Tokie mugės laukėjai dažnai pagarbiai (bet klaidingai) vadinami skaitytojais, tarytum skaitymui būtina pirkti (juk už visus daugiau skaito nuolatiniai bibliotekų lankytojai, o sovietinis knygų pirkimo dėl turėjimo/kitiems parodymo motyvas dar nėra išrautas su šaknimis; sakoma, tikri skaitytojai ir Mugės metu skaito namie), tarytum knygų įsigijimai knygynuose, internetuose, kioskuose etc. turėtų būti vainikuojami Knygų mugės aplankymo. Iš tiesų „lankymas“ čia – tinkamiausia sąvoka, gerai perteikianti ir masinio sambūrio varginamo mugės gėrybių apžiūrinėtojo dvasios būklę (dažniausiai jis ten tiesiog turi ar jaučia reikalą apsilankyti; plg. tūlo lankytojo savijautą ligoninėje), ir pačių knygų prievolinį statusą: mugėje neparodytos naujos knygos – tarsi privalomos sveikatos apsaugos patikrinimo nepraėjęs valstybės tarnautojas, o išpardavimui išstatytosios pagyvenusios knygos aplankytos (nupirktos) turi šansą pasveikti – atsidurti naminėje knygų lentynoje, užuot trūnijusios sandėlyje.
Kaip nesunku suprasti, ši recenzija ir gimė kaip šalutinis tipiško Knygų mugės aplankymo rezultatas. Vienintelis, ir tas pusiau iš reikalo įsigytas pirkinys iš karto prašėsi satisfakcijos – „bent recenziją gal parašysiu“.
Pati šiemetinė mugė buvo ypač keista2. Kur beeisi, ką beapžiūrinėsi ar bevartysi, niekaip negalėjai atsikratyti dйjа vu jausmo: „šitas renginys gi jau buvo“, „šita naujiena jau pernai vadinta bestseleriu“, „šitą knygą jau skaičiau“, „šitas autorius čia jau sėdėjo ir pasirašinėjo“, „o šitos recenziją skaičiau pernai“, „šitą čiupinėjau užpernai redakcijoje“.
O tos kelios knygos, kurios nepaisant visko (ar tiksliau nieko) vis tiek skelbėsi šviežutėlėmis, netrukus paaiškėjo besančios tęsiniai, koveriai, nauji leidimai.
Ne kitokia iš pažiūros pasirodė ir recenzuojamoji Arvydo Anušausko knyga. Dar būdamas tik (daug ir neprastai) rašančiu istoriku (LGGRTC Tyrimų departamento direktoriumi, Genocido ir rezistencijos redaktoriumi...), jis prirašė knygų. Neskaičiuojant sudėtinių, mažų, parengtųjų ar šviečiamųjų, išskirti galima tris: tai ir Lietuvos slaptosios tarnybos 1918–1940 (1993, 1998), ir disertacinis Lietuvių tautos sovietinis naikinimas 1940–1958 (1996), ir, jau tapus LR Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininku – KGB Lietuvoje: Slaptosios veiklos bruožai (2008). Na, o toliau prasidėjo nauji leidimai: pirmoji pernai pasirodė kaip Lietuvos žvalgyba (2014), antroji prieš keletą metų virto Teroru (2012, 2013), o trečioji šiemet – tiesiog KGB.
Ir patikėk žmogus, kad čia nauja knyga, besiskiranti nuo Autoriaus andai dovanotosios ir net Recenzento įvertintosios (Naujasis Židinys-Aidai, 2009, Nr. 6).
Patikėti teko, knyga, kad ir ne visai nauja, bet ženkliai atnaujinta, esama joje šio bei to, kas nesakyta ir paskiruose šios tematikos straipsniuose, esama ir kai ko, kas čia rašoma nauju kampu ar pakoreguotu požiūriu. Bet apie viską iš eilės.
Anušauskinis istorijos rašymas
Pradėti rūpi nuo to, už ko kliūva žvilgsnis atsivertus knygą. Pirmąjį opusą apie KGB išleidusią dviprasmiško pavadinimo asociaciją „Atvažiavo meška“ (įsikūrusią Ančeriškių kaime su Senasalio pašto adresu) pakeitus „Versus aureus“ (700-oji leidyklos knyga), nebeliko ir kreidinio „riebaus“ popieriaus, nebe toks taupus maketas, tvaresnis su atvartais viršelis.
Rašo jis pirmiausia besidomintiems KGB, slaptąja istorija ar dabartinės politikos užkulisiais, o ne kolegoms istorikams.
Bene dvigubai didesnę knygos apimtį pučia ir tikrai gausios iliustracijos (daugiausia čekistų, jų darbinės ir šventinės aplinkos fotografijos bei dokumentų fragmentų kopijos, – beje, gerai įskaitomos), ir dažną fotoportretą lydinčios biogramos.
Tačiau iliustracijų šaltinių sąrašo ieškoti neverta, kaip ir neverta kabinėtis prie moksline veikla tik laisvalaikiu beužsiimančio autoriaus parūpinto mokslinio aparato: taip, adaptuoti pavardžių (netgi vietovardžiai rašomi pagal rusiškus – Giutenfeldas) rašymą, bemaž 700 bibliografinių išnašų, dargi piktnaudžiaujant sutrumpintu žymėjimu, nugrūstų į galą – reiškia palikti skaitymą pliką, nukontekstintą, bet toks jau tas autorinis stilius...
Be abejo, iškėlus biogramas į galą kaip priedus, parengus šaltinių ir literatūros sąrašas, jų apžvalgą/kritiką įvade, serijinius faktus ir duomenis sudėjus į lenteles ir schemas, knygą būtų buvę galima padaryti daug solidesne, bet autorius tokio solidumo ir nesivaiko.
Rašo jis pirmiausia besidomintiems KGB, slaptąja istorija ar dabartinės politikos užkulisiais, o ne kolegoms istorikams. Vis dėlto stebėtina, kad ir su tokiais pustrūkumiais, ir su pasklida strūktūra (niolika nenumeruotų skyrių, dauguma su vidiniais skyreliais), ir su neretu tos pačios informacijos kartojimusi, persipynimu, pildymu, netgi bemaž revizija Anušauskui gali pavykti išlaikyti ir profesionalaus skaitytojo dėmesį neatbukusį ir beveik neišblaškytą (išnašas atsiverčiau pažiūrėti ne daugiau trisdešimtyje kartų) nuo pradžios iki galo, – na, gal kartais kiek snūstelint, kai pernelyg užsitęsia chronologiška faktografija.
Knyga prasideda kartu ir autoritetingai, ir intriguojamai. Autorius asmeniškai pagrindžia savo susidomėjimą tyrimo objektu, nepamiršdamas paminėti ir besimezgusio atgalinio ryšio, o pora baigiamųjų trumputės pratarmės pastraipų paskiria neginčytinam temos aktualumui: „Tuo metu, kai priešais KGB pastatą plytinčioje aikštėje buvo griaunamas paminklas Leninui, buvę KGB karininkai ir jų bendradarbiai karštligiškai ieškojo savo vietos naujomis sąlygomis. Jų galimybės prisitaikyti prie rinkos dėsnių buvo ypatingos. (...) Matyt, prie verslo sėkmės tiems, kurie užėmė vadovaujamus postus KGB struktūrose, prisidėjo ir pinigai, kuriuos į Lietuvą 1990–1991 metais nekontroliuojamai gabeno jų kolegos iš Maskvos ir Minsko, ir tai galėjo tapti pradiniu kapitalu.
Neapleido jų ir Sovietų Sąjungos teisių ir archyvų perėmėja, – ilgą laiką KGB tarnavusiems asmenims mokėjo pensijas, kurios vėliau pranoko Lietuvos pareigūnų pensijas. Mainais buvo teikiami anoniminiai komentarai nepriklausomai žiniasklaidai apie VSD neprofesionalumą, KGB visagalybę ir tariamai jiems užverbuotus dešiniuosius politikus. Galiausiai KGB slaptų archyvų paveldėtoja Maskvoje – FSB – su kai kuriais iš jų atkūrė ryšius. Pirmiausia su tais, kurie nebuvo demaskuoti ir liko tos tarnybos slapti bendradarbiai“ (p. 10–11).
Iš šios citatos galima įžvelgti ir porą per visą knygą ryžtingai prasikišančių autoriaus kryptingų pastangų, kurias išlaikyti suderintas šiaip nėra lengva.
Ne mažiau ryžtingas ir pabrėžtinis siekis nepalikti KGB reikalo praeityje, pirmiausia stengiantis viską, kas su ja susiję (taip pat ir šiandien) vadinti savo vardais
Pirma, tai sąmoningas ir visapusis vengimas demonizuoti KGB ranką, įtaką, galią, šešėlį: autorius ir šioje knygoje, nors daug taupiau nei kituose savo tekstuose, primena apie partijos vadovaujamą vaidmenį ir apie KGB talkinusias struktūras, pirmiausia VRM (nors į tuos kitus savo tekstus apmaudžiai nenurodo išnašose3), ir vis pabrėžia, kad jie galiausiai pralaimėjo... mums.
Antra, tai ne mažiau ryžtingas ir pabrėžtinis siekis nepalikti KGB reikalo praeityje, pirmiausia stengiantis viską, kas su ja susiję (taip pat ir šiandien) vadinti savo vardais – jei mūsų žinojimas apie KGB liks maksimaliai apvalytas nuo paslapčių, juodų ir baltų dėmių, tai ir šansai pačiam KGB veikimui galutinai tapti pasibaigusia istorija taptų daug realesni.
Abi šios pastangos ir suteikia didžiąjai daliai knygos teksto rišančios gyvybės, ir tas išsitęsęs, trūkinėjantis, besipinantis ir į daug pusių banguojantis KGB istorijos pasakojimas galiausiai lieka ir paskaitomas, ir vertingas. Podraug su portalo www.kgbveikla.lt medžiaga, kuria autorius irgi nesyk pasiremia ir kurią vis pareklamuoja, tai yra geriausi žinių komplektai, kuriuos turime apie KGB Lietuvoje – ir tai jau nemažai.
Anušauskinis KGB supratimas ir pažinimas
Nors teksto (ir informacinio, ir interpretacinio) knygoje gausu, bet beskaitant vis neapleidžia įkyri mintis, kad kažko čia iš esmės trūksta.
Ir iš tiesų Anušauskas daugiausia susitelkia į savo paties nučiupinėtus siužetus: KGB „kontržvalgybinę“ veiklą Lietuvoje, pirmiausia prieš užsienio svečius, špionažą užsienyje, operacijas ir rutininį darbą prieš lietuvių išeiviją ir su ja, turistų kontrolę ir pabėgimų iš SSRS istorijas, baigiamąjį istorijos etiudą Sąjūdžio ir Nepriklausomybės epochoje.
Beveik nepaliesta lieka kova su katalikišku bei tautiniu pogrindžiu ir kasdienis politinis sekimas (bei įskundimai) mokslo, kultūros, švietimo įstaigose – tai, kas įdomiausia.
Žinia, apie tai jau nemažai rašė kiti (tik knygoje akademinės istoriografijos konteksto – itin mažai), arba tie kiti ar pats autorius dar galės parašyti vėliau, jau apjungiant dažnai istoriografijoje išsiskiriančias partinio vadovavimo, ideologizacijos, kontrolės ir KGB sekimo bei tiesioginio veikimo linijas.
Nepamirština, – nors autorius tą vėlgi per mažai pabrėžia savo ypač nepatogiose vartoti išnašose, – kad KGB istorijos rašymas yra esmingai veikiamas ne ko kito, o Lietuvoje išlikusios ir todėl prieinamos medžiagos būklės: tai, kas mums gali atrodyti svarbiausia, patraukliausia, aktualiausia, gali būti sunkiai beatkuriama, nes dokumentai sunaikinti ir/arba išvežti, o kagėbistų gyvoji „atmintis“ tetinkama naudoti tik kabutėse.
Beje, pastaroji, šaltinių patikimumo, aplinkybė rūpi ir autoriui, ir skaitant vis justi, kad jis moka praktiškai efektyviai spręsti jam iškylančias dokumentų ar liudijimų perskaitymo ir interpretacijos problemas. Gaila tik, kad beveik neparodoma, kaip: šaltinių kritikos ir kitokios tyrimo virtuvės neatskleidimas bene labiausiai „degina“ knygos svorį.
Be abejo, tik skaitytojo požiūriu, autorius čia galėjo būti sąmoningai apsisprendęs suslėpti galus, – atseit jei mano dėstymas jūsų kuo nors neįtikina, tai prašom – dokumentų archyvinės nuorodos, kapstykitės ir aiškinkitės patys.
Pažymėtina, kad ir mažiausiai švieži, t. y. autoriaus daugiausiai anksčiau aprašyti motyvai ir siužetai, pavyzdžiui, apie prieš lietuvių išeiviją veikusius brolius Slavinus, lėktuvą nuvariusius brolius Brazinskus, Sąjūdžio planą „Metel“4, susiskaito visai smagiai, mat Anušauskas toks jau yra: radęs naujos medžiagos, kilus naujų minčių jis nevengia apie tą patį parašyti kitaip, net stipriai kitaip.
Dauguma knygos siužetų yra tokie labiau vidutiniški: gerai pradėti, bet nepabaigti, neišplėtoti. Stipriausias gabalas – apie žmones.
Tiesa, nebūtinai naujesnė versija ar jos kitoniškas išguldymas labiau įtikina; gali rastis ir perdėtos racionalizacijos, apibendrinimo, supaprastinimo pavojus, kaip tai nutinka net ir profesionaliausiems daug metų dėstantiems tas pačias istorijas pedagogams...
Dauguma knygos siužetų yra tokie labiau vidutiniški: gerai pradėti, bet nepabaigti, neišplėtoti. Stipriausias gabalas – apie žmones (taip, kagėbistai irgi žmonės): tai du skyriai „Nomenklatūros ginklanešiai: čekisto portretas“ (p. 113–140) ir „Atrankinis sekimas totalinės kontrolės sąlygomis“ (p. 152–190; čia patenka ir verbavimas, ir konspiracija, ir agentai, ir patikimi asmenys), jungiami autoriaus dinamiško interviu (primenančio pirminę tardytojo apklausą) su KGB papulkininkiu Vytautu Masalsku (tiesa, jau p. 152 išnašoje tas pat interviu nurodomas kaip esantis ne šalia, prieš puslapį, o autoriaus privačiame archyve; knyga rašyta skubotai, kairei ne visada žinant, ką daro dešinė).
Silpniausi, tiksliau, labiausiai nuviliantys knygoje, kad ir kaip būtų keista, atrodo iš pažiūros nauji siužetai – apie Klaipėdos uostą, užsienio mokslininkų sekimus, paštą ir laiškų kontrolę, pasiklausymus ir žymiąją „Neringą“.
Justi, kad Anušauskas ir žinojo, ir galėjo parašyti daugiau, aiškiau, konceptualiau, bet gal pristigo laiko ar valios rimčiau ir kruopščiau padirbėti su tekstu. Kartu tam tikrų dalykų neišplėtojimas, nesigilinimas, palikimas pusiaukelėje gali būti aiškinamas autoriaus nusistatomu santykiu su tyrinėjimo objektu: jam išties, regis, svarbiausia rekonstruoti pačių čekistų konkrečios situacijos matymą, jų veikimą.
Nežinia, ar dėl to, ar dėl ko kito knygoje taip mažai dėmesio Komunistų partijos veiksniui, kurį kituose tekstuose Anušauskas pabrėžia kaip būtiną siekiant suvokti NKVD, MGB, KGB veiklą. Jei vietinės partijos šulų ir jų užmojų knygoje vis dėlto pasitaiko, tai Maskvos, centrinės partinės ir kagėbistinės valdžios pėdsakų – suvis reta, o kokio kito, kad ir laisvojo pasaulio, ideologinių, politinių etc. oponentų – tiesiog nematyti.
Ypač tas pastebima kalbant apie išeivius, rodomus beveik be išimčių per KGB akinius. Bene ryškiausias tokio metodinio ribotumo/apsiribojimo pavyzdys – Olego Lialino, „diversanto iš Klaipėdos“, šnipo karjera, pasibaigusi perbėgimu pas britus, išduodant visą MGB rezidentūrą Londone.
Tai pateikiama pusiau kaip KGB riboto akiračio, pusiau kaip perbėgėlio nuopelnas, bet jei kieno tai ir yra nuopelnas, tai pirmiausia pačios MI5. Būtent taip ši istorija dažniausiai ir vaizduojama špionažo istoriografijoje, į kurią čia pateikiama tik pora atsitiktinių nuorodų. Ką jau ten Lialino istorija, jei pats paradigminis Mitrochino archyvo leidimas tepaminėtas išnašose tik kartą.
Sovietinės KBG istorijos tyrimai ir pati KGB sistema knygoje lieka tamsiame fone. Žinoma, apsiribojimas vietinės KGB saviprata rašant jos istoriją gal ir gali būti vaisingas, bet kaip nustatyti, ar tikrai toji saviprata pasiekiama, ar tikrai žinome, kaip mąstė ir ko siekė kagėbistai (plg. autoriaus užsibrėžimus „Įvade“, p. 13).
Visai neįtikina tos knygos vietos, kur karikatūriniais potėpiais demonstruojama, kaip primityviai KGB supratusi laisvojo pasaulio ir gyvenimo jame specifiką, tikruosius politinius JAV administracijos ar lietuvių išeivijos organizacijų tikslus.
Juk esama daugybės teorijų, kam komunistams buvo reikalinga slaptoji policija. Ir gal tikrai – ne dėl socialistinės tikrovės objektyvaus stebėjimo ar slaptų minčių medžiojimo? Argi čekisto atveju apskritai prasminga kalbėti apie tikrovę, – patiriamąją ar mąstymo? Juk čekistas nesirūpina, kaip ten galiausiai viskas yra ar koks manymas yra teisingiausias, jis visuomet žiūri, ką galima padaryti. Ir jeigu yra koks tikro komunisto ar čekisto tikėjimas, tai tik toks: kad galima padaryti viską, kad viskas yra įmanoma5.
Todėl visai neįtikina tos knygos vietos, kur karikatūriniais potėpiais demonstruojama, kaip primityviai (p. 206) KGB supratusi laisvojo pasaulio ir gyvenimo jame specifiką, tikruosius politinius JAV administracijos ar lietuvių išeivijos organizacijų tikslus.
Bet juk kai žinai, kas yra Tavo priešas ir kai stengiesi jį žūtbūt nugalėti, koks iš tiesų skirtumas, ką jis ten manosi galvojąs ar siekiąs. Tai ir yra tikroji ideologijos galia: ne tikėjimas kokiu nors marksizmu-leninizmu, o žinojimas, kad partija ir vyriausybė turi priemonių ir galių bet kokiems tikslams pasiekti.
Pasirengimas vykdyti gautas užduotis – pamatiškiausias čekisto bruožas, todėl tokioje knygoje tikrai reikėjo bent kiek daugiau dėmesio skirti Maksvos tikslams, planams, strategijoms, užmojams. Juoba kad visai tai – tikrai ne savaime suprantama, o sovietologų ir sovietikos tyrėjų (politinių filosofų, politikos ir istorijos mokslų atstovų) taip skirtingai identifikuojama, rekonstruojama, aiškinama.
Tad ir fatalistinis rašymo tonas pabaigoje, kad jei anie jau pralaimi (tarytum pralaimėjimas buvo neišvengiamas), tad ir buvę trumparegiai, – labiau kenkia pasakojimo įtikinamumui nei padeda. Ir KGB Lietuvoje viršūnei, ir viduriniajai grandžiai, ir agentūrai, – tiems, kurie nenusprendė pasukti su Lietuva, o tokių, kaip parodo autorius, tikrai buvo aiški mažuma, – nebūtinai turėjo atrodyti, kad viskas čia klostosi kaip „dižiausia amžiaus geopolitinė katastrofa“.
Juk visada rasis ką veikti, o ir imperija gali atgimti, kaip ir atsirasti naujas šeimininkas, kuriam prireiks pasiryžusių viskam cinikų ir nihilistų – visiškai slapto fronto karių. Kaip pastebi ir pats autorius, situacija nūnai ir klostosi taip, kad (buvusių gi nebūna) KGB kadrams vis dar rasis ką veikti ir kam pasitarnauti.
Todėl pripažinus, kad Anušauskui pavyksta daug kur prisiliesti prie autentiško kagėbistinio matymo, tenka konstatuoti, kad tikrojo kagėbisto, karininko ar agento galvojimo, mąstysenos rekonstrukcijos Lietuvoje dar turėsime palūkėti.
KGB ir žmonės: šeimininkai, tarnai, taikiniai...
Pripažinus, kad Anušauskui pavyksta daug kur prisiliesti prie autentiško kagėbistinio matymo, tenka konstatuoti, kad tikrojo kagėbisto, karininko ar agento galvojimo, mąstysenos rekonstrukcijos Lietuvoje dar turėsime palūkėti.
Apie partiją ir KGB, kaip jau minėta, Anušauskas yra rašęs, dar dešimtame dešimtmetyje. Rašęs nemažai, įžvalgiai, giliai, su visuomenine atsakomybe ir analitine įžvalga.
Ar tikrai turime, apsiginklavę įstatymais ir institucijomis, stačia galva pulti vaikytis kadaise pribaugintų agentėlių, kurių užverbavimas daugiausiai žalos atnešęs jiems patiems, kai visa buvusi KGB tiesioginė valdžia, komunistinė nomenklatūra ramiai sau įsitaisiusi mūsų valstybės politikos elito olimpe?
Gal veikiau reikėtų permąstyti liustracijos prasmę ir tikslus? Šioje knygoje tokių dalykų kartoti, priminti ir plėtoti gal ir nebūtina, tačiau kai prireikia pavaizduoti komunistų lyderių ir KGB santykius, kad ir Sąjūdžio bei Nepriklausomybės pradžios epochoje, tai konteksto aiškiai pritrūksta.
Neretas skaitytojas čia gali adekvačiai nesuprasti nei autoriaus dėstomų faktų esmės, nei jo siūlomos interpretacijos krypties. Panašiai ir nutinka knygoje probėgšmomis užkabinus LKP vadovybės santykius su KGB po Kovo 11-osios (p. 349–352).
Pasiremdamas vos keliais dokumentais: Caplino telegrama Kriučkovui, pažyma apie agento „Vernyj“, dvidešimtmečio senumo publicistika, Anušauskas aptaria KGB svarstymus apie galimybes ir kelius Nepriklausomybę paskelbusioje Lietuvoje įvesti prezidentinį valdymą. Šiame fone paminimas dviejų buvusios LSSR valdančiojo trejeto šulų – Algirdo Brazausko ir Vytauto Sakalausko – susitikimas medžioklėje, kurioje pirmasis antrajam esą teigęs, kad „respubliką reikią gelbėti“, jei reikia, pasitelkiant net ir „prezidentinę valdymo formą“.
Tik štai tai pateikiama kaip vietinės KGB pirmininko pirmojo pavaduotojo Stanislavo Caplino telegramos SSRS KGB vadui Vladimirui Kriučkovui turinys, kur Sakalauskas figūruoja kaip „Įgaliotinis“ (KGB patikimas asmuo), o Brazauskas jau paties Anušausko pristatomas kaip vienas „įtakingų Lietuvos politikų“.
Visą reikalą dėstant iš KGB svarstymų perspektyvos, lieka visiškai neaišku, o koks gi Brazausko ir jo partijos mąstymas šiuose procesuose. Ką jie daro, ko siekia, apie ką galvoja komunikuodami su Maskva – tiesiogiai ar per tarpininkus? Ar čia Brazauskas išduoda ką tik susikūrusią Lietuvos Respubliką, kurios pirmasis vicepremjeras jis yra, ar jis tiesiog preventyviai ieško atsarginių kelių, jei situacija pasikeistų Lietuvos nenaudai ir valdžios keitimasis taptų neišvengiamas, o gal tiesiog zonduoja dirvą, kokios jo ir jo atskilusios partijos akcijos tarptautinio komunizmo vertybinėje rinkoje?
Visa tai – svarbūs klausimai, net ir svarstant vidinius KGB reikalus, nes nebuvo vietos KGB planų be centrinės SSKP ir KGB vadovybės direktyvų, kaip ir nebuvo galimybių Maskvai, komunistams ar KGB Lietuvoje veikti be vietos reakcijų, vizijų planų (nu)-matymo.
Iš Anušauskui puikiai žinomų dokumentų matyti, kad Brazauskas buvo susitikęs ne tik su Sakalausku6, kad būta kelių zondažo linijų, kad apie LKP panaudojimą situacijos Lietuvoje „gerinimui“ svarstyta daugelyje KGB dokumentų. Tai kodėl viso to čia pat neišaiškinus, panaudojant ir vad. Gorbačiovo archyvo, ir vietinės LKP medžiagą?
O dabar numestas vienas ar keli faktai palieka skaitytoją nesupratime, nežinioje, spėlionėse, juoba kad autorinė Anušausko pozicija tekste pateikiama ne teiginių ar išvadų, o su ją iliustruoti turinčių citatų pagalba. Supraskite, mieli skaitytojai, kaip norite.
Tokių užuominų, balansuojant ant mažai kuo padedančio politkorektiškumo ir išmaniosios (kai rašoma suprantamai tik pašvęstiesiems) žurnalistikos ribos, knygoje esama ir daugiau. Ir tai vis tuomet, kai paliečiamas koks nors šiandien Lietuvoje įtakingas asmuo, pareigūnas ar „rezonansinis atvejis“.
Ne, Anušauskas jų nevengia, bet ir iki galo neišaiškina, nors galėtų, net ir be didelių pastangų. Gal ryškiausias to pavyzdys – Viliaus Kavaliausko („Karaliaus“) veiklos, pirmiausia apdorojant Mykolą Žilinską, aptarimas (p. 316).
Cituodamas ir komenduodamas KGB dokumentus, Anušauskas aiškiai sako, kad KGB inicijavo Kavaliausko komandiruotę į Vakarų Berlyną, teikė jam pagalbą vietoje, kad šis galėtų įgyvendinti užduotis, tačiau staiga persimeta prie oficiozinio kalbėjimo, pristatydamas Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo sprendimą, kuriuo buvo panaikintas atitinkamos žinybos sprendimas paskelbti Kavaliauską slapta bendradarbiavus su KGB.
Autorius pamini keletą teismo sprendimo motyvų, taip pat ankstesnę priešingos krypties Liustracijos komisijos išvadą, tačiau daugiau nieko nekomentuoja, ir svarbiausia, nepaaiškina: kuo ypatingas buvo partinės užduoties ir KGB pagalbos modelis tokiose operacijose, koks iš tiesų buvo iš dokumentų aiškaus ir atviro Kavaliausko bendradarbiavimo su KGB modelis ir pagal KGB, ir pagal LKP linijas (supratimus), kokia nauda iš Kavaliausko buvo partiniams ir administraciniams organams.
Istoriko Anušausko aiškiai būta drąsesnio už politiką... Ne visur Autorius pabrėžtinai korektiškas, nevengia jis ir smulkaus chuliganizmo, kai kur net gana žaismingo.
Visa tai savo laiku yra aiškiai ir suprantamai išdėstęs Arūnas Streikus7, o Anušauskas, tarsi saugodamas(is), ir toliau laiko migloje. Žinia, kam reikia, tas supras, o kas nesupras, tam ir nereikia. Tik kaip su tuo knygoje vis deklaruojamu tiesos sakymu? Istoriko Anušausko aiškiai būta drąsesnio už politiką...
Ne visur Autorius pabrėžtinai korektiškas, nevengia jis ir smulkaus chuliganizmo, kai kur net gana žaismingo.
Štai kalbėdamas apie KGB rūpestingai stebėtą Valdą Adamkų jis ironizuoja, kaip ir senieji kagėbistai, ir dabartiniai jų parankiniai lengva ranka sekimo objekto Adamkaus bylą perkvalifikuoja į „agento“ bylą. Naivuoliai ar piktavaliai ima ir patiki, tačiau atsivertusiems Anušausko knygą abejonių neliks: Adamkus kagėbistams buvo priešas, o ne draugas.
Įstabu, tačiau pristatydamas mėginimus apjuodinti Adamkų Anušauskas nė neužsimena apie šios kampanijos iniciatorių ir vadeivą – tuometinį žiniasklaidos ryklį, dabar politikos vėgėle pavirtusį Valdą Vasiliauską.
Pastarasis knygoje išvis teminimas du kartus. Pirmąjį – kai gynė (taip taip, nepasivaideno, gynė) į rezervistų skandalą įsipainiojusius Antaną Valionį ir Arvydą Pocių, smerkdamas „rausimąsį senose KGB bylose“. Tuomet ėjo 2005-ieji, ir Vasiliauskas dar tebebuvo „valstybininkas“ iš Lietuvos ryto.
Tačiau praėjo vos keletas metų, ir Vasiliauskas – jau pats iki ausų įsirausęs į senas bylas, ir, viską sumaniai pindamas, vežimą statydamas pirma arklio, skaitydamas iš apačios į viršų, rašydamas iš dešinės į kairę, samprotaudamas skersai logikos ir išilgai fikcijos vaizduoja anų laikų Adamkų kaip savanorį kagėbistų draugą, dorųjų patriotinių veikėjų skundiką ir šmeižiką8.
Kaip sakyta, Anušauskas to nemini. Bet jis padaro kitką: įdeda vieno dokumento ištraukos skaną. Lyg tarp kitko, lyg ne į temą, gana plačiai pristatydamas žymiąją Lietuvos teatralų (Jaunimo teatro trupės) kelionę į JAV 1988 m. gegužę. Tuomet, prieš išvykstant, KGB atliko didžiulį parengiamąjį darbą, greta kitko infiltruodama į būsimų keliautojų gretas tariamą vertėją – patyrusį KGB majorą iš Užsienio žvalgybos skyriaus Praną Sinkevičių.
Beje, tą kelionę kažkur savuosiuose Adamkaus „demaskavimuose“ Vasiliauskas irgi mini, mat jis tada „kaip Kultūros ministerijos darbuotojas“ dalyvavęs ją rengiant, jam kaip tik tos kelionės metu ir paaiškėję, kas yra kagėbistai ir jų bičiuliai, o kas – tikri lietuviai.
Kaip tik apie tą organizavimą ir byloja Anušausko įdėta dokumento ištrauka, palydima lakonišku parašu: V.Vasiliauskas pristato „legenduotą“ P.Sinkevičių: „В дальнейшем тов. В. Василяускас заметил, что вместе с коллективом в США выезжает сотрудник общества «Родина» Пранас Синкявичюс, который имеет опыт работы за границей, владеет немецким и английским языками и который, как специалист по эмиграции (…) Тов. В. Василяускас считает, что представление оперработника коллективу Молодежного театра прошло очень хорошо. Об это он заявил в беседе с оперработником т. Р. Матюкасом“.
Dokumentas, primenu, niekaip nekomentuotas, pateiktas kaip sėkmingos Sinkevičiaus infiltracijos iliustracija. O kad čia Vasiliauskas pasirodo esąs KGB bendrininkas, pagalbininkas mulkinant aktorius ir jų būsimo sekimo, kontrolės istorijoje, visos KGB operacijos prieš išeiviją aktyvistas, – kas supras, tam ir buvo skirta...
Be abejo, Vasiliauskas nei slapta bendradarbiavo su KGB, nei tą nusikalstamai nutylėjo. Jis bendradarbiavo kitaip, ir tai buvo potencialiai daug žalingiau Lietuvos laisvės bylai, nei kokių formalių pusiau atmestinų ataskaitų rašymas, kuo pasižymėjo dauguma KGB agentų.
Apie tuos agentus, kaip ir apie KGB rezervą, Anušauskas knygoje rašo gana nemažai, ir tikrai talentingai, kad ir supindamas bene aršiausiai prieš rezervistus (ypač gen. Pocių) kovojusį tuometinį Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininką Algirdą Matulevičių, kurį pirmasis apkaltino savo ruožtu bendradarbiavus su KGB.
Skaitant, net vartant knygą tikrai daug ką galima sužinoti: pradedant nuo niekam neįkandamų struktūrinių KGB Lietuvoje reorganizacijų, baigiant pikantiškomis personalinėmis detalėmis.
Anušauskas čia jau nieko nevynioja į vatą, aiškiai parodydamas, kas yra kas. Nors netrūksta ir priešingų pavyzdžių, – jau ne tiek dėl meistriškumo stokos, kiek dėl menko domėjimosi kolegų tyrimais, o gal ir nesyk išreiškiamo (ir jau nesyk recenzijoje minėto) skepsio dėl KGB darbo su išeivija rezultatyvumo.
Anušauskas vis pamini KGB pastangas suskaldyti išeiviją, kad ir pasinaudojant minkštąja Santaros-Šviesos grandimi. Tačiau jis praleidžia šansą čia pasigauti simptomišką, kad ir liūdnoką simbolį – Pavargusio herojaus. Juk žymiojo rezistentų išdaviko Jono Deksnio žymusis apologetinis biografas, Akiračių redakcijos narys, kaip jau senokai nustatė ir paskelbė Streikus9, irgi buvo toks pat pavargęs herojus – KGB agentas...
Skaitant, net vartant knygą tikrai daug ką galima sužinoti: pradedant nuo niekam neįkandamų struktūrinių KGB Lietuvoje reorganizacijų, baigiant pikantiškomis personalinėmis detalėmis, antai kodėl taip ir liko KGB ne(už)verbuotas Artūras Račas (p. 123).
Net ir nelabai įdėmus skaitytojas iš knygos patirs, kokių rūšių būta kagėbistų, kaip jie atrodę, elgęsi, rašę. Sumanus skaitytojas netgi atskirs knygos tekste faktus nuo (visa laimė, esančių) autoriaus interpretacijų, (dažniau praktikuojamą) rimtą akademinį tyrimą nuo (skubotos, paviršinės, bet sunkiai išvengiamos) publicistikos.
Ne mažiau liks ir nesužinota, neišsiaiškinta, nesuprasta. Juk pagaliau KGB Lietuvoje – argi buvo toks atskiras daiktas be NKVD, MGB, MVD priešistorės, be LKP CK Vilniuje, be KGB ir SSKP Maskvoje, be daugybės tų, kurie jiems talkino, dirbo ir tų, kurie tapo tokio darbo taikiniais – Lietuvoje ar laisvajame pasaulyje.
Jei knyga sulauks dar vieno autorinio išplėtimo, perrašos ar KGB istorijos imsis kas nors kitas, tai tomis linkmėmis ir linkėtina judėti: išsamesnis ir visumiškesnis sovietų valdžios, KGB, socialistinės tikrovės ir nesovietinių žmonių tarpusavio sąveikų pažinimas, perpratimas ir pamąstymas galėtų mus pagaliau priartinti prie nušvitimo, ką gi tie komunistai norėjo pasiekti ir kokios pasekmės iš viso to galiausiai liko Lietuvai ir jos žmonėms.
1 Nors tai visai ne į temą, bet Biržuose avims kasmet būna kūdai: http://www.lrytas.lt/lietuvos-diena/gamta/birzu-rajone-vilkai-papjove-buri-eringu-veisliniu-aviu-201311121734.htm. Šiuo metu kalbamas sezonas prasideda spalio 15 d., o baigiasi balandžio 1 d. Jo metu Lietuvoje leidžiama sumedžioti 33 vilkus (http://www.lmzd.lt/lt/medziokle/teise/medziokles-taisykles), kuriuos dar papildomai saugo Aplinkos apsaugos ministro įsakymu patvirtintas „Vilko (Canis lupus) apsaugos planas“. Prieškario Lietuvoje vilkų medžioklė nebuvo ribojama, o už nušautą vilką kurį laiką buvo mokama 25 Lt premija pagal Medžioklės įstatymo str. 13 (http://www3.lrs.lt/pls/inter_archyvas/dokpaieska_arch.showdoc_l?p_id=113816&p_tr2=2). Nors jokio ryšio čia ir nėra, bet tais laikais ir knygomis domėjsoi tik tie, kurie jas skaitė.
2 Iš pažiūros patraukli pagrindinė tema „Nenušaunamas žanras: detektyvas“, galėjo šiek tiek ir atbaidyti, mat detektyvų Lietuvoje skaitantys žmonės (kitaip nei Recenzentas) nei mėgsta, nei supranta, nei netgi moka atpažinti. Tiesa, mugės rengėjai kasmet skelbia apie vis naujus rekordinius lankytojų skaičius (šiemet 66 000).
3 Pavyzdžiui, į savo gana plastišką ir originalų, nors, kaip visada, kiek skubotą etiudą kolektyviniame veikale: Lietuvos vidaus reikalų istorija, mokslinis redaktorius Nerijus Šepetys, Vilnius: LR Vidaus reikalų ministerija, 2008, p. 294–342.
4 Pavyzdžiui, visai pavaizdus ir kitoks nei recenzuojamoje knygoje minėto antinepriklausomybinio plano nupasakojimas patiektas in: Arvydas Anušauskas, „Tiesos sakymas“, in: Naujasis Židinys-Aidai, 2008, Nr. 6, p. 225–229.
5 Plg. vertingas įžvalgas ir samprotavimus in: Hannah Arendt, Totalitarizmo ištakos, iš anglų kalbos vertė Arvydas Šliogeris, Vilnius: Alma littera, 2001, p. 405–422.
6 Vienas tokių susitikimų, apie kurį 1990-04-06 Kriučkovui pranešė pats vietinės KGB pirmininkas Baltinas, kaip tik buvo skirtas tikram ar menamam Brazausko visos padėties, planų ir perspektyvų matymui perteikti; žr. LYA, f. K-35 ap. 2, b. 237; kgbveikla.lt.
7 Žr. Arūnas Steikus, „Sovietų valdžios „darbas su išeivija“: Manipuliavimas kultūriniais ryšiais“, in: Naujasis Židinys-Aidai, 2006, Nr. 4–5 , p. 166–169; Arūnas Steikus, „Dar kartą apie KGB bendradarbių grupes ir skirtingą jų požiūrį į savo praeitį“, in: Naujasis Židinys-Aidai, 2007, Nr. 1–2, p. 37–42. Šalia pirmos publikacijos dar skelbiamas ir pagal rafinuotas Kavaliausko idėjas ir samprotavimus parengti KGB „Pasiūlymai, kaip sustiprinti darbą su lietuvių emigracija“. Kaip minėta, Anušauskas, komentuodamas kagėbistų darbą su išeivija, nevengia pažymėti jų ideologinio primityvumo (plg. Kavaliausko reikalo fone – p. 313).
8 Plg. kad ir: Valdas Vasiliauskas, „Valdas Adamkus ir KGB“, in: Lietuvos žinios, 2009-04-21; plačiau žr. http://lzinios.lt/lzinios/tyrimas/valdas-adamkus-ir-kgb/129786.
9 Žr. Arūnas Streikus, „Sovietų režimo pastangos sužlugdyti Lietuvos krikšto jubiliejaus minėjimą“, in: Bažnyčios istorijos studijos, serija B, t. 1: Katalikai ir valdžios XX amžiuje, Vilnius, 2007, p. 63–73.
Arvydas Anušauskas,
KGB: Visiškai slaptai,
Vilnius: Versus aureus, 2015, 464 p., iliustr. , 3000 egz.
Dailininkas Saulius Bajorinas
