Kaip rašo „Huffington Post“, tarp visų panašaus pobūdžio radinių išsiskiria „Didachė“ – senovinis graikiškas rankraštis, kurį 1873 m. graikų stačiatikių arkivyskupas Filotėjus (Philoteos Bryennios) rado Stambulo Graikų sandoros Viešpaties kapo bibliotekoje.
Ilgai šis tekstas buvo laikomas dingusiu ir žinomos tik iš Bažnyčios tėvų bei pirmojo Bažnyčios istoriko Euzebijaus Cezariečio citatų jų raštuose. Žodis „didachė“ išvertus iš graikų kalbos reiškia „mokymas“, o pilnas dokumento pavadinimas – „Viešpaties mokymas, kurį dvylika apaštalų perdavė pagonių tautoms“.
Dauguma tyrėjų „Didachę“ datuoja I a. pabaiga – II a. viduriu, maždaug apie 120 m.
Dauguma tyrėjų „Didachę“ datuoja I a. pabaiga – II a. viduriu, maždaug apie 120 m.
Šis tekstas leidžia mums žvilgtelėti į primirštą ankstyvosios krikščionybės formą, kuri yra tam tikra priešingybė, praėjus keletui dešimtmečių po Jėzaus mirties plėtotai apaštalo Pauliaus krikščionybei.
„Didachės“ pamokymai, kurie sudaro 16 skyrių, buvo tarsi naujatikių elementorius. Pirmuose šešiuose skyriuose, pasitelkus gyvenimo ir mirties kelio įvaizdžius, kalbama apie krikščionišką etiką.
Šių pamokymų turinys yra citatos arba tezės, labai artimos Kalno pamokslui, – pamatiniam Jėzaus Kristaus mokymui, žinomam iš Mato ir Luko evangelijų. Pačioje teksto pradžioje randame du „didžiuosius įsakymus“: – „Mylėk Dievą, kuris tave sukūrė” ir „Mylėk savo artimą kaip save patį“, o juos užsklendžia alternatyvi Aukso taisyklės versija: „Nedaryk kitam viso to, ko nenori, kad tau būtų daroma”.
„Didachėje“ yra daug žinomų nurodymų ir paraginimų, bet jie dažnai pateikiami su papildymais, kurių nėra mus pasiekusiose evangelijose. Štai keletas pavyzdžių:
„Laiminkite tuos, kurie jus keikia ir melskitės už savo priešus; pasninkaukite už tuos, kurie jus persekioja.“ „Jei kas tave užgautų per dešinį skruostą, atgręžk jam ir kitą, tai būsi tobulas.“ „Kiekvienam, kuris tave prašo, duok ir nereikalauk grąžinti, nes Tėvas trokšta, kad visiems būtų suteikta jo malonės dovanų.“
Daugelis posakių ir pamokymų nerandami Naujojo Testamento evangelijose, bet vis dėlto yra suderinami su mums žinoma Jėzaus ir jo šeimos nario Jokūbo perteikta tradicija.
Daugelis posakių ir pamokymų nerandami Naujojo Testamento evangelijose, bet vis dėlto yra suderinami su mums žinoma Jėzaus ir jo šeimos nario Jokūbo perteikta tradicija:
„Teprakaituoja tavo rankose išmalda, kol sužinosi, kam reikia ją duoti”.„Nebūk klastingas nei dviliežuvis, nes dviliežuvystė yra mirties žabangai.“„Nebūk kaip tas, kuris tiesia ranką imti, bet ją slepia, kai reikia duoti.“„Nenusigręžk nuo stokojančio, bet viskuo dalykis su savo broliu ir nesakyk, kad tai tavo.“
Vėliau po etinių pamokymų aprašomos liturginės apeigos – krikštas, maldos (triskart per dieną), patepimas aliejumi, kalbama apie pasninką ir Eucharistijos šventimą. „Didachėje“ randamos eucharistinės maldos yra paprasta vyno ir duonos padėka per Jėzų, už šventąjį „Dovydo vynmedį“, tuo šios pamaldos skyrėsi nuo Pauliaus bendruomenių eucharistijos, kuriose vynas ir duona buvo nuodėmių atleidimo ženklai. Eucharistija baigiama žodžiais „Osana Dovydo Dievui!“, kurie nurodo dovydiškąją Jėzaus kilmės liniją.
Paskutiniame skyriuje mokoma kaip atskirti tikrus pranašus ir kokiais kriterijais vadovaujantis rinktis bendruomenės vyresniuosius.
Epilogas įspėja, kad laukia „paskutinės dienos“, artėja Antikristo pasirodymas ir teisiųjų mirusiųjų prisikėlimas. Tekstas baigiasi vaizdiniais, kuriuos naudoja apaštalas Judas, cituojamos Zacharijo ir Danieliaus knygos: „Ateis Viešpats ir su juo visi šventieji“ ir „Tuomet pasaulis išvys Viešpatį, ateinantį dangaus debesyse“. Viešpats čia reiškia Jahvę, Izraelio Dievą.
Visas „Didachės“ turinys ir tonas, raginantis tvirtai laikytis tikėjimo ir pamaldumo, primena Jokūbo laišką ir Jėzaus mokymą, mokslininkų vadinamąjį Q šaltinį.
Visas „Didachės“ turinys ir tonas, raginantis tvirtai laikytis tikėjimo ir pamaldumo, primena Jokūbo laišką ir Jėzaus mokymą, mokslininkų vadinamąjį Q šaltinį.
Įdomiausias dalykas „Didachėje“ yra tai, kad šis dokumentas, mažai atitinka Pauliaus skelbtą Evangeliją, – nemini Jėzaus dieviškumo, atpirkimo per jo kūną ir kraują ir Jėzaus prisikėlimo iš numirusių. „Didachės“ Jėzus atnešė gyvenimo ir tikėjimo žinią, bet lieka tik jos rėmuose. Nuodėmių atleidimas „Didachėje“ kyla iš gerų darbų bei pasiaukojamo gyvenimo.
„Didachė“ yra vertingas vienos ankstyvųjų krikščionių tikėjimo formos liudijimas. Jis patvirtina krikščioniškos gyvensenos esmę – neapsimestinę, ne žodžiais rodomą meilę savo artimui ir bendruomenei.
