Pavasarį Neris sujaukdavo Vilniaus gyvenimą ir vargindavo Kauno apylinkes, nors labiausiai tarpukario Lietuvos laikinąją sostinę gąsdino Nemuno vanduo. Projektas „Šimtmečio spalvos“ pristato inovatyviai atgaivintą nuotraukų galeriją, kuri liudija, kokie įspūdingi buvo potvyniai XX a. pradžioje, kai upių srovė netarnavo pramonei ir hidroelektrinėms.
Žymė ant Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos sienos liudija, kad Neries vanduo buvo pakilęs net 8,25 metro.
Vilniaus tyrinėtojas Darius Pocevičius pastebi, jog vartant 1931 metų spaudą susidaro įspūdis, kad didelės stichinės nelaimės nesitikėta, tai turėjo būti eilinis potvynis. Vis dėlto potvynis 1931 metų pavasarį tapo Didžiuoju.
Žymė ant Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos sienos liudija, kad Neries vanduo buvo pakilęs net 8,25 metro. „Upe plaukė potvynio nunešti namai, jų stogai ir dužo į šipulius prie Žaliojo tilto. Mieste be pastogės liko apie 2 000 gyventojų. Vanduo užtvindė Katedros aikštę ir pažeidė katedros pamatus“, – dėsto D.Pocevičius.
Potvynio tema pirmuosiuose laikraščių puslapiuose išsilaikė gerą mėnesį. „Rašė įvairiai, su pikantiškomis smulkmenomis, pirmuosiuose puslapiuose nevengta platinti gandų, kurie vėliau būdavo paneigiami mažai pastebimomis trumpomis žinutėmis. Būtent žiniasklaida ir sugalvojo 1931-ųjų potvynį pavadinti Didžiuoju. Laikraštininkams stichija atnešė ne nuostolius, o pelną“, – pastebi pašnekovas.
Metraščiuose užfiksuota, kad 1931 metų balandžio 21-ąją pakilęs vanduo ėmė slūgti balandžio 27-ąją ir po kelių savaičių jau tekėjo įprasta vaga.
„Vanduo nuplovė keliolika namų, daugiausia medinių, įskaitant ir prie Vilnios žiočių stovėjusį Upių policijos nuovados pastatą su gražiu bokšteliu. Daugiausia nuostolių padaryta katedrai. Paradoksalu, kad stichija atnešė ne tik didelės žalos, bet ir... naudos. Potvynis privertė skubiai gelbėti katedrą ir kartu atnaujinti jos požemių tyrinėjimus. Kriptose rasti didikų palaikai. Šis karalių palaikų atradimas tapo didele švente ne tik Vilniuje, bet ir visoje Lenkijoje“, – pažymi D.Pocevičius.
Kadangi miesto kraštas tuo metu priklausė Lenkijai, Vilniaus magistratas iš karto kreipėsi į centrinę valdžią. Potvynio žalos likvidavimas tapo visos šalies reikalu. Varšuvoje ir kituose miestuose susikūrė komitetai, rinkę pinigus Vilniaus katedrai atstatyti. Magistrato skaičiavimais, katedros pamatams sutvirtinti reikėjo daugiau nei 1 mln., o upių krantams – daugiau kaip 9 mln. zlotų. Minėti milijonai Vilnių pasiekė be ypatingų trukdžių.
Nors stichijos vaizdai ilgai neišblėsdavo iš gyventojų atminties, tačiau nuo seno konservatyvūs ir religingi vilniečiai jau buvo išaugę iš viduramžiškų prietarų, todėl potvynių nelaikė kokia nors Dievo bausme.
„Kadangi upė patvindavo ne per kelias valandas, o per kelias dienas, potvyniams būdavo pasiruošta: nors jie ir atnešdavo didelių nuostolių, tačiau žmonių gyvybių paprastai nenusinešdavo. Pavasario potvynis vilniečiams ilgainiui pasidarė kaip didelis ir svarbus miesto įvykis. Berniūkščiams jis būdavo įdomus nuotykis, žiniasklaidai tapdavo pagrindine sensacija, o vilniečiams – miesto įvykiu, apie kurį būdavo galima kalbėti gerą mėnesį“, – pasakoja D.Pocevičius.
Jis pažymi, kad prieš 100 metų Vilnius buvo upės miestas, kuriam ji ne kliudė, o teikė pagalbą ir atgaivą: „Neris, tada vadinta Vilija, tiesiog buvo natūrali miesto landšafto dalis. Gyvybę upei įkvėpdavo daugybė žvejų, valtininkų, sielininkų. Šviesiomis kelnėmis ir tamsiais uniforminiais švarkais apsirėdę, į Venecijos gondolininkus panašūs XIX a. pab. – XX a. pr. Vilniaus valtininkai matomi dažnoje to laikmečio nuotraukoje. Tarpukario pabaigoje uniformų nebeliko, tačiau valčių nesumažėjo: 1937 m. vilniečiai turėjo net 1168 valteles“.
Kauno istorija neatsiejama nuo potvynių
Nuo pat miesto įsikūrimo pradžios, dviejų upių santakoje įsikūręs Kaunas kentėjo nuo pavasarinių potvynių. „Šimtmečio spalvų“ projekto komandai teko nemažai pasidarbuoti, kad skaitmeninės grafikos technologijomis galėtų atkurti senojo miesto spalvas – skalaujamas kylančio vandens.
Nors ir išsamesnės žinios apie upių gyvenimą pradėtos kaupti tik XIX a., kai Nemuno žemupyje įkurtos pirmosios hidrologijos stotys, 1926, 1931 ir 1946 metų potvyniai aprašomi plačiausiai.
Stichija išbandydavo kauniečių sugebėjimus: gyventojams teko ir braidyti šaltame vandenyje, ir valtis irkluoti, ir akrobatinius triukus, kad batai liktų sausi. Antai viena iš nuotraukų atskleidžia, kad prie kino teatro „Gloria“ gyvenęs kaunietis niekuo nenusileido prancūzams, kurie per Senos potvynius Paryžiuje lygiai taip pat išradingai pasinaudodavo kėdėmis.
O kitokią prancūzišką patirtį iki šiol puikiai taiko kitas senas kaunietis – „Stumbras“, gaminantis brendį „Gloria“. Tad istorinius vaizdus atgaivinusios „Šimtmečio spalvos“ įrodo, kad kai kurie vardai Kaune skamba nuo seno – jų negali išplauti net galingiausios stichijos.
Iki pat 1960 metų, kai Kaune buvo užbaigta statyti hidroelektrinė, dažno kauniečio kieme būta valčių. Labiausiai nuo stichijos nukentėdavo Senamiesčio, Vilijampolės gyventojai, o istorijos pasakoja, kad potvynių metu „Vytauto“ bažnyčios durys būdavo užmūrijamos metro aukščio sienele. 1929 metais potvyniai Kaune pasiglemžė medinius Vilijampolės ir Aleksoto tiltus, tačiau net ir tai negalėtų prilygti 1946 metų potvyniui, kurio metu namai Laisvės alėjoje buvo apsemti beveik iki stogų.
Nemuno vanduo pavasariais turėdavo pakilti, kad sulaužytų upę kausčiusį ledą. Tuomet prasidėdavo kritiškiausias potvynio momentas – slinkdamos upe ledo lytys susigrūsdavo, sulaikydamos plūstantį iš Nemuno aukštupio vandenį. Tuomet ledų kalnai dar labiau išaugdavo, o vanduo dar labiau pakildavo. Taip atsitiko 1946 m.
Istoriniuose šaltiniuose rašoma, kad vanduo upėse pakildavo du, šešis, o kartais net daugiau kaip aštuonis metrus, todėl įprasti būdavo ir valtelių gatvėse, ir smėlio maišų, kuriais gyventojai apsiginkluodavo nuo plintančio vandens, vaizdai.
Laimei, nei Vilniuje, nei Kaune potvynių greitu metu nesulauksime. Prieš daugiau bei šešis dešimtmečius Kaune pastatyta hidroelektrinė išvadavo abu miestus nuo potvynių grėsmės ir valčių, kaip transporto priemonės, būtinybės.
Kviečiame pasidairyti po istorinės potvynių nuotraukos iš unikalaus projekto „Šimtmečio spalvos“, kuriame „Stumbras“ per šiuolaikines technologijas sujungė įdomiausius istorijos kadrus, suteikdamas jiems spalvų.
„Šiandienos žmogui maloniau žiūrėti spalvotą, o ne juodai baltą filmą ar nuotrauką. Sveikintinos visos idėjos, padedančios prikelti praeitį ir istorinius faktus iš užmaršties liūno. „Šimtmečio spalvų“ projektas – iš tokių, kurie istoriją puoselėja ir priartina prie šiuolaikinių žmonių poreikių“, – teigia Vilniaus tyrinėtojas D. Pocevičius.
Kartu su Lietuvos literatūros ir meno archyvo pagalba projektas „Šimtmečio spalvos“ sujungia istoriją ir mūsų krašto vertybes, o mus supančią aplinką praturtina inovacijomis, pripildo atradimų, naujų žinių ir neregėtų dalykų.
Atgaivintų ir nuspalvintų istorinių kadrų ieškokite projekto interneto svetainėje www.simtmeciospalvos.lt. Nuotraukų galerija yra nuolat papildoma.
