SUFFOLKO KUNIGAIKŠTIENĖ CATHERINE BRANDON KRAŽIUOSE
1559 metų žiemą, nedaug laiko prabėgus po karūnacijos ceremonijos, Anglijos karalienei Elizabeth I buvo perduotos dovanos: gausiai perlais siuvinėta pagalvėlė ir prabangiai įrišta Ekleziasto knyga. Kartu su jomis – laiškas atkeliavęs iš labai toli, „iš mūsų namų Kražiuose“ („from our house of Crossen“). Laiško autorė buvo Suffolko grafienė Catherine Brandon, tuo metu iš tiesų gyvenusi atokiame Kražių (Krose) miestelyje Žemaitijoje.
Anglijos aristokratų atvykimo į Lietuvą priežastys glūdi to meto Anglijos religinėse prieštarose. Catherina ir jos antrasis vyras Richardas Bertie priklausė protestantams, kurie, skirtingai nei dauguma kitų, atsisakė atversti į katalikų tikėjimą karalienės Marijos I valdymo metais. Tad 1555 metais šeima pasitraukė iš Anglijos ir gyveno įvairiose Europos šalyse tol, kol Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Augustas ir įtakingas Lietuvos protestantų globėjas Mikalojus Radvila Juodasis pakvietė juos apsigyventi Lietuvoje. 1557 m. balandį sutuoktiniai su dviem mažamečiais vaikais dideliame furgone, lydimi kelių raitelių atvyko į Lietuvos Didžiąją kunigaikštystę. Jie buvo saugūs, juos globojo valdovas ir įtakingas didikas, jų laukė išsinuomota valda – Kražiai – kurioje galėjo laukti geresnių laikų tėvynėje.
Į kokią aplinką atvyko Catherine šeima? XVII amžiaus Airijos gydytojas ir istorikas Bernardas Connoras išvardijo specifinius kasdienio Žemaitijos gyvenimo bruožus: „Pirmiausiai Žemaitijos kaimiečiai nėra tokie darbštūs, kaip tie iš Lietuvos ir dėl šios priežasties nėra taip gerai apsirūpinę maistu, todėl vietoje duonos yra įpratę valgyti galvos dydžio laukines ropes. Antra, jie labai keistai gamina midų, midų su prieskoniais ir žolelėmis ir alų; tam jie [gėrimuose] atvėsina paeiliui keletą iki raudonumo įkaitintų akmenų, kuriuos kaitina ištisą naktį, kad šie pasidarytų tirpūs. Gėrimus jie supila į indus, pagamintus iš medžio žievės. Trečia, jie turi paprotį ištvermingiausią gerėją apdovanoti marškiniais, surdutu, skara ir panašiai. Ketvirta, žemaičiai gyvena daug ilgiau nei visi kiti, todėl čia visiškai nekeista sutikti šimto ar šimto dvidešimties metų amžiaus žmogų<...>. Penkta, jų charakteriai šiek tiek skiriasi nuo lietuvių charakterio, paprastai tariant, jie yra stiprūs, drąsūs ir vikrūs <...>. Šešta, nei viename Lenkijos krašte nesurenkama tiek daug medaus, tuo tarpu čia kiekviename medyje yra po bičių spiečių. Taip pat pastebėtina, kad šioje šalyje meduje yra mažiau vaško nei bet kur kitus...“.*
Į Angliją sutuoktiniai grįžo 1559 metų vasarą, sulaukę teigiamo atsakymo iš karalienės Elizabeth I. Kražių valdą iš jų atpirko jau minėtasis Mikalojus Radvila Juodasis. Radvilų giminė ir palaikė ryšius su Anglijos diduomene. XVII amžiaus pradžioje, vieno iš Radvilų dvarų – Dubingių – lobyne, greta kitų brangenybių, buvo saugomos ir Anglijos karalių dovanos.
Žemaitijos virtuvė yra specifinė, regioninė Lietuvos virtuvė, garsi įvairiais pieno patiekalais. Tačiau Žemaitiškais vadinamų patiekalų gastronomijos knygose nėra daug. Vienas jų – Žemaitiški džiūvėsėliai.
* R. Statulevičiūtės-Kaučikienės vertimas
Žemaitiški džiūvėsėliai
600 g kvietinių miltų, 200 g svaro šviežio sviesto, 8 kiaušinių trynių, 200 ml pieno, 70 g cukraus, 25 g mielių, žiupsnelio druskos, cinamono.
200 g miltų užplikomi karštu pienu, kai masė ataušta, įmaišomos atskirtai piene ištirpdytos mielės. Tešla paliekama – tepradeda kilti. Tešlai pradėjus kilti, maišoma toliau. Pirmiausia įmaišomi visi tryniai, prieš tai iki putų išplakti su cukrumi; po to dedamas sviestas; tada druska ir galiausiai – likę miltai. Užminkoma prie rankų nelimpanti tešla. Ji vėl šiek tiek pakildinama. Tešlai pradėjus kilti, imami nedideli, graikiško riešuto dydžio, tešlos gabalėliai ir gaminami apvalūs, glotnūs rutuliukai. Jie dedami ant sviestu pateptos skardos. Palaukiam, kol jie dar kiek pakils, jų viršus patepamas kiaušinio tryniu ir pašaunama į karštą krosnį keletui minučių, kad šiek tiek sukeptų. Tada jie išimami iš krosnies ir labai aštriu peiliu pjaustomi per pusę ir dar kartą pašaunami į šiltą (ne karštą) krosnį džiovinimui. Džiovinant, jie kiek pašlakstomi grietinėle ir pabarstomi labai smulkiu cukrumi ar cukraus ir cinamono mišiniu.
