Kareiviai liepia Seimui išsiskirstyti
60-to jubiliejaus proga prezidentui Kaziui Griniui, užbėgant už akių visoms iškilmėms, buvo įteikta nemaloni „dovana“ – jo valdomoje valstybėje įvyko perversmas. Į prezidento kėdę atsisėdo tautininkas Antanas Smetona, o kairiųjų Vyriausybę pakeitė Augustino Voldemaro suformuotas ministrų kabinetas.
Naktį iš gruodžio 16 d. į gruodžio 17 d. apie 03:40 ateinančių metų valstybės biudžetą svarstančio Seimo posėdį nutraukė įsiveržę karininkai. Vienas jų pareiškė: „Gerbiamasis Seimas, duotas įsakymas išsiskirstyt!“ Kitos išeities neturėję parlamentarai tąnakt buvo priversti išsivaikščioti. Bet Seimas toli gražu nebuvo galutinai išvaikytas.
Po keleto dienų parlamentas susirinko į nepaprastąjį posėdį, o iki metų pabaigos būta dar trijų Seimo posėdžių. Galiausiai, nors gruodžio 31 d. popietę parlamente palinkėta laimingų 1927-ųjų, Seimo salėje griaudžiantys plojimai tebuvo jauną valstybę apleidžiančios parlamentarizmo tradicijos aidas.
Po gedulo sekė nesutarimai ir skandalingas pasiūlymas
Tik vasario 21 d. Seimo salę vėl užpildė parlamentarai, Vyriausybės nariai bei diplomatinis korpusas. Susirinkusieji trumpam pamiršo politinius nesutarimus ir užkasę karo kirvį pagerbė Anapilin išėjusį žymiausią lietuvių „sąmonės žadintoją-gaivintoją,“ tautos patriarchą Joną Basanavičių.
Tačiau jau po kelių dienų naujas aistras įplieskė parlamentarams Seime premjero A.Voldemaro pristatyta ministrų kabineto deklaracija, o po savaitės, kovo 3 d., Seimui buvo suteikta proga apie ją pasisakyti. Čia pasireiškė žymus teisininkas, vienas aktyviausių tautininkų režimo kritikų bei valstiečių liaudininkų frakcijos Seime vadovas Zigmas Toliušis.
Pusantros valandos trukusią politiko kalbą, kurioje aršiai kritikuota naujoji santvarka, ne kartą pertraukė pasisakymų laiką ribojantis skambutis, susirinkusiųjų plojimai bei Seimo pirmininko Aleksandro Stulginskio sudrausminimai. Tuo tarpu tautininkus palaikiusių krikščionių demokratų leidžiamame „Ryte“ nurodyta, kad „p. Toliušio kalba nepasižymėjo kultūriškumu.“
Beje, gindamas parlamentarizmą Z.Toliušis palietė ir šiandien kartkartėmis iškylantį esą per didelio Seimo narių skaičiaus klausimą. Prieš tautos atstovų skaičiaus sumažinimą pasisakęs parlamentaras savo nuomonę grindė tuo, kad gyventojų skaičiumi mažesnių kaimynių Latvijos ir Estijos parlamentai susidedą iš 100 narių, o Lietuvos Seimas tuo metu turėjo 85 narius.
Panašu, kad ramiai išklausyti jiems išsakomą kritiką ir pro pirštus pažiūrėti į realią valdžią praradusio Seimo salėje keliamą triukšmą valdantiesiems buvo sunku. Netrukus valstiečių liaudininkų leidžiamas dienraštis „Lietuvos žinios“ pirmajame puslapyje paskelbė apie „nepaprastus įvykius Seime“. Esą vidaus reikalų ministrą Igną Musteikį iš kantrybės išvedė tai, kad minėtoje Z.Toliušio kalboje jo vadovaujamos ministerijos politika charakterizuota rusų rašytojo Nikolajaus Gogolio sugalvota sąvoka „deržimordiški metodai“, kuriuos pastarasis taikė savo laikmečio policinei Rusijos valstybei.
Jo darbą žeminančio epiteto neapsikentęs ministras I.Musteikis per įgaliotinius iškvietė Z.Toliušį į dvikovą.
Laiko dvasios neatitikusi idėja
Tarp jaunos valstybės karininkų, kuriems priklausė ir ministras I.Musteikis, buvo populiaru savo garbę ginti dvikovose. Visgi, kaip pastebi Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos docentė Audronė Petrauskaitė, šaudomasi dažniausiai buvo dėl smulkmenų, o kivirčytasi „prie stikliuko ar kortų stalo, kur paprastai kaltos buvo abi pusės.“ Nenuostabu, kad kariuomenės tarpe paplitusi blogybė kenkė karininkijos įvaizdžiui ir nesulaukė visuomenės palaikymo.
Minties politikams santykius išsiaiškinti dvikovoje neįprastumą atspindi to meto spaudos reakcija: „Keista, kad radio ir elektros amžyje [tenka] girdėti apie dvikovas. Kaipo nekultūringa, senai atgyventa ir visuomenės rimčiai žalinga ginčų sprendimo forma, dvikova yra uždrausta beveik visų kultūringų kraštų įstatymais. Baudžia už ją ir Lietuvos įstatymai.“
Greta atkreiptas dėmesys į 1922 m. Konstitucijos 37 straipsnį, kuriame pasakyta, kad Seimo narys „dėl savo kalbų, pasakytų pareigas einant, negali būti teismo baudžiamas, tačiau už garbės įžeidimą gali būti traukiamas atsakomybėn paprastąja tvarka.“
Valdantiesiems palankus „Ryto“ dienraštis apie konfliktą tylėjo.
Paramą Z.Toliušiui atvirame laiške išreiškė jo bendrapartiečiai, pasmerkę dvikovą, kaip feodalizmo laikais atgyventą ginčų sprendimo formą. Dėl susiklosčiusios situacijos pasisakyti netruko ir Lietuvos prisiekusiųjų advokatų taryba, kuri savo bendruomenės nariui (primename, kad Z.Toliušis buvo teisininkas) uždraudė priimti I.Musteikio kvietimą dvikovon.
Ši tema tabu nebuvo ir Seime. Kovo 8 d. Seimo pirmininkas posėdžio metu apgailestavo dėl Z.Toliušio elgesio, o pastarasis gynėsi savo žodžius taikęs ne asmeniškai I.Musteikiui ir nenorėjęs jo įžeisti, o tik įvertinti esamą vidaus tvarką. Seimo stenogramoje pažymima, jog dešinėje aidėję balsai tvirtino Z.Toliušį išsigandus dvikovos ir jo pasiteisinimai esą nieko nekeičiantys.
Panašu, kad konfliktas greitai buvo užglaistytas, dvikova planuojama nebuvo, liko tik valdančiųjų priekaištai opozicijai už nesuvaldomą liežuvį. Pastaroji atgal įkasdavo dėl pasirinkto „nekultūriško būdo garbei ginti“. Prie to, kad skandalas greitai nugrimzdo užmarštin, prisidėjo ir kitas opoziciją netrukus sukrėtęs įvykis.
Sprogimas Laisvės alėjoje
Be Seimo, dar viena tribūna reikšti kritiką tautininkų režimui buvo tapusi spauda. Žiniasklaida buvo terpė, kurioje sklido abiejų pusių balsas. Visgi, įprastam politinės spaudos santykiui staiga iškilo pavojus. 1927 m. kovo 11 d. rytą, dar prieš auštant, pačioje miesto širdyje, Laisvės alėjoje įsikūrusioje „Varpo“ spaustuvėje nugriaudėjo sprogimas.
Netruko pasklisti gandai, kad ataka įvykdyta vadinamąja Novickio granata. Tuo tarpu „Karyje“ spėta, kad buvo padėta apie 2-3 kg piroksilino (sprogstamoji medžiaga – aut. past.). Pirmuosiuose dviejuose pastato aukštuose buvo spausdinamos „Lietuvos žinios“, įsikūrusi šio dienraščio redakcija. Jame taip pat veikė kito liaudininkų laikraščio „Lietuvos ūkininkas“ redakcija bei buvo įsikūręs šios partijos centro komitetas.
Sprogimo metu stipriai apgadintas ne tik pats pastatas, bet ir spaustuvės inventorius, išbyrėjo trečiajame aukšte esančių butų, kur gyveno ir „Lietuvos žinių“ redaktorė Felicija Bortkevičienė, langai. Skaičiuota pusės milijono litų žala.
Kaip bebūtų keista, spaudos darbo šis išpuolis neparalyžiavo, o toliau leidžiamų dienraščių numeriai mirgėjo nuo užuojautų ir paskatinimo žodžių redakcijai bei F.Bortkevičienei asmeniškai. „Lietuvos žinios“ taip pat dėkojo partiečiams bei geros valios žmonėms, kurie savo aukomis parėmė ir išgelbėjo kritinėje situacijoje atsidūrusią liaudininkų spaudą.
Oficialus tyrimas sprogimo kaltininkų nenustatė ir niekas už jį nubaustas nebuvo.
Perpildyta prezidento kantrybės taurė: „Sudie, Seime“
Nepaisant nemenko išbandymo spaudą išlaikiusi opozicija netrukus prarado kitą savo platformą – Seimą. Parlamentas atsisakė patvirtinti anksčiau aprašytą šaršalą sukėlusią A.Voldemaro Vyriausybės deklaraciją bei nusprendė, kad antivalstybinio sukilimo rengimu kaltinamas liaudininkas Juozas Pajaujis suimtas neteisėtai.
Reaguodamas į tai prezidentas Antanas Smetona balandžio 12 d. Seimą paleido ir Lietuva tapo viena iš nedaugelio Europos šalių, kuri kone dešimtmetį gyveno be parlamento – ar tikro, ar fiktyvaus.
LT 100 – tai bendras 15min ir Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto projektas, skirtas Lietuvos šimtmečiui. Dėstytojo Norberto Černiausko kuruojami istorijos studentai šiame projekte rengia publikacijas apie aktualiausias ir šioms dienoms artimas nepriklausomos Lietuvos problemas 1918–1940 m.
