„World Press Photo“ paroda. Apsilankykite
Bilietai

Kainų karą paskelbęs S.Skvernelis neišrado nieko naujo: tos pačios bėdos kamavo tarpukariu

Premjeras Saulius Skvernelis, užsimojęs kovoti su augančiomis kainomis, įkvėpimo gali ieškoti tarpukario Lietuvoje. Su panašia problema susidūrusi tuometė Vyriausybė ją sprendė griežtai – priimdama Kainų priežiūros įstatymą ir įsteigdama naują Kainų tvarkytojo pareigybę. Labiausiai tai pasiteisino atpiginant alų.
Tarpukario spaudos karikatūra apie Kainų tvarkytoją
Tarpukario spaudos karikatūra apie Kainų tvarkytoją / Gedimino Kulikausko Facebook paskyra

Kainų tvarkytojas turėjo ypatingai plačius įgaliojimus – jis galėjo nustatyti prekių ir paslaugų kainas, prekių paskirstymą ir žymėjimus, turėjo teisę pasitelkti policiją ir nepaklusnius prekybininkus tramdyti dešimtis tūkstančių litų siekiančiomis baudomis. Nors prekybininkai ir gamintojai Kainų tvarkytojo užmojams priešinosi, galiausiai jis daugelį savo funkcijų įgyvendino sėkmingai.

Apie tai, kodėl Lietuvoje prireikė Kainų tvarkytojo, kaip jis tvarkėsi su kainomis ir kokių panašumų galima ieškoti tarp tarpukario bei dabartinės Lietuvos, 15min pasakojo istorikas Gediminas Kulikauskas.

Asmeninio archyvo nuotr./Gediminas Kulikauskas
Asmeninio archyvo nuotr./Gediminas Kulikauskas

Nuo krizės kentėjo kaimas

Visą pasaulį apėmusi 1929-1933 m. didžioji ekonominė krizė palietė ir Lietuvą. Labiausiai nuo jos, teigė G.Kulikauskas, kentėjo kaimo gyventojai, kurių Lietuvoje buvo dauguma. Taip vyko dėl paprastos priežasties – žemės ūkio srityje kainos krito, tuo tarpu pramoninių gaminių kainos augo.

„Prieš ekonominę krizę karvę ūkininkas galėjo parduoti už 700 litų, o krizės metu – jau tik už maždaug 150. Smuko ir kitų kaimo produktų – bulvių, javų ir taip toliau – kainos. Kartu smuko ir kaimo žmonių pajamos. O pramoninių gaminių – cukraus, miltų, vinių, degtukų ir taip toliau – kainos liko tokios pačios arba augo.

Darbininkai ar valdininkai, jau nekalbant apie verslininkus, krizės irgi beveik nepajuto – jų pajamos nemažėjo ar net didėjo. Dėl to visuomenę lydėjo vis didesnis pasipiktinimas tokiu nesolidariu elgesiu“, – pasakojo G.Kulikauskas.

Prieš ekonominę krizę karvę ūkininkas galėjo parduoti už 700 litų, o krizės metu – jau tik už maždaug 150.

Daug ūkininkų Lietuvoje nebegalėjo išlaikyti ūkių, o kadangi buvo paėmę paskolas, sodybas perimdavo bankai ir parduodavo iš varžytinių. Visuomenės spaudimas galiausiai privertė Vyriausybę imtis veiksmų.

1935 m. kovą buvo priimtas Kainų priežiūros įstatymas, įteisinęs Kainų tvarkytojo pareigybę. Lietuva šioje srityje pasekė Latvijos pavyzdžiu – ten panaši Kainų inspektoriaus pareigybė buvo įteisinta keliais mėnesiais anksčiau.

Kainų tvarkytoją skyrė finansų ministras. Pasak G.Kulikausko, jis apėmė įvairias funkcijas – lyginant su šiais laikais, buvo tarsi Konkurencijos taryba ir Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba viename asmenyje.

Pirmuoju Kainų tvarkytoju buvo paskirtas Vladas Kurkauskas, bet po mėnesio jis buvo paskirtas Klaipėdos gubernatorium, o Kainų tvarkytoju tapo ekonomikos mokslų daktaras Vladas Juodeika. Jis pareigas ėjo iki pat sovietų okupacijos 1940 m.

epaveldas.lt nuotr./Vladas Juodeika
epaveldas.lt nuotr./Vladas Juodeika

„Kainų tvarkytojas galėjo, kaip tada buvo sakoma, saugodamas viešąją valstybės gerovę nustatyti prekių ir paslaugų kainas. Taip pat nustatyti prekių paskirstymo žymėjimus, tikrinti įmonių finansinius dokumentus, skirti baudas ir panašiai“, – pasakojo G.Kulikauskas.

Pirmiausia liepė žymėti kainas

Kainų tvarkytojas savo veiklą pradėjo įpareigodamas visus prekybininkus padaryti dabar jau visiškai įprastą dalyką – skelbti prekių kainas.

„Dabar daugelis net neįsivaizduoja, kad iki 1935 m. daugelyje Lietuvos parduotuvių prekės neturėjo kainų tikrąja to žodžio prasme. Jos nebuvo iškabintos prie prekių. Tau įėjus į parduotuvę ir paklausus, kiek kainuoja viena ar kita prekė, dažnai pardavėjas tiesiog atsakydavo – o kiek duosi? Ir prasidėdavo derybos. Įsivaizduokite, kaip reikėdavo jaustis žmogui, besiderančiam dėl degtukų dėžutės kainos, kai už jo stovi dešimties žmonių eilė“, – aiškino G.Kulikauskas.

Iki 1935 m. daugelyje Lietuvos parduotuvių prekės neturėjo kainų tikrąja to žodžio prasme.

Kainų tvarkytojas išleido įsakymą, kad visi prekybininkai visas prekes turi pažymėti kainomis – už kilogramą, už vienetą, už dėžutę ar panašiai.

Lietuvos liaudies buities muziejaus nuotr./Taip atrodė alkoholio parduotuvė tarpukariu
Lietuvos liaudies buities muziejaus nuotr./Taip atrodė alkoholio parduotuvė tarpukariu

„Prekybininkams tai nepatiko, nes derybose dažniausiai išlošdavo būtent jie. Lėtapėdžiai ūkininkai nemokėjo ir nemėgo derėtis. Net ir tada, kai sutiko kainas įrašyti, jie iš karto jas ir pakėlė. Ir akiplėšiškai melavo, kad čia Kainų tvarkytojas liepė pakelti kainas“, – pasakojo G.Kulikauskas.

Nepaklusnūs prekybininkai, kurie vis tiek nežymėdavo kainų, galėjo būti baudžiami baudomis. Pirmoji bauda nebuvo didelė – nuo 10 iki 50 litų – tačiau už tolimesnius pažeidimus grėsė baudos iki 15 tūkstančių litų arba 6 mėnesiai kalėjimo.

„Nebuvo taip, kad Kainų tvarkytojas iš karto skirtų žiaurias baudas. Iš pradžių skirdavo keliasdešimties litų baudą, bet dažnai jos užtekdavo.

Nebuvo taip, kad Kainų tvarkytojas iš karto skirtų žiaurias baudas. Iš pradžių skirdavo keliasdešimties litų baudą, bet dažnai jos užtekdavo.

Smulkaus miestelio prekybininkas suprasdavo – net ir tūkstančio litų bauda jam gali reikšti bankrotą“, – aiškino G.Kulikauskas.

Kovojo su sindikatais

Tolimesnis Kainų tvarkytojo žingsnis buvo imtis tirti, kurios kainos buvo pagrįstos, kurios – ne, ir imtis reguliuoti tuo metu Lietuvoje plačiai paplitusių sindikatų veiklą.

„Sindikatai būdavo tam tikros pramonės šakos gamintojų susivienijimai. Lietuvoje egzistavo kailių, kojinių, cukraus, miltų, tabako, alaus sindikatai. Susivieniję į sindikatą gamintojai galėdavo diktuoti kainas ir pasiūlą, nevaržomi jokių apribojimų“, – sakė G.Kulikauskas.

Pasak G.Kulikausko, vienydamiesi į sindikatą prekybininkai žadėdavo, kad prekių kokybė dėl to pagerės, o kaina – sumažės. Tačiau dažniausiai nutikdavo priešingai.

„Kadangi gamintojai tiksliai žinojo, ko ir kiek pagamins konkurentai, galėjo rinkai tiekti tik žemos kokybės, pigiai pagaminamas prekes.

Kadangi gamintojai tiksliai žinojo, ko ir kiek pagamins konkurentai, galėjo rinkai tiekti tik žemos kokybės, pigiai pagaminamas prekes.

Ir, kaip bebūtų keista, žmonės laisvoje rinkoje neturėdavo pasirinkimo. Nes jokių, pavyzdžiui, papirosų ar kojinių, be sindikatinių, tiesiog nebūdavo. O jei koks nors prekybininkas įsileisdavo sindikatui nepriklausančios įmonės produkciją, tai sindikatas jį priversdavo bankrutuoti, nebetiekdamas prekių į kreditą ar kitais būdais“, – pasakojo istorikas.

Kainų tvarkytojas, kovodamas su sindikatais, lygindavo prekių kainas su kainomis kaimyninėse valstybėse, taip pat su kainomis Lietuvoje iki sindikato susikūrimo. Nustatęs neatitikimus, jis imdavosi veiksmų.

„Pavyzdžiui, į kojinių sindikatą susivieniję gamintojai gamino tokias brangias ir prastos kokybės kojines, kad niekas jų nebenorėjo dėvėti. Kainų tvarkytojas nurodė sindikatui išsiskirstyti. Kojinių gamintojai pakluso, ir kojinių kokybė pagerėjo, o kojinės atpigo“, – sakė G.Kulikauskas.

Nuotr. iš epaveldas.lt/Papirosų reklama laikraštyje „Rytas“
Nuotr. iš epaveldas.lt/Papirosų reklama laikraštyje „Rytas“

Sindikatams Kainų tvarkytojas galėjo skirti ir 50-70 tūkst. litų siekiančias baudas. Jų išieškojimui buvo pasitelkiama policija, o prekybininkai galėjo nebent rašyti skundus finansų ministrui.

„Tokiu bizūnu jis sumažino sindikatininkų apetitą. Jam padėjo tai, kad jį besąlygiškai palaikė visuomenė. Jis tvarkėsi ryžtingai, ne su viskuo susitvarkė, bet daug ką pavyko sureguliuoti visuomenės naudai“, – teigė istorikas.

Atpigino alų

Ypač garsiai tarpukario Lietuvoje, anot istoriko, pagarsėjo Kainų tvarkytojo kova su alaus sindikatu. Nepriklausomos Lietuvos laikais iki 1935 m. alaus suvartojimas nuolat mažėjo. Prieš I pasaulinį karą Lietuvos gyventojai išgerdavo apie 25 milijonus litrų alaus per metus, o 1935 m. – vos apie 4 milijonus litrų.

Tai, sakė G.Kulikauskas, lėmė būtent alaus gamintojų susivienijimas į sindikatą bei išaugusi alaus kaina.

„Susivieniję bravorai pabrangino alų. Jie galėjo daryti ką norėjo, nes kitokio alaus įsigyti tiesiog nebuvo galima. Dėl to alus buvo pradėtas pilstyti į mažus, 250 ml talpos butelius – didesnių žmonės neįpirkdavo. Pavertus kainas į dabartines, net ir toks alaus buteliukas kainavo maždaug 3 eurus. Fabrikinis alus tapo proginiu, prabangos gėrimu, paprastiems žmonėms beveik neprieinamu“, – pasakojo G.Kulikauskas.

Palyginęs su aplinkiniais kraštais, Kainų tvarkytojas išvydo, kad lietuviškas alus už estišką ar latvišką brangesnis dvigubai, o už čekišką – trigubai. Ir kad paklausa nuolat mažėja, daug Lietuvos bravorų stovi be darbo arba dirba vos 20-30 proc. pajėgumu.

Tuomet Kainų tvarkytojas išleido įsakymą atpiginti alų. Už įstatymo nesilaikymą grėsė dešimtis tūkstančių litų siekiančios baudos.

Nuotr. iš epaveldas.lt/Alaus reklama laikraštyje „Lietuva“
Nuotr. iš epaveldas.lt/Alaus reklama laikraštyje „Lietuva“

Alus turėjo atpigti nuo 1937 m. gegužės 16 dienos. Pasak G.Kulikausko, kadangi barai Kaune dirbo iki 1 valandos nakties, gegužės 15 d. vakare barus užplūdo minios žmonių, laukiančių vidurnakčio ir alaus atpigimo.

„Barų valdytojai iškrėtė kiaulystę – vidurnaktį uždarė barus, kad nereiktų pardavinėti pigaus alaus. Bet kitą dieną jau buvo priversti tai daryti. Ir buvo šokiruoti – minios žmonių ėmė plūsti, gerti alų. Pelnai išaugo“, – pasakoja G.Kulikauskas.

Šokiruoti, pasak istoriko, buvo ir į sindikatą susivieniję alaus gamintojai. Nors prieš tai jie skelbė, kad atpiginus alų tikrai bankrutuos, įvyko priešingai – alaus suvartojimas per metus išaugo 3-4 kartus, o gamintojų pelnai taip pat augo. Daugiau negu dvigubai padidėjo ir valstybės pajamos iš akcizų.

„Kainų tvarkytojas triumfavo. Jis privertė brangų alų atpigti, pasiekė naudos vartotojams, valstybei ir net tiems patiems gamintojams, kurie nenorėjo piginti alaus“, – pažymėjo G.Kulikauskas.

Kainų tvarkytojas triumfavo. Jis privertė brangų alų atpiginti, pasiekė naudos vartotojams, valstybei ir net patiems gamintojams.

Prekybininkai imdavosi gudrybių

Kainų tvarkytojas nuveikė daug, nepaisant to, kad daug pagalbininkų neturėjo. Iš pradžių V.Juodeikai talkino vos vienas žmogus – kainų inspektorius, kuris vaikščiodavo po Kauną ar po provincijos miestelius bei tikrindavo, ar prekės žymimos kainomis, ar kainos ekonomiškai pagrįstos. Vėliau Kainų tvarkytojui buvo skirti dar du padėjėjai-inspektoriai.

„Kainų tvarkytojas savo veiklą grindė ekspertais. Siekdamas sureguliuoti kokią nors sritį, jis, prieš priimdamas sprendimus, ilgai konsultuodavosi su tos srities ekspertais. Greitų, nepagrįstų sprendimų nebūdavo. Pavyzdžiui, tirti alaus sindikato situaciją jis pradėjo 1935 m., o sprendimą paskelbė 1937 m. Tirdavo situacijas ilgai, bet kai jau priimdavo sprendimą, tai priimdavo“, – sakė G.Kulikauskas.

Kartais reaguoti Kainų tvarkytojui tekdavo ir greičiau. 1939 m. prasidėjus karui, daug karo bijančių prekybininkų ėmė didinti miltų, cukraus ir kitų prekių, kurių atsargas galima kaupti, kainas. Kainų tvarkytojas išleido įsakymą, kuriame, grasindamas baudomis, nurodė dirbtinai nekelti kainų, kad visuomenėje nekiltų panika.

Prekybininkai su Kainų tvarkytoju stengėsi kovoti savais būdais. Pasak G.Kulikausko, jie bandė tvarkytoją apkaltinti dėl augančių kainų, taip pat graudinti visuomenę, kad sumažinę kainas, jie tikrai bankrutuos ir jų gaminamos prekės išvis nebebus galima nusipirkti. Pasitaikydavo ir dar originalesnių sprendimų.

„Pavyzdžiui, tabako gamintojai, sumokėję 30 tūkstančių litų baudą, iš karto demonstratyviai tokią pačią sumą paaukojo Lietuvos kariuomenei. Ir sakė, kad dar daugiau būtų paaukoję, bet negalėjo, nes turėjo mokėti baudą.

Tabako gamintojai, sumokėję 30 tūkstančių litų baudą, iš karto demonstratyviai tokią pačią sumą paaukojo Lietuvos kariuomenei. Ir sakė, kad dar daugiau būtų paaukoję, bet negalėjo, nes turėjo mokėti baudą.

Kad jų verslas yra žlugdomas, kad taip elgtis nenormalu“, – pasakojo G.Kulikauskas.

Tačiau visuomenės nuomonę tokie argumentai nelabai veikdavo, nes visuomenėje sindikatininkai, anot istoriko, nebuvo mėgstami. Juos spauda, įvairūs visuomenės veikėjai netgi buvo pamėgę vadinti ekonominiais bolševikais.

„Buvo sakoma, kad jie visiems primeta savo šlykštų brangų alų ir neskanius papirosus. Sindikatus kaltino tuo, kad jie dirbtinai suvienodina rinką, gamina produkciją su labai abejotina kokybe ir ribotu pasirinkimu. Ir tas palyginimas turėjo pagrindo, nes SSRS situacija išties buvo kažkiek panaši. Ten parduotuvėse produkcija irgi buvo masinės gamybos, norėta viską pagaminti kuo pigiau, pasirinkimas buvo mažas, o kokybė – prasta“, – sakė G.Kulikauskas.

epaveldas.lt nuotr./Potvynis Kaune 1931 m.
epaveldas.lt nuotr./Potvynis Kaune 1931 m.

Kainų tvarkytojas pasiteisino

Istoriko teigimu, apibendrinant galima teigti, kad tuometinėje Lietuvoje Kainų tvarkytojo pareigybės sukūrimas pasiteisino.

„Ekonominės krizės nualintoje Lietuvoje tai buvo gana efektyvus įrankis priversti visas visuomenės grupės solidarizuotis, kad ne vien kaimas turėtų nešti krizės naštą. Visgi reikėjo valstybinės prievartos, kad prekybininkai ir pramonininkai suprastų būtinybę mažinti kainas, atsižvelgiant į ekonomikos situaciją valstybėje ir pasaulyje“, – sakė istorikas.

Tačiau ar Kainų tvarkytojas galėtų sustabdyti kainų augimą ir šiuolaikinėje Lietuvoje? G.Kulikauskas pripažino – nežinia. Jis atkreipė dėmesį, kad institucijos, kurių funkcijos panašios į tuometinio Kainų tvarkytojo dabar jau egzistuoja.

Anot istoriko, Kainų tvarkytojo veikloje galima įžvelgti įdomų paradoksą.

„Nors valstybinis kainų reguliavimas dabartiniam žmogui atrodo socialistinis, kairuoliškas reiškinys, nuo 1935 m. jį sėkmingai taikė būtent smetoniškoji, dešinioji Lietuva. Ir to socializmu nevadino – priešingai, bolševizmu kaltinti buvo konkurenciją gniaužiantys prekybininkai. Ir išties, dabartinis žmogus, nusikėlęs į tuos laikus ir besitikintis rasti laisvą rinką, nustebtų pamatęs, kad parduotuvėse nėra kainų, kad jis negali nusipirkti skirtingų rūšių alaus, tabako ar kitų gaminių, nes egzistuoja susitarimai“, – sakė G.Kulikauskas.

Nors valstybinis kainų reguliavimas dabartiniam žmogui atrodo socialistinis, kairuoliškas reiškinys, nuo 1935 m. jį sėkmingai taikė būtent smetoniškoji, dešinioji Lietuva. Ir to socializmu nevadino.

Gaila, kad Kainų tvarkytojui teko veikti primityviai, pasitelkiant baudas ir bizūną, bet kito kelio, matyt, tuo metu nebuvo. Kai kuriems visuomenės sluoksniams solidarumo trūko, visuomenę tokia situacija erzino ir į tai buvo atsižvelgta. Kadangi panašūs dalykai visuomenę erzina ir dabar, nieko keista, kad Vyriausybė ieško sprendimų situacijai“, – pastebėjo istorikas.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Testas.14 klausimų apie Kauną – ar pavyks teisingai atsakyti bent į dešimt?
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?
Reklama
Kelionių ekspertė atskleidė, kodėl šeimoms verta rinktis slidinėjimą kalnuose: priežasčių labai daug
Reklama
Įspūdžiais dalinasi „Teleloto“ Aukso puodo laimėtojai: atsiriekti milijono dalį dar spėsite ir jūs