Kai tyrėjai įžengė į kaimelius šeštajame dešimtmetyje, rado kai ką neįprasto. Maždaug 11 tūkst. žmonių gentyje „Fore“ iki 200 žmonių kasmet mirdavo nuo neįprastos ligos. Patys žmonės ja vadino „kuru“ – tai reiškia „drebulį“.
Kai pasirodydavo pirmieji simptomai, paskutinioji žmogui ateidavo lėtai ir besikankinant. Iš pradžių žmogui pasidaro sunku vaikščioti – tai buvo ženklas, kad prarandama galūnių kontrolė. Netrukus būdavo prarandama ir emocijų kontrolė – dėl to gyventojai šią ligą vadindavo ir „besijuokiančia mirtimi“. Maždaug per metus žmogus nebegalėdavo atsikelti nuo grindų, pats valgyti ar kontroliuoti savo kūno funkcijų.
Daug gyventojų buvo įsitikinę, kad šią ligą sukeldavo raganių burtai. Liga dažniausiai pakirsdavo suaugusias moteris ir vaikus iki 8 metų amžiaus. Kai kuriuose kaimuose buvo beveik nebelikę jaunų moterų.
„Genties nariai buvo apsėsti minties, kaip išsigelbėti, nes jie žinojo, kad yra ant išnykimo ribos“, – NPR sakė Shirley Lindenbaum, medicinos antropologė iš Niujorko miesto universiteto.
Tačiau kas šią ligą sukėlė? Klausimas daug metų nedavė ramybės tyrėjams. Po to, kai jie atmetė ilgą užkratų sąrašą, jie pradėjo galvoti, kad liga galėjo būti genetinė. 1961 m. Sh.Lindenbaum pati važiavo iš vieno kaimelio į kitą ir sudarinėjo giminės medžius, kad tyrėjai galų gale turėtų atsakymą.
Antropologė, kuri iki šiol rašo apie epidemiją, žinojo, kad liga negalėjo būti genetinė, nes ji paveikdavo moteris ir vaikus tose pačiose socialinėse, bet ne tose pačiose genetinėse grupėse. Ji taip pat žinojo, kad liga prasidėjo maždaug amžiaus pradžioje šiauriniuose kaimeliuose, o tuomet per kelis dešimtmečius išplito į pietus.
Sh.Lindenbaum turėjo savo teoriją, kas vyksta šioje uždaroje bendruomenėje, ir galų gale paaiškėjo, kad ji buvo teisi. Liga buvo susijusi su laidotuvėmis. Su mirusių žmonių valgymu per laidotuves.
Daugelyje kaimų kai žmogus mirdavo, jis būdavo išverdamas ir suvalgomas. Tai buvo meilės ir gedulo parodymas.
Kaip vienas tyrėjas rašė, „jeigu kūnas yra palaidojamas, jis bus suvalgytas kirminų. Jeigu jis paliekamas ant pakylos, jis bus suvalgytas vikšrų. „Fore“ tikėjo, kad žymiai geriau, jeigu kūną suvalgys mirusįjį mylėję žmonės, o ne kirminai ir vabzdžiai“.
Genties moterys išimdavo mirusiojo smegenis, sumaišydavo juos su paparčiais ir išvirdavo bambuko vamzdeliuose. Kūną iškepdavo ant ugnies ir suvalgydavo visą, išskyrus tulžies pūslę. Dažniausiai tai darydavo suaugusios moterys, sako Sh.Lindenbaum, nes buvo tikima, kad jų kūnai buvo pajėgūs priimti ir suvaldyti pavojingą dvasią iš mirusio žmogaus kūno.
„Tad moterys prisiėmė šią užduotį – suvalgyti mirusiojo kūną ir suteikti dvasiai saugią vietą savo pačių kūne“, – aiškino antropologė.
Tačiau moterys kartais dalį kūno duodavo ir vaikams. „Užkandžiai, – paaiškino Sh.Lindenbaum. – Jie valgydavo tai, ką jiems duodavo motinos iki tol, kol berniukai sulaukdavo tam tikro amžiaus ir išeidavo gyventi su vyrais. Tuomet jiems būdavo pasakoma nebevalgyti mirusiųjų kūnų.“
Galiausiai biologai ėmėsi tirti versiją, kad paslaptinga liga kilo iš mirusių žmonių kūnų valgymo. Tai buvo patvirtinta, kai grupė JAV Nacionalinio sveikatos instituto mokslininkų šimpanzėms davė žmogaus smegenų ir stebėjo, kaip joms po kelių mėnesių pradeda pasireikšti kuru simptomai. Grupė mokslininkų, kurie už tai pelnė Nobelio premiją, vadino ligą „lėtuoju virusu“.
Tačiau tai nebuvo nei virusas, nei bakterija, nei grybas ar parazitas. Tai buvo visiškai naujas užkrečiamas veikiantysis, kuris neturėjo jokios genetinės medžiagos, galėjo išgyventi virimą vandenyje, ir kuris net nebuvo gyvas.
Kaip vėliau atrado kita mokslininkų grupė, tai buvo iškreipti baltymai (prionai), gebantys elgtis labai neįprastai – priversti normalius baltymus nervų ląstelių paviršiuje taip pat išsikreipti. Galiausiai būdavo paveikiama pakankamai baltymų, kad būtų pražudytos nervinės ląstelės smegenyse – smegenys virsdavo tarsi kempine, būdavo pilnos skylių.
Šis procesas buvo toks keistas, kad kai kurie jį lygindavo su daktaro Džekilo transformacija į poną Haidą – ta pati esybė, tačiau du skirtingi būviai – „geras“, nepavojingas, ir „blogas“, mirtinas.
Epidemija tikriausiai prasidėjo, kai vienam žmogui iš „Fore“ kaimo išsivystė Creutzfeldt-Jakob liga, neurologinis sutrikimas, panašus į kuru. JAV šia liga yra susirgę apie milijonas žmonių, tačiau skirtumas yra tas, kad kiti žmonės retai turi kontaktą su užkrėsto žmogaus audiniais.
Šis procesas buvo toks keistas, kad kai kurie jį lygindavo su daktaro Džekilo transformacija į poną Haidą – ta pati esybė, tačiau du skirtingi būviai.
Nors „Fore“ liovėsi valgyti mirusius žmones daugiau nei prieš 50 metų, kuru atvejų vis atsirasdavo, nes užkrėsti baltymai galėdavo pradėti rodyti simptomus ir po kelių dešimtmečių.
Paskutinis žmogus su kuru mirė 2009 metais, teigia Michaelis Alpersas, medicinos tyrėjas Australijos, kuris kuru analizuoja kelis dešimtmečius. Jo komanda ir toliau stebėjo bendruomenę iki 2012 m., ir tuomet epidemija buvo oficialiai paskelbta pasibaigusia. „Tyriau kelis pranešimus apie galimus atvejus, bet tai buvo nebe kuru“, – NPR sakė jis.
Nors jos yra retos, bet užkrečiamos prionų ligos neišnyko su paskutiniu kuru atveju. Žmonės gali susirgti Creutzfeldt-Jakob ligos variantu, kai suvalgo kempinlige sergančio jaučio mėsos. Anot mokslininkų, tai yra vienintelis žinomas būdas, kaip žmonės gali susirgti prionų liga po to, kai suvalgo užkrėstos kitos rūšies atstovo mėsos.
Tačiau, anot daktaro Ermiaso Belay, tyrinėjančio prionų ligas JAV Ligų kontrolės ir prevencijos centre, yra dar daug neatsakytų klausimų, kodėl ir kaip žmonės suserga šiomis ligomis.
Vis dar neaišku, kodėl gyvūnai – įskaitant ir žmones – išvis turi tokius baltymus – šiuos „Džekilus“, kurie lengvai gali virsti „Haidais“. Viena iš hipotezių – kad jie vaidina svarbų vaidmenį sukuriant apsauginį sluoksnį aplink nervus.
Kitas svarbus klausimas, anot E.Belay, – kiek šių ligų gali peršokti tarp skirtingų rūšių ir paveikti žmones?
Kuru parodė, kad žmonės gali susirgti prionų liga suvalgę užkrėstų žmonių. Kempinligė parodė, kad žmonės gali susirgti prionų liga suvalgę infekuotų jaučių. Tačiau kaip yra su kitomis prionų ligomis kituose gyvūnuose? Ar galima, pavyzdžiui, ja susirgti suvalgius užkrėsto elnio? Tyrėjai vis dar mėgina atsakyti į šį klausimą.
Kitas svarbus klausimas, anot E.Belay, – kiek šių ligų gali peršokti tarp skirtingų rūšių ir paveikti žmones?
Šiaurės Amerikoje plinta mirtina elnių ir briedžių liga, sako E.Belay. Ši liga priverčia ja susirgusius gyvūnus badauti tol, kol jie miršta. 2000 m. trys valstijos pranešė apie ligos atvejus, dabar šis skaičius jau pasiekęs 21.
Anot E.Belay, ši liga kelia nerimą, nes – priešingai nei kempinligės ir kuru atvejais – infekuoti prionai nesikoncentruoja vien tik smegenų ir nervų sistemos audiniuose, bet atsiranda visame kūne. Jų net galima rasti seilėse, šlapime ir išmatose – tai gali paaiškinti, kodėl ji lengvai plinta tarp laukinių elnių ir briedžių.
Tyrėjai dirba kartu su sveikatos pareigūnais keliose valstijose ir stebi medžiotojus, ar šiems pasirodys prionų ligos simptomai. Tačiau darbą apsunkina tai, kad šių ligų inkubaciniai laikotarpiai yra labai ilgi. E.Barley teigė, kad dar nerasta įrodymų, kad kuris nors medžiotojas užsikrėtė šia liga suvalgęs užkrėsto laukinio gyvūno mėsos. „Tai yra geros žinios mums“, – sakė jis.
Tačiau kaip ir kuru atveju, gali prireikti ilgų metų – net dešimtmečių, kad mokslininkai galėtų būti dėl to tikri.
