Kai Bosnijos miestą Srebrenicą, kurį JT buvo paskelbusios saugiu prieglobsčiu, prieš 20 metų užpuolė serbų pajėgos, jos atskyrė vyrus ir jaunuolius nuo moterų ir mažų vaikų. Moterys ir vaikai buvo susodinti į autobusus, išvežusius juos į Tuzlą, į JAV kontroliuojamą oro pajėgų bazę. Bosnijos serbai pažadėjo Tarptautiniam Raudonojo kryžiaus komitetui (TRKK) suteikti prieigą prie vyrų ir jaunuolių, tačiau to taip niekad ir nepadarė.
1995 m. liepą jau buvo daugiau nei treji metai, kai atidžiai sekiau Bosnijos karo įvykius – iš pradžių kaip Senato užsienio ryšių komiteto darbuotojas, vėliau – kaip JAV ambasadorius Kroatijoje. Abiejuose darbuose teko daug kalbėtis su išgyvenusiais serbų etninio valymą ir su pradingusių žmonių šeimos nariais.
Žinojau, kad žmonės, pradingę šiame kare, neatsidurdavo slaptuose kalėjimuose. Jeigu TRKK, vietos valdžia ir žvalgyba nežinojo, kur yra dingę Srebrenicos vyrai, jie jau buvo negyvi.
Tuo tarpu Bosnijos generolas Ratko Mladičius nuo Srebrenicos perėjo prie šalimais esančio bosnių anklavo Zepoje puolimo. Aš raginau Billo Clintono administraciją imtis veiksmų, kad būtų apginta Zepa, tačiau be įrodymų, kad įvyko Srebrenicoje, tai nebuvo paprasta.
Tuomet liepos 24 d. Tone Bringa, Norvegijos antropologė, dirbanti JT misijoje Bosnijoje ir Kroatijoje, papasakojo man neįtikėtiną istoriją. Ji buvo Tuzlos oro pajėgų bazėje, kai JT žmogaus teisių pareigūnai kalbėjosi su pabėgėliais iš Srebrenicos.
Netikėtai pasirodė 35-erių metų vyras ir pareikalavo pasikalbėti su JT pareigūnais. Jam pavyko pabėgti iš Srebrenicos, kai ją užėmė serbai, pasakojo vyras, tačiau jis buvo sučiuptas kitą dieną miške – kartu su keliais tūkstančiais vyrų. Serbai jį ir šimtus kitų laikė per naktį perpildytame sandėlyje, o kitą dieną sunkvežimiais išvežė į Bratunaco stadioną. Pakeliui kariai ėmė šaudyti į sunkvežimius, daug vyrų žuvo.
