ARBATĖLĖ (TEA TIME)
Kava ir arbata Abiejų Tautų Respublikoje žinotos jau XVII a., bet iš pradžių vartotos kaip vaistas. Bene pirmasis kavos mėgėjas buvo Jonas III Sobieskis (1629-1696), dar prieš išrenkant jį karaliumi 1674 m., pirkdavęs kavos pupeles iš armėnų pirklių Lvove. Žinoma, Vienos mūšio didvyrio skonį ėmė mėgdžioti didikų dvarai, o XVIII a. kavą su pienu jau virdavo visos švaresnės didmieščių smuklės ir traktieriai prie pašto kelių. Silpną arbatą gerdavo nebent jautrios panelės „nervams nuraminti“. Paskutinis ATR valdovas Stanislovas Augustas Poniatovskis (1732-1798), garbinęs paryžietiškas madas, taipogi gėrė arbatą. Tačiau garsusis naturalistas Krzysztofas Klukas (1739-1796) arbatą vadino „kiniškais nuodais“ (chińska trucizna) ir draudė ja girdyti vaikus.
Arbata buvusios ATR aukštuomenėje paplito tik apie XIX a. trečiame dešimtmetyje, kartu su samovarais. Arbatą iš Kinijos, daugiausiai birią arba presuotą juodąją, tiekdavo rusų pirkliai. Vakarų Europą kiniška arbata pasiekdavo burlaiviais, tačiau į Rusijos imperiją ji gabenta sausumos karavanais per Mongolijos ir Sibiro stepes. Tik XIX a. antroje pusėje, paplitus transokeaniniams prekybiniams garlaiviams, taip vadinamas „kolonijinių prekių“ parduotuves pasiekdavo ir indiška arbata.
Memuaristas Leonas Potockis (1799-1864), rašęs apie Žemaitijos dvarų buitį XIX a. ketvirtame dešimtmetyje, pateikė tipišką to meto dienos valgiaraštį. Rytais geriama kava su grietinėle, nes „nors arbata tuomet jau skverbėsi, bet dar nebuvo užkariavusi Lietuvos“. Apie 11 valandą valgyti sotūs priešpiečiai su karštais užkandžiais, apie antrą – keliolikos patiekalų pietūs, po kurių vėl gerta kava su grietinėle, valgyti saldumynai, ir tik apie šeštą būdavo patiekiama arbata su sausainukais, prieš devintos valandos mažiausiai penkių patiekalų vakarienę.
Galiausiai amžiaus viduryje prigijo „arbatos angliškai“ mada. Pirmiausia taip vadinta arbata, užbalinta grietinėle, bet taipogi ir visas arbatos patiekimo etiketas bei stalo padengimo taisyklės, anglų vadinamos afternoontea arba hightea. Lietuvos bajoraitė, Marija Kšivkovskytė-Marciševska (Maria z Krzywkowskich Marciszewska), nutekėjusi į Ukrainą ir 1857 m. Kijeve išleidusi kulinarinį bestselerį Kucharka Szlachecka, pateikė išsamų tokios „arbatos angliškai“ meniu:
Šalta grietinėlė.
Minkštai virti kiaušiniai.
Sviestas, juoda ir balta duona, šviežias grietinėlės sūris.
Bet kokių rūšių brandinti sūriai.
Rūkyta mėsa: kumpis, nugarinė, liežuvis.
Mėsa drebučiuose ir mėsos slėgtainiai.
Ikrai.
Silkės ir balykai (vytintos eršketo arba lašišos nugaros).
Kepti viščiukai.
Švieži vaisiai.
Uogos sirupe.
Bet kokių rūšių sausainiai ir pyragaičiai.
Tortai.
Šis high tea meniu ne itin skiriasi nuo pateiktojo klasikinėje britiškoje Mrs. Beeton‘s Cookery Book (1901), kur taip pat siūlomi šalti lašišos (Mayonnaise of Salmon) arba jaučio liežuvio užkandžiai.
Jaučio liežuvių salcesonai (Salcesony z ozorów wołowych) (pagal Marijos Marciszewskos Kucharkas zlachecka, 1857)
2 jaučio liežuviai, druskos, salietros, grūstų juodųjų pipirų, gvazdikėlių, mairūno, rozmarino, 300 g jaučio žarnų.
Liežuvius nuplikyti verdančiu vandeniu, kad nusiluptų odelė, įtrinti druska su salietra, ir palikti medinėje geldoje trims savaitėms, kasdien vartant. Tada smulkiai sukapoti, priberti grūstų juodųjų pipirų ir gvazdikėlių, išmaišyti ir kietai sukimšti į jaučio žarnas, vėl sudėti į tą geldą, užpilti sūdytu vandeniu su šiek tiek mairūno ir rozmarino ir palaikyti taip penkias dienas. Savaitei pakabinti šaltame dūme, o tada dar pavytinti ore. Pjaustyti plonytėmis riekelėmis ir patiekti pusryčiams.
