Kaip rašo „War History Online“, nors karas gegužės 8-ąją oficialiai baigėsi, kai kurie vokiečių daliniai pasidavė tik po savaičių ar net mėnesių. Vieni iš jų mūšiais brovėsi pro sovietų užimtas teritorijas į Vakarus, tikėdamiesi pasiekti Sąjungininkų pozicijas ir ten pasiduoti. Kiti buvo atkirsti ir netekę ryšio priemonių, tad apskritai nežinojo, kas dedasi pasaulyje. Treti atsisakė pasiduoti dėl fanatiškos ištikimybės nacionalsocialistinėms idėjoms ar elementaraus patriotizmo ir pasirinko mirtį kovoje vietoje belaisvio dalios.
Pirmoji diena po kapituliacijos
Kai įsigaliojo Vokietijos besąlyginės kapituliacijos aktas, tūkstančiai vokiečių karių, atsidūrusių sovietų frontų linijų užnugaryje, tęsė kovą. Jie puikiai suprato, kad raudonoji armija neparodys jiems jokio pasigailėjimo. Vienintelė jų viltis buvo prisidengiant karo pabaigos chaosu prasibrauti iki britų ar amerikiečių pozicijų ir ten sudėti savo ginklus, tikintis, kad Vakarų sąjungininkų nelaisvės sąlygos jiems bus gerokai švelnesnės.
Tad dabar jie kovėsi nebe dėl paties karo ar už Trečiąjį Reichą, bet dėl savo išgyvenimo. Kai kurie iš jų, pasibaigus šaudmenims, jau gegužės 9-ąją vis dėlto buvo priversti pasiduoti sovietų kariams.
Smarkiai per mūšius Rytprūsiuose prieš porą mėnesių nukraujavusios vokiečių 4-osios armijos likučiai su sovietų kariuomene kovėsi dar visą gegužės 9-ąją. Kautynės tą dieną tęsėsi ne tik sovietų kontroliuojamose teritorijose. Kai kuriose Graikijos salose izoliuoti vokiečių kariai irgi pasidavė tik praėjus dienai po kapituliacijos. Esama duomenų, kad kai kurie vokiečių kariai Čekoslovakijoje priešinosi iki gegužės 13-osios.
Šeštoji diena po kapituliacijos
Tuo metu didelė vokiečių karių grupė žygiavo iš Balkanų į Vakarų sąjungininkų kontroliuojamą Austrijos teritoriją. Prie jų buvo prisišlieję vietinių kolaborantų – Juodkalnijos četnikų, Slovėnijos savisaugos tarnybos ir Kroatijos ustašių – būriai, kurie taip pat mėgino pasiekti britų kontroliuojamą zoną ir išvengti mirties nuo Jugoslavijos partizanų rankų. Skaičiuojama, kad šią grupę sudarė apie 30 tūkst. žmonių.
Gegužės 14 dieną prie Polianos kaimo dabartinės Slovėnijos teritorijoje įvyko paskutinis stambus Antrojo pasaulinio karo mūšis Europoje, kai Jugoslavijos partizanai užkirto kelią besitraukiantiesiems. Per patį mūšį žuvo apie 450 žmonių, bet išgyvenusių laukė panašus likimas. Britai atsisakė įsileisti besitraukusiuosius į savo zoną ir jiems teko pasiduoti. Daugelis iš jų vėliau buvo nužudyti.
Gegužės 14-ąją pasidavė ir Vokietijos povandeninis laivas U-234, paties Adolfo Hitlerio įsakymu gabenęs pusę tonos urano oksido į Japoniją savo Rytų sąjungininkams. Juo plaukė ir du Japonijos atstovai, tikėjęsi povandeniniu laivu pasiekti tėvynę. Gegužės 10-ąją U-234 buvo Šiaurės Atlanto viduryje, kai kapitoną Johanną-Heinrichą Fehlerį pasiekė žinia apie Vokietijos kapituliaciją.
Kapitonas nusprendė pasukti laivą JAV krantų link, darydamas prielaidą, kad tai bus geriausia vieta pasiduoti, nes, jo manymu, patekus į britų ar kanadiečių rankas, grėsė gerokai ilgesni nelaisvės metai. Netoli Niufaundlando krantų povandeninis laivas sutiko JAV eskortinį minininką „Sutton“, kurio kapitonas ir priėmė U-234 kapituliaciją.
Abu japonai nepanoro pasiduoti ir nusižudė. Urano oksidas, kurį gabeno povandeninis laivas, galimai buvo panaudotas vystant JAV atominės bombos programą.
Aštuntoji diena po kapituliacijos
Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas Winstonas Churchillis nurodė, kad išsilaipinimo Europoje metu 1944-aisiais nereikėtų eikvoti jėgų mėginant pakeliui atsikovoti iš vokiečių įtvirtinimais apsaugotas Normandijos salas Lamanšo sąsiauryje – vienintelę Britų sandraugos teritoriją, kurią per karą pavyko okupuoti Reichui. „Tegul jie badauja. Jokių kovų. Tegul jie patys supūva“, – pasakė britų premjeras.
Ir kai Vokietija pasidavė, britai neskubėjo atsiimti salų. Šiauriausioje Oldernio saloje vermachto įgula nesipriešindama kapituliavo tik gegužės 16-ąją.
Dvyliktoji diena po kapituliacijos
Oficiali karo pabaiga nesustabdė kraujo liejimo Olandijai priklausančioje Tekselio saloje. Čia vokiečiai medžiojo gruzinų pėstininkų bataliono likučius.
Šis batalionas buvo sudarytas 1943 metais iš gruzinų tautybės raudonosios armijos belaisvių, laikytų stovyklose Lenkijos teritorijoje. Tais pačiais metais vokiečių karininkų vadovaujamas batalionas buvo perdislokuotas į Olandiją saugoti vadinamosios Atlanto sienos – vokiečių įtvirtinimų, turėjusių apsaugoti nuo Sąjungininkų išsilaipinimo. Jau 1944 metų pradžioje batalione susikūrė pogrindinė organizacija.
1945 metų vasarį gruzinų batalionas buvo perkeltas į Tekselio salą, o balandžio 5-ąją gruzinai, kurių buvo maždaug 800, nusprendė atsukti ginklus prieš vokiečius. Naktį jie išskerdė apie 400 greta miegojusių vokiečių, padedami olandų pogrindininkų lengvai susidorojo su patruliuojančiais vokiečių sargybiniais ir užėmė beveik visą salą, išskyrus artilerijos baterijas, saugančias nuo antpuolio iš jūros.
Gruzinai tikėjosi, kad netrukus prasidės Sąjungininkų invazija į salą, tačiau ji neįvyko. Vietoje to sukilėliai sulaukė iš žemyno skubiai permestų 2 tūkst. vokiečių pėstininkų. Artilerijos baterijos atidengė uraganišką ugnį į numanomas sukilėlių pozicijas ir vokiečiai ėmė skverbtis į salos gilumą.
Mūšiai vyko penkias savaites, kol aktyvus sukilimas buvo numalšintas. Sugauti gyvi gruzinai buvo priversti išsikasti sau kapus, nusivilkti vokiškas uniformas, o tada buvo sušaudyti.
Likusius sukilėlius išslapstė vietiniai olandai. Tačiau vokiečiai tęsė jų paieškas bei žudynes ir po Vokietijos kapituliacijos. Skerdynes nutraukė tik gegužės 20-ąją į salą pagaliau atvykę kanadiečių daliniai. Iki to laiko per sukilimą iš viso žuvo 565 gruzinai, 120 vietos gyventojų ir 812 vokiečių.
228 išgyvenę gruzinai po karo buvo sugrąžinti į Sovietų Sąjungą ir teisiami kaip tėvynės išdavikai. Daugelis jų pražuvo Gulago lageriuose. Tie, kas išgyveno, po Josifo Stalino mirties buvo reabilituoti.
101-oji diena po kapituliacijos
Gegužės 2-ąją, kai Reichas jau buvo beveik visiškai subyrėjęs, jaunas povandeninio laivo kapitonas buvo pasiųstas į savižudišką misiją prie Britanijos krantų. Jo vardas buvo Heinzas Schafferis, vadovavo jis povandeniniam laivui U-977, besibazavusiam Norvegijoje. Jam buvo įsakyta plaukti į Sautamptono uostą ir paskandinti kiek įmanoma daugiau britų laivų. Vietoje to, H.Schafferis su savo įgula nusprendė pasiekti Argentiną ir joje paprašyti politinio prieglobsčio.
U-977 leidosi į kelionę, kuri truko 117 dienų. 66 iš jų laivas praleido paniręs po vandeniu. Kai laivas pagaliau rugpjūčio 17 dieną atvyko į Argentiną, vokiečiams prieglobstis nebuvo suteiktas. Argentiniečiai ir juos, ir jų laivą perdavė amerikiečiams. H.Schafferis jau vėliau grįžo į Vokietiją ir savo kelionę aprašė knygoje „U-977 – 66 dienos po vandeniu“.
112-oji diena po kapituliacijos
Paskutiniai vokiečių kariai Antrajame pasauliniame kare sudėjo savo ginklus ir pasidavė Norvegijos ruonių medžiotojams atokiame Špicbergeno salyne Barenco jūroje. Tai įvyko 1945 metų rugsėjo 4-ąją, prabėgus keturiems mėnesiams po karo Europoje pabaigos ir dviem dienoms po besąlyginės Japonijos kapituliacijos.
Karui baigiantis nedidelis vokiečių dalinys buvo pasiųstas į tolimą Arkties užkampį įrengti hidrometeorologinės stoties. Gegužę jie prarado radijo ryšį su vadovybe ir nebežinojo, kas dedasi pasaulyje. Lieka pridurti, kad užmiršti vokiečių kariai pasidavė be kovos ir apskritai džiaugėsi, kad juos kažkas surado.
Šioje vietoje dera paminėti Filipinuose besislapsčiusį japonų karį Hiroo Onodą, kuris pasidavė tik 1974-aisiais, prabėgus beveik trims dešimtmečiams nuo karo pabaigos. Dar po kelių mėnesių tais pačiais metais Indonezijoje buvo aptiktas paskutinis žinomas pamirštas Japonijos karys Teruo Nakamura.
