyje įsivyravusios ankstesniojo režimo korupcijos ir kitų negerovių, o netrukus bus surengti nauji demokratiniai rinkimai ir kariškiai pasitrauks į jiems priklausančią vietą valstybės sistemoje. Įspūdžio sustiprinimui iš kalėjimų net buvo paleista daugybė politinių kalinių. Tačiau vos po kelių savaičių viskas radikaliai pasikeitė.
Staiga prasidėjo siaubingas teroras. Vien per pirmuosius naujojo režimo mėnesius nužudytų politinių priešininkų skaičius perkopė 10 tūkstančių, o iš viso per aštuonerius Idi Amino valdymo metus gyvybės neteko per 300 tūkstančių ugandiečių.
Kaip rašė tuometinė užsienio žiniasklaida, kilus klausimui, kur dėti tiek aukų lavonų, naujasis diktatorius įsakė juos sušerti krokodilams. Žmonės buvo žudomi dėl religinių ar etninių motyvų (tuo metu šalyje gyveno apie 30 genčių, nuolat konfliktuojančių tarpusavyje). Vienas iš pirmųjų buvo nužudytas kariuomenės štabo viršininkas Suleimanas Husseinas. Aminas pareikalavo, kad jo galva būtų pristatyta jam į namus. Vėliau nuo diktatoriaus pabėgęs jo apsaugininkas pasakojo, kad tironas laikė Husseino galvą šaldytuve ir kartkartėmis išsitraukdavo ją „pasikalbėti“.
Labiau už viską baiminosi suokalbių
Naujasis valdovas ėmė visą valstybę perdarinėti pagal savo skonį. Ypatingas dėmesys buvo skirtas religijai. Tuo metu Ugandoje gyveno apie 50 procentų krikščionių ir tik 10 procentų musulmonų, tačiau jau antraisiais valdymo metais Idi Aminas nutraukė santykius su Izraeliu ir paskelbė Ugandą arabų pasaulio dalimi. Artimiausiu tirono draugu tapo Libijos diktatorius Muamaras Kadhafi.
Kartu su kitomis islamo skiepijimo priemonėmis, moterims buvo uždrausta dėvėti trumpus sijonus, kelnes ir puoštis perukais, o vyrams leista turėti neribotą žmonų skaičių.
Nepaisant viso to, iš pradžių į Aminą Vakarai žvelgė prielankiai. Tikėdamasis, kad į Ugandą pradės plūsti investicijos, Aminas įvardijo save kaip Didžiosios Britanijos „draugą“. 1971 ir 1972 jis surengė vizitus į Londoną ir Edinburgą. Per iškilmingą priėmimą pas karalienę Elizabeth II svečius nustebino šiurkščios Ugandos lyderio manieros ir nerišli kalba. Tačiau žavi Amino šypsena padėjo užglaistyti nesusipratimus.
Labiau už viską Ugandos diktatorius baiminosi suokalbių. Su visais, ant kurių krisdavo bent menkiausias įtarimo šešėlis, būdavo susidorojama be gailesčio. Suimami būdavo net atsitiktiniai praeiviai. Pasak ugandiečių, žmonės galėdavo paprasčiausiai išeiti nusipirkti duonos ir nebegrįžti namo. Pakakdavo vieno neatsargaus žvilgsnio, gesto arba prastos tirono nuotaikos.
Daugelį žmonių jis nužudydavo asmeniškai (pavyzdžiui, taip jis susidorojo su viena iš savo žmonų). Egzekucijos, kurias Amino įsakymu vykdydavo specialiosios tarnybos, taip pat pasižymėdavo ypatingu žiaurumu: žmonės būdavo kankinami iki mirties, kai kada užkasami gyvi. Kartais nužudymai būdavo užmaskuojami kaip nelaimingi atsitikimai.
Dėl neraštingumo neturėjo supratimo, kad vyksta šalyje
Amino valdymo pabaigoje Uganda tapo viena iš vargingiausių pasaulio valstybių. Kariuomenės išlaidoms būdavo skiriami 65 procentai nuo BVP. Kasdien tarp šalies gyventojų augo vis didesnis nepasitenkinimas.
Buvęs šalies švietimo ministras Edwardas Rugumayo dar 1973-iaisiais pabėgo į kaimyninę Keniją ir papasakojo pasauliui, koks iš tiesų yra Ugandos tironas. Pasak jo, Aminas nesugeba visą dieną išsėdėti darbo kabinete. Maža to, jis nepajėgia net ilgiau nei pusvalandį susikaupti ties kokios nors problemos sprendimu.
„Jis nieko neskaito, jis nemoka rašyti, skaičiuoja ant rankų pirštų“, – tvirtino buvęs ministras. Be to, pasak pabėgėlio, valstybės vadovas negali dalyvauti ministrų kabineto posėdžiuose, nes nesuvokia, apie kalba kiti posėdžio dalyviai. „Jis nesugeba perskaityti ataskaitų, dėl savo neraštingumo neturi supratimo, kas vyksta šalyje, suvokia tik tai, ką girdi, vadinasi, vadovaujasi tik gandais ir paskalomis“, – skundėsi pabėgęs ministras.
Tanzanijai trūko kantrybė
Per aštuonerius buvimo valdžioje metus Idi Aminas šalį atvedė iki tokios būklės, kad beveik nebeliko nieko, kas galėtų jį nuversti. Vis dėlto opozicija sugebėjo mobilizuoti šiek tiek pajėgų ir sukurti Ugandos nacionalinio išsilaisvinimo frontą.
Galiausiai Tanzanija, pradėjusi dusti nuo pabėgėlių srauto, 1979-aisiais į Ugandą pasiuntė savo kariuomenę.
Be to, į kaimyninę Tanzaniją, gelbėdamiesi nuo teroro, pabėgo daugybė ugandiečių. Galiausiai Tanzanija, pradėjusi dusti nuo pabėgėlių srauto, 1979-aisiais į Ugandą pasiuntė savo kariuomenę. Aminas nemėgino išbandyti savo likimo kovoje, bet paprasčiausiai susirinko daiktus, pasiėmė šeimą ir asmeniniu lėktuvu iš pradžių išskrido į Libiją pas savo draugą Kadhafi, o vėliau į Saudo Arabiją.
Devintojo dešimtmečio pradžioje Idi Aminas susirengė grįžti į tėvynę ir pamėginti dar kartą perimti valdžią, tačiau Saudo Arabijos valdžios atstovai perspėjo, kad jeigu jis išvyks iš Džedos, dar kartą atvykti į ją jam nebus leista. Trumpai pamąstęs buvęs tironas nusprendė pasilikti šioje šalyje.
2003-iaisiais, sulaukęs 78 metų, Idi Aminas nuo inkstų nepakankamumo mirė vienoje iš Rijado klinikų. Tėvynėje jis buvo paskelbtas nacionaliniu nusikaltėliu, tad jo palaikus buvo uždrausta pargabenti ir palaidoti Ugandoje.
-
Diktatorius F.Marcosas kankino ir žudė, o jo žmona taškė milijonus tualetiniam popieriui
-
Raudonasis vampyras: diktatoriaus N.Ceaușescu rūmai, povai ir auksinės vonios
-
Daktaras Mirtis šalį valdė burtais ir žudynėmis
-
Elegantiškas rasistas: diktatorius Rafaelis Trujillo mėgo apkūnias mulates, kaklaraiščius ir ginklus
