R.Mladičius pasirodė stadione. Jis ėmė erzinti kalinius dėl Bosnijos valdžios impotencijos ir sakė, kad jiems reikėjo likti Jugoslavijoje. Tačiau jis pažadėjo juos paleisti, jeigu jie bendradarbiaus. Stadione serbų kariai vyrų rankas surišo šiems už nugarų.
Košmarą išgyvenęs vyras pasakojo, kad serbų kariai jį ir kitus kalinius nugabeno į fermą netoliese esančiame kaimelyje. Jie ten buvo suguldyti, o tuomet egzekucijos būrys paleido kulkų krušą. Išgyvenusiam vyrui viena kulka nubrozdino smilkinį, pasipylė kraujas, tačiau mirtinos kulkos jis išvengė. Kai kariai pasišalino, jis ir dar vienas išgyvenusysis pasislėpė griovyje. Ten ir ištūnojo, kol serbai buldozeriais valė kūnus.
Du vyrai tuomet dešimt dienų keliavo į Tuzlą. T.Bringa savo akimis matė kulkos paliktą nubrozdinimą ant smilkinio ir ant riešų paliktas žymes nuo surišimo.
JT žmogaus teisių pareigūnams tai pasirodė tik eilinis pasakojimas apie galbūt pramanytus siaubus. Tačiau bosniškai kalbanti T.Bringa atkreipė dėmesį į labai tikslų vyro pasakojimą su daug detalių. Ji ėmė spausti savo kolegas išskirti šį pasakojimą savo ataskaitoje.
Kai kariai pasišalino, jis ir dar vienas išgyvenusysis pasislėpė griovyje. Ten ir ištūnojo, kol serbai buldozeriais valė kūnus.
Tačiau į tai nebuvo atsižvelgta – ataskaita buvo parašyta kaip eilinis raportas, kuriame gausu tokių atsargių frazių kaip „nepatvirtintais duomenimis“ ir „gandai dėl masinių mirties bausmių“. T.Bringa žinojo, kad tokia ataskaita neturės jokios įtakos. Yasushi Akashi, japonų diplomatas, kuris vadovavo JT misijai, neduotų leidimo dokumentui be tokių atsargių terminų.
1995 liepos 24 d. aš vakarieniavau su T.Bringa. Susierzinusi dėl to, ką ji laikė JT pastangomis sumenkinti tragediją, ji paklausė, ar aš galiu ką nors padaryti. Kaip ambasadorius, aš turėjau savo paties kanalus. Išsiunčiau išgyvenusiojo istoriją į Valstybės departamentą su prašymu gelbėti Zepą. „Įsitraukimas į nusikaltimą yra akivaizdus, – parašiau. – Neabejotinai Zepos gynėjai supranta, koks likimas jų laukia. Jie negali būti apleisti.“
