Pasakodami apie istorijoje jau kiek nutolusius įvykius mes dažnai pasiduodame pagundai prisirišti tik prie vienos datos. Įvykiai mums atrodo lyg ant stalo pabirę žirniai, neturintys tarpusavyje sąsajų ir juos supančio konteksto.
Tokia pagunda gali kilti ir vertinant Rusijos kariuomenės išvedimo iš Lietuvos klausimą. Bet procesas lėmęs paskutinių karių pasitraukimą ir karinį Lietuvos išlaisvinimą prasidėjo žymiai anksčiau. Pirmosios derybos dėl karių išvedimo prasidėjo dar 1992-ųjų rugpjūčio 11 d.
Vienas šio proceso liudininkų ir aktyvių dalyvių – teisės profesorius Vytautas Sinkevičius. Jis buvo ir Aukščiausios Tarybos-Atkuriamojo Seimo ir vėliau jau Seimo Juridinio skyriaus vedėjas, Teisės departamento direktorius.
Derybose itin svarbų vaidmenį vaidino ir Lietuvos balsu kalbėjo Atkuriamojo Seimo pirmininko Vytauto Landsbergio pavaduotojas, derybinės delegacijos vadovas Česlovas Stankevičius.
Rusijos pusę atstovavo patyręs derybininkas Viktoras Isakovas, mėgęs naudoti agresyvią taktiką – nuolat pertraukti pašnekovą, nutraukti jo mintį ir primesti savo nuomonę. Jo pašonėje buvo ir Šiaurės Vakarų karinės grupuotės vado pirmasis pavaduotojas, generolas leitenantas Fiodoras Melničiukas.
Vėliau derybose aktyviai dalyvavo ir tuometinis Rusijos užsienio reikalų ministro pavaduotojas, vėliau Rusijos atstovu Jungtinių Tautų Saugumo taryboje tapęs ir melu pasižymėjęs Vitalijus Čiurkinas.
Derybose dalyvavo ir lietuvių kilmės rusų politikas, tuometinis B.Jelcino patarėjas Genadijus Burbulis.
Lietuvai paskutiniame derybų etape jau vadovavo naujai išrinktas prezidentas Algirdas Mykolas Brazauskas.
Pateikiame ištraukas iš derybose dalyvavusio V.Sinkevičiaus dienoraščio.
Ciniškasis Vitalijus Čiurkinas
1992 m. rugsėjo 6 d. (sekmadienis)
Į Maskvą atskridome vėlai vakare. Lėktuvas vėlavo, nes iš Vilniaus išskridome pavėlavę 15 min., be to, pūtė stiprus priešpriešinis vėjas. Oro uoste skubiai sėdome į mūsų laukiančias mašinas, o Č.Stankevičius su E.Bičkausku mūsų ambasados „kadilaku“ nulėkė nieko nelaukdami, nes Rusijos delegacija jau laukė Lietuvos ambasadoje.
Šį kartą jai vadovavo Rusijos užsienio reikalų ministro pavaduotojas Vitalijus Čiurkinas. Dalyvavo V.Isakovas, kiti Rusijos delegacijos nariai, daug naujų žmonių. Derybos prasidėjo ir vyko labai sunkiai bei įtemptai. Vien V.Čiurkino laikysena ir kalbėsena turėjo rodyti, kas čia yra padėties šeimininkas. Pradžioje jis pabandė tiesiog diktuoti, ką mes turime padaryti, kur turime nusileisti, kad dokumentai būtų pasirašyti.
Bendras įspūdis buvo gana slogus, pasijutau lyg 1940 m. birželį, kai į Kremlių buvo pakviestas Juozas Urbšys ir kiti Lietuvos atstovai. V.Isakovas Rusijos poziciją dėstydavo susiraukęs ir kažkaip vangiai, lyg kažkuo abejodamas ir visko iki galo nepasakydamas, o V.Čiurkinas buvo ciniškai atviras ir tiesiog nenumaldomas, net pačius bjauriausius dalykus sakė šypsodamasis...
Patyręs, ryžtingas, gudrus. Staigi reakcija, tvirtas ir pasitikintis savimi, nesileidžiantis į diskusijas, kai pajunta, kad gali pralaimėti. Nevengia cituoti tų mūsų parengtų ir su Rusijos atstovais suderintų dokumentų tekstų, kurie jam parankūs, ir „nemato“ tų teksto dalių, pagal kuriuos Rusija gauna daugiau, negu jai priklausytų, nors dokumentai sudaro vientisą visumą ir atspindi tam tikrus abipusius kompromisus. Ir dar įžūlus, kartais net chamiškas. Žodžiu, tikras seno imperinio mąstymo valstybės atstovas, ginantis tik jos interesus ir be jokių sentimentų atmetantis viską, kas su tuo nesuderinama. Tarptautinė teisė ir teisingumas jam neegzistuoja, yra tik Rusijos interesai.
Kai Česlovas Stankevičius, reaguodamas į bandymus diktuoti Lietuvos delegacijai, kas ir kaip turėtų būti parašyta rengiamuose dokumentuose, replikavo, jog elementarus politinis padorumas, tuo labiau vykstant deryboms, reikalauja, kad Rusijos pozicija nebūtų tokia griežta ir nebūtų reiškiama tokiu būdu, kaip tai daro Rusijos atstovai, V.Čiurkinas jį šiurkščiai nutraukė: „Nekalbėkime apie padorumą, palikime tai kitiems, nes čia esame tik dėl to, kad turime interesų. Mes – savo, o Jūs – savo. Ir mūsų reikalas juos ginti. Tik dėl to čia atvykome.“
Sekmadienio vakare derybos vyko iki 23 val. 30 min. Tekstai buvo derinami labai sunkiai, ypač dėl teisių perėmimo, dėl Rusijos pareigos vykdyti jai atitekusius tarptautinius įsipareigojimus, kylančius iš Sovietų Sąjungos padarytų tarptautinės teisės pažeidimų Lietuvos atžvilgiu, įskaitant pareigą atlyginti Lietuvai padarytą žalą.
Tvyrojo didžiulė įtampa. Ne kartą atrodė, kad susitarti neįmanoma, kad derybos atsidurs aklavietėje. Kategoriškas Rusijos reikalavimas išbraukti iš vadinamosios pagrindinės sutarties net „švelniausiu būdu“ suformuluotas nuostatas apie Rusijos pareigą vykdyti tarptautinius įsipareigojimus, taip pat ir dėl žalos atlyginimo, mums buvo nepriimtinas. Nurodytas nuostatas turėjome kokiu nors būdu užfiksuoti.
Nors Č.Stankevičius kelis kartus atkakliai bandė siūlyti šias nuostatas išsaugoti pagrindinėje sutartyje, V.Čiurkinas buvo kategoriškai prieš. Jis tiesiai pareiškė, kad jeigu Lietuva ir toliau reikalaus įrašyti minėtas nuostatas, derybos gali tęstis dar labai ilgai; B.Jelcino ir V.Landsbergio susitikime nieko nebus pasirašyta, žodžiu, viskas bus atidėta neribotam laikui. Tai buvo panašu į ultimatumą: arba sutikite su Rusijos pozicija, arba galite išvažiuoti namo be nieko, taip pat ir be kariuomenės išvedimo grafiko.
V.Čiurkinas kreipėsi į Č.Stankevičių: „Sutikite su Rusijos pasiūlymais, o po to galima bus pasirašyti susitarimus ir išgerti šampano“. Č.Stankevičius atsakė: „Na taip, kaip 1940 metais, tada irgi vyko derybos, buvo geriamas šampanas... Gal dar eisime filmo pažiūrėti? – bet mes neužmiršome, kas įvyko po to; tai žino visi“. V.Čiurkinas reagavo gana atžagariai: „Na gerai, negersime mes Jūsų šampano, tačiau pagalvokite ir apsispręskite, nes susitarimai gali būti nepasirašyti...“ .
Pirmadienį visą dieną iki vėlaus vakaro dirbome su tekstais. Vakare atskrido V.Landsbergis, A.Saudargas, V.Katkus, kiti Lietuvos pareigūnai. Apie 23 val. 30 min. delegacija susirinko trečiame aukšte, V.Landsbergiui skirtame kabinete. Aptarinėjome tekstus, aiškinome, kaip suprantame vieną ar kitą nuostatą. Pirmininkas buvo skaitęs ankstesnius susitarimų projektus, per pastarąsias dienas jie truputi pasikeitė, todėl Pirmininkas smulkiai aiškinosi dėl visų naujų pataisų, jų prasmės, interpretavimo. Jau po 24 val. paklausė, kas dar norėtų ir galėtų padirbėti, ypač su tekstais lietuvių kalba, nes laiko vertimams liko labai nedaug. Visi buvome gerokai pavargę, todėl tą naktį nieko reikšmingesnio nebenuveikėme. /.../
Vilties išsaugoti pagrindinėje sutartyje anksčiau su Rusijos atstovais suderėtas 9 ir 12 straipsnių nuostatas nepraradome iki pat rugsėjo 8 d. ryto. V.Isakovas išvažiavo iš mūsų ambasados beveik vidurnaktį, taip ir nesulaukęs Lietuvos delegacijos sutikimo išbraukti minėtų nuostatų iš sutarties, nes Č.Stankevičius tikėjosi, kad ryte V.Landsbergis pasikalbės su B.Jelcinu telefonu ir pagrindinės sutarties tekste galbūt pavyks palikti 9 ir 12 straipsnių nuostatas. Deja. Rugsėjo 8 d. rytą į Lietuvos ambasadą atvyko Rusijos Prezidento patarėjas Genadijus Burbulis. Jis susitiko su V.Landsbergiu ir perdavė, kad B.Jelcinas nenori pasirašyti suderėto pagrindinio susitarimo, nes jam nepriimtinas 9 straipsnis, numatantis, jog Rusija kaip kompensaciją perduos Lietuvai kai kurią ginkluotę ir amuniciją.
Rusijos pozicija: žodžio „kompensacija“ dokumentuose neturi būti. Tai labai prastas ženklas. Panašu į tai, kad Užsienio reikalų ministerijos fundamentalistai kažkaip „priėjo“ prie B.Jelcino ir sugebėjo jį įtikinti, jog net tokia „nekalta“ formuluotė apie kompensavimą Rusijai yra pavojinga. Iš karto prisiminiau B.Jelcino žodžius, kuriuos jis pasakė ir kuriuos pats girdėjau, kai buvo rengiama pasirašyti Lietuvos ir Rusijos tarpvalstybinių santykių pagrindų sutartis: „Už Staliną aš nemokėsiu“.
Prisimindami V.Čiurkino grasinimus, kad jeigu Lietuva nenusileis ir toliau reikalaus nuostatas dėl žalos atlyginimo įrašyti į pagrindinę sutartį, gali atsitikti ir taip, kad susitarimai apskritai nebus pasirašyti, negalėjome rizikuoti; teko sutikti su Rusijos siūlymu pagrindinės sutarties 9 ir 12 straipsnių kai kurias nuostatas įrašyti į atskirą Lietuvos pareiškimą, kuris bus pridėtas prie pagrindinės sutarties, nors mūsų derybų delegacijai tai buvo labai sunkus sprendimas.
B.Jelcino pyktis ir nenoras mokėti J.Stalino skolas
1992 m. rugsėjo 8 d.
Intensyviai dirbome iki 13 val. Lyginome tekstus rusų ir lietuvių kalba, taisėme vertėjų padarytus netikslumus /.../. Nuo Lietuvos ambasados pastato pajudėjome 16 val. 30 min. Išsirikiavo ištisa mašinų kolona, eismas Novaja arbatskaja (buvusia Kalinino) gatve buvo uždarytas. Iki Kremliaus vos 5 minutės kelio. Dokumentų pasirašymo ceremonija vyko Vladimiro salėje. Lydėjo Rusijos Federacijos valstybės sekretorius Genadijus Burbulis. Salėje nedaug žmonių – dalyvauja pirmieji Rusijos asmenys: J.Gaidaras, R.Chazbulatovas, kiti aukšti pareigūnai, B.Jelcino padėjėjai, žurnalistai. /.../
16 val. 45 min. V.Landsbergis kviečiamas užeiti pas B.Jelciną. Visi Rusijos atstovai įsitempę, susimąstę, nė vienas nesišypso. Mūsų delegacijos nuotaika geresnė, žvalgomės po salę, ant kurios kupolo likę Vladimiro apdovanojimai, dvigalviai ereliai. Juokaujame, kad jie liko nenumušti tik dėl to, kad buvo labai aukštai. 17 val. 10 min. pagrindiniais laiptais į salę nusileidžia V.Landsbergis ir B.Jelcinas. Rusijos kariuomenės išvedimo grafiką ir dar du dokumentus pasirašo A.Butkevičius ir P.Gračiovas.
Laukiame, kada prie stalo atsisės V.Landsbergis ir B.Jelcinas, jie turi pasirašyti pagrindinį susitarimą. Bet kas gi čia vyksta? Jie neatsisėda prie stalo, o B.Jelcinas prieina prie Lietuvos delegacijos, spaudžia rankas ir lyg atsiprašinėdamas sako: „Nesijaudinkite, kariuomenės išvedimo grafikas pasirašytas, Estija ir Latvija ir šito neturi“. Niekas nieko nesupranta. B.Jelcinas atsisveikina ir išeina. Vėl automobilių kortežas, vėl gatvėse uždarytas eismas, ir po 5 minučių – mes jau Lietuvos ambasadoje.
V.Landsbergis trumpai papasakojo, kaip vyko jo pokalbis su B.Jelcinu. Vos tik įėjęs į jo kabinetą, pastebėjęs, kad B.Jelcinas kažkoks paniuręs, nesišypso, net pyktelėjęs. Pradėjome skaityti pagrindinės sutarties tekstą. Jis gerokai subraukytas. B.Jelcinas rodo straipsnį apie Rusijos pareigą atlyginti Lietuvai padarytą ekologinę žalą. /.../ Po to rodo kitus sutarties straipsnius ir sako: čia dar nelabai aišku, čia dar reikia pataisyti ir pan. Mėginau sakyti, kad tai galima padaryti nors ir dabar, tačiau B.Jelcinas tvirtai pasakė, kad šio dokumento jis negali pasirašyti. Kas buvo vėliau, Jūs visi matėte. /.../
Visų nuotaika labai prislėgta. Ne tik dėl to, kad mus apgavo. Tai buvo kažkas daugiau. Tiesiog fiziškai pajutau, kad greta yra didelis ir galingas kaimynas, kuris gali atvirai diktuoti. /.../ Jeigu būtume žinoję, kad pagrindinis susitarimas nebus pasirašytas, Rusijos kariuomenės išvedimo grafiko preambulė būtų kitokia, – preambulėje nebūtų apsiribota tuo, kad grafikas sudarytas remiantis pagrindine sutartimi, būtų rasta formuluotė, kuri labiau pabrėžtų, jog pats grafikas yra tarptautinė sutartis. Gerai, kad Č.Stankevičiaus iniciatyva Rusijos kariuomenės išvedimo grafikas tą dieną (ryte) buvo parengtas tokios formos, kad abiejų valstybių gynybos ministrai jį turėjo pasirašyti ne tik kaip gynybos ministrai, bet kaip valstybių įgalioti atstovai: „už Rusijos Federaciją“ ir „už Lietuvos Respubliką“.
/.../ G.Šerkšnys pradėjo abejoti, ar mes neįteisinome Rusijos armijos buvimo Lietuvoje, nes „Funkcionavimo“ taisyklėse yra kai kurių straipsnių, kuriose rašoma, kad Rusijos armija yra Lietuvoje. Nesutikau su tokiu požiūriu, pasakiau, kad Rusijos kariuomenės buvimo Lietuvoje jokiais būdais neįteisinome ir kad vien iš to, kas nurodyta „Funkcionavimo“ taisyklėse, negalima daryti išvadų apie kokį nors kariuomenės įteisinimą.
Tokio pobūdžio valstybės sutikimai turi būti išreiškiami labai aiškiai ir konkrečiai, o šiuo atveju rašoma tik apie išvedamos kariuomenės funkcionavimą. Nežinau, ar visi sutiko su mano argumentais, bet daugiau dėl šio klausimo delegacijoje nebuvo diskutuojama. E.Bičkauskas staiga pareiškė, kad be pagrindinės sutarties Rusijos kariuomenės išvedimo grafikas negalioja. Tai visus labai sujaudino. Tačiau tik trumpam.
Tai vienas, tai kitas delegacijos narys, taip pat ir mudu su V.Vadapalu, pradėjome abejoti tokio teiginio pagrįstumu. Rėmėmės po grafiku esančiais žodžiais „už Rusijos Federaciją“ ir „už Lietuvos Respubliką“; šie keli žodžiai reiškė, kad grafikas pasirašytas valstybių vardu, vadinasi, grafikas tapo tarptautine sutartimi, galiojančia ir be pagrindinės sutarties. Ir nors E.Bičkauskas dar kartą pakartojo, kad be pagrindinės sutarties grafikas negalioja, delegacija su tokiu aiškinimu nesutiko ir nutarė laikytis tokios pozicijos: Rusijos kariuomenės išvedimo grafiko pasirašymas yra tarptautinės sutarties pasirašymas, ši sutartis įsigaliojo nuo jos pasirašymo ir turi būti vykdoma. Č.Stankevičius pasakė: „Dabar svarbiau pasirūpinti tuo, kad grafikas būtų vykdomas, o ne abejoti jo teisine galia“. /.../
Vakare Rusijos televizijos laida Vesti, komentuodama derybas bei tai, kas buvo pasirašyta ir nepasirašyta Kremliuje, tai įvertino kaip didelę Rusijos diplomatijos pergalę. Bet mes jau buvome „išsiaiškinę“ situaciją, sudėlioję teisinius argumentus ir galvojome visiškai kitaip: svarbiausia tai, kad turime pasirašytą Rusijos kariuomenės išvedimo grafiką, tai tarptautinė sutartis, Rusija privalės ją vykdyti. Todėl tai, kas šiandien įvyko, yra didelė Lietuvos, o ne Rusijos pergalė.
A.Brazausko politinės avantiūros
1993 m. kovo 26 d.
/.../ Seimo rinkimų antrasis turas įtvirtino LDDP vienvaldystę. Prezidentu taip pat tapo šios partijos lyderis A.Brazauskas. Jau prieš kelis mėnesius paaiškėjo, kad delegacijos sudėtis bus pakeista. Apie tai spaudoje viešai prabilo G.Kirkilas ir E.Bičkauskas. Buvo kaltinamas Č.Stankevičius, esą jis nesukalbamas, per daug kategoriškas ir Rusijos delegacijai visiškai nepriimtinas. Tokie teiginiai buvo labai netikėti, nes už jų aiškiai matėsi kiti tikslai: pašalinti Č.Stankevičių iš delegacijos, visiškai nekreipiant dėmesio į tai, kad būtent Č.Stankevičiaus „nesukalbamumas“ lėmė, jog Rusija pradėjo kalbėtis su mumis kaip su užsienio valstybe.
Vakar, t. y. kovo 25 d., senoji delegacija nustojo egzistavusi. Išvakarėse paskambino Č.Stankevičius ir pranešė, kad rytoj, 10 val., delegacija kviečiama pas Respublikos Prezidentą. Delegacija susirinko anksčiau Juridiniame skyriuje. Iš spaudos žinojau, kad būsiu paskirtas į naują delegaciją. Anksčiau senoje delegacijoje buvome sutarę, kad vengsime įeiti į į naują delegaciją, jeigu senoji delegacija bus paleista. Todėl aš tiesiai paklausiau, ar nereikėtų per susitikimą su Respublikos Prezidentu pasiūlyti išlaikyti senosios delegacijos politinį branduolį. Niekas neprieštaravo, tik Č.Stankevičius suabejojo, ar reikia kalbėti apie jo asmenį, nes Respublikos Prezidentas gali tai suprasti kaip asmeninį interesą.
/.../ Susitikimas su Respublikos Prezidentu paliko sunkų įspūdį. Jis kelis kartus padėkojo už padarytą darbą, atrodo, klausėsi, ką sakė delegacijos nariai, užsirašinėjo, tačiau kai baigiantis pokalbiui pamėgino apibendrinti tai, ką norėjome jam išdėstyti, į ką atkreipti dėmesį, pasirodė, kad jis nesuvokė, jog be senosios delegacijos politinio branduolio naujoji delegacija bus daug silpnesnė. Kalbėjau bene paskutinis iš delegacijos narių. Atvirai pasakiau, kad numatant naujos delegacijos sudėtį nepavyko išsaugoti politinio tęstinumo, kad be reikalo atsisakoma pasinaudoti ankstesnės delegacijos narių sukaupta politine patirtimi, kad ta patirtis buvo kaupiama ilgai, ji tiesiog iškentėta, kad naujoji delegacija turės sėsti prie derybų stalo nedelsiant, bet ji neturės tiek patirties, kiek jos reikia norint derėtis su Rusija...
Žodžiu, norėjau atkreipti dėmesį į tai, kas man tada atrodė svarbiausia: kodėl derybų delegacija daroma silpnesnė, ar to reikia, ar tai nepakenks Lietuvai. Nežinau, ar Respublikos Prezidentas suprato, ką norėjau pasakyti, tačiau išeinant delegacijai Respublikos Prezidentas paprašė likti kelioms minutėms. Paklausė, kas iš senosios delegacijos narių, mano manymu, turėtų būti įrašytas į naujos delegacijos sudėtį. Tiesiai pasakiau, kad turi likti Č.Stankevičius, E.Jarašiūnas ir R.Ozolas, galbūt ir kiti asmenys. Respublikos Prezidentas atsakė, kad dėl R.Ozolo ir E.Jarašiūno dar galima pagalvoti, bet Č.Stankevičius esąs „sunkus žmogus, rusai jo labai nemėgsta“...
12 val. susirinko naujoji delegacija. Respublikos Prezidentas papasakojo apie pokalbį su senąja delegacija, užsiminė, kad aš kalbėjau apie politinį perimamumą. Žodžio paprašė N.Medvedevas, pasiūlė pagalvoti, ar delegacijos nereikėtų papildyti G.Šerkšniu, kuris, pasak jo, turi gerą sisteminį mąstymą. Respublikos Prezidentas atsakė, kad ir anksčiau nebuvo proporcinio partinio atstovavimo, kam jis reikalingas dabar. Paprašiau žodžio ir dar kartą pasiūliau padiskutuoti dėl delegacijos sudėties papildymo.
Atvirai pasakiau, kad naujoji delegacija atnaujinta per daug, kad ankstesnės delegacijos sukauptą patyrimą galima panaudoti geriau, kad į delegaciją būtina įrašyti Č.Stankevičių, R.Ozolą ir E.Jarašiūną, kad tai duos daug daugiau naudos, kad nežinia kuo grindžiamos abejonės dėl šių žmonių dalyvavimo naujojoje delegacijoje yra visiškai neįtikinamos. N.Medvedevas suabejojo dėl Č.Stankevičiaus ir pasakė, kad „jo kalbėjimas kiekvienam rusui yra visiškai nepriimtinas ir tik atstumia“! Įdomu, iš kur tokia informacija? Ar tik ne iš E.Bičkausko, nes tai labai panašu į jo žodžius, pasakytus Maskvoje.
Įsiterpiau dar kartą: argi čia svarbu politinis proporcingumas; argi nereikia kritiško žvilgsnio iš šalies, kad galima būtų tinkamai išnagrinėti įvairius derybinius pasiūlymus; argi nereikalinga politinė derybų patirtis? Kas galės sėstis ir toliau derėtis su Rusija nežinodamas, kodėl anksčiau buvo įrašytas šis, o ne kitas žodis? Nauja delegacija akivaizdžiai sukluso. Pirmas sureagavo V.Bulovas, naujos delegacijos vadovas. Jis kreipėsi Į Respublikos Prezidentą, sakydamas, kad yra linkęs atsižvelgti į tai, ką aš sakau, ir netgi neprieštarautų, jeigu į naują delegaciją būtų įtrauktas Č.Stankevičius.
Respublikos Prezidentas lyg ir nustebo: paklausė, ar tikrai Č.Stankevičius galėtų būti delegacijoje? V.Bulovas atsakė, kad galėtų. Tuo metu įėjo kažkas iš Respublikos Prezidento padėjėjų ir pranešė, kad jau laukia žurnalistai. Respublikos Prezidentas paklausė lyg pasitikslindamas: ką gi, pasiūlysiu opozicijai, tegul pasiūlo savo atstovus. Per spaudos konferenciją jis tą pakartojo viešai. Taigi dar yra vilčių. Tuojau pat susiradau Č.Stankevičių ir R.Ozolą, pranešiau apie principinį Respublikos Prezidento sutikimą, kad Č.Stankevičiui, E.Jarašiūnui ir R.Ozolui galbūt bus pasiūlyta įeiti į delegaciją.
Atrodo, kad toks ankstesnės delegacijos narių grupės asmenų, o ne atskiro asmens dalyvavimas naujoje delegacijoje R.Ozolui visiškai priimtinas. Jis sako, kad dar pasitars, tačiau svarbiausia, kad tai įmanoma. Įdomu, ar jiems tikrai bus pasiūlyta tapti naujos delegacijos nariais ir ar jie sutiks? Jeigu jie atsisakys, galvoju, kad taip pat trauksiuos iš delegacijos. Nors prieš tai Č.Stankevičius man sakė, kad aš turėčiau likti delegacijoje, nes ten galiu būti naudingas, o atsistatydinti visada suspėsiu ... /.../
„Lietuvoje civilizuotai sprendžiamas tautinių mažumų klausimas“
1993 m. balandžio 10 d.
Įvyko keli naujos derybų delegacijos posėdžiai. R.Ozolas, E.Jarašiūnas ir Č.Stankevičius į delegaciją dar nepaskirti, tačiau aktyviai dalyvauja jos darbe. Atrodo, kad V.Bulovas jau įsitikino, kad be jų paramos ir patirties būtų sunku. Žinau, kad Č.Stankevičius nesutiko būti naujos delegacijos nariu, nes pradžioje nebuvo į ją įrašytas. Kad ir kaip būtų, gerai, kad senosios delegacijos politinis branduolys vėl sutelktas ir galės tiesiogiai dalyvauti priimant sprendimus.
Pokalbiai naujoje delegacijoje rodo, kad kai kuriems naujiems nariams bus sunku nepasiduoti Rusijos „gundymams“. Jų vartojamos sąvokos, terminai patvirtina, kad tai, jog jie pastaraisiais metais nedalyvavo politikoje, buvo nutolę nuo Lietuvos ir Rusijos santykių problemų, dabar gali gana skaudžiai atsiliepti. Svarbiausias dalykas, ko nauji delegacijos nariai dažnai iki galo nesuvokia, yra tai, kad Lietuva yra tokia pati valstybė, kaip ir Rusija, kad tarp Lietuvos ir Rusijos gali būti tik tarpvalstybiniai santykiai ir kad Lietuvos pozicijos turi būti formuluojamos ir išreiškiamos tik per įgaliotas valstybės institucijas, o ne per atskiras žinybas, nes žinybiniai interesai ne visada gali sutapti su visos valstybės interesais.
Į Lietuvą buvo atvykęs Rusijos Aukščiausiosios Tarybos gynybos ir nacionalinio saugumo komiteto pirmininkas S.Stepašinas. Pokalbyje su delegacijos nariais jis viešai patvirtino, kad Rusijos kariuomenė iš Lietuvos bus išvesta iki rugpjūčio 31 d. ir kad Rusija nekelia jokių naujų kariuomenės išvedimo sąlygų. Tai gera naujiena, tuo labiau, kad prieš kelias dienas Rusijos gynybos ministras P.Gračiovas pareiškė, jog kariuomenės išvedimas iš Baltijos valstybių yra stabdomas.
S.Stepašinas paaiškino, kad Lietuvai tai netaikoma, nes čia civilizuotai sprendžiami tautinių mažumų, žmogaus teisių ir kiti reikalai, be to, yra pasirašytas Rusijos kariuomenės išvedimo grafikas. Tačiau kai kas jo kalboje verčia nerimauti: S.Stepašinas pradėjo kalbėti apie kažkokius „abipusius atsiskaitymus“. Ar tai reiškia, kad Rusija kels Lietuvai turtines pretenzijas, kad žalos atlyginimo klausimas bus siejamas su nežinia iš kur kildintina Lietuvos pareiga Rusijai? Atrodo, kad delegacijų laukia karštas susitikimas. Jis turėtų įvykti balandžio pabaigoje Vilniuje. /.../
Isakovo laiškas
1993 m. balandžio 29 d. (Lietuvos delegacijos pasitarimas dėl derybų su Rusija, URM).
VIRGILIJUS BULOVAS. Gautas V.Isakovo laiškas. Kaltina, kad mes vilkiname derybas, nenorime tartis. Grasina, kad jeigu derybos nevyks, kariuomenės išvedimas gali sutrikti. Sako, kad atsakomybė teks Lietuvai. Anksčiau siūlė: 1) aptarti visų reikalų būklę ir atskirų susitarimų rengimo eigą; 2) toliau derinti su kariuomenės išvedimu susijusius dokumentus; 3) nagrinėti Lietuvoje liekančių Rusijos pensininkų ir kitų asmenų pensijų klausimus; 4) toliau dirbti su tekstais dokumentų, numatančių asmenų „persikėlimą“.
V.Bulovas prašo derybų delegacijos narių pareikšti nuomonę. /..../
Č.STANKEVIČIUS. Išanalizavau Estijos ir Latvijos derybų su Rusija dokumentus. Rusijos taktika yra labai aiški: nori įteisinti Rusijos kariuomenės buvimą, įrašydama nuostatas apie kariuomenės turtą, kariškių socialines garantijas ir kt. Tai būtų netiesioginis pripažinimas, kad Rusijos kariuomenė Lietuvoje buvo teisėtai. Mums tai labai pavojinga. Tuomet galime palaidoti mintį apie žalos atlyginimą. Jeigu jie mus „užlauš“, tai Estiją ir Latviją galės „sutvarkyti“ labai paprastai. Turime atsilaikyti dar tris mėnesius, iki rugpjūčio 31 d. Vėliau bus lengviau.
V.VADAPALAS. Galvoju, kad į V.Isakovo klausimus galima neatsakinėti, reikia iškelti savo klausimus.
ROMUALDAS OZOLAS. Reikia „užtempti“, pamėginkime susirašinėti, mes turime laimėti laiko.
Č.STANKEVIČIUS. Pritariu tam, ką sakė V.Sinkevičius. Jie nori rasti pretekstą arba atidėti kariuomenės išvedimą, arba kaip nors įteisinti (nors ir laikiną) savo kariuomenės buvimą Lietuvoje, įteisinti kariuomenės statusą, pasiekti, kad kariuomenė būtų išvedama sutarties pagrindu. Taip jie mėgins paneigti prievolę atlyginti Lietuvai padarytą žalą. Blogai, kad Estija pradėjo kalbėti su Rusija apie kariuomenės laikiną statusą Estijoje ir kt. Jie nejaučia, koks didelis pavojus už viso to slypi.
Siūlau parašyti V.Isakovui, kad derybų delegacijos dar nepasiruošusios susitikti, kad turi dirbti ekspertų grupės ir pan. Būtinai turime kelti ir svarstyti žalos atlyginimo klausimą. V.Isakovas prie politinės sutarties nori grįžti ne todėl, kad norėtų ją pasirašyti, o todėl, kad nori išbraukti svarbiausius dalykus, kuriuos mums tada pavyko įrašyti į sutartį, o būtent: Rusija pripažįsta savo tarptautinius įsipareigojimus ir Lietuvai padarytą žalą. Aišku, mes labai aukštai iškėlėme kartelę, bet mums pavyko pasiekti, kad Rusija su tuo sutiktų, nors vėliau sutarties nepasirašė; dabar neturėtume trauktis. Turime laimėti laiko /.../.
(Dienoraščio citatų pabaiga)
V.Sinkevičiaus komentaras:
Rusijos kariuomenė iš Lietuvos buvo išvesta taip, kaip buvo numatyta jos išvedimo grafike. Paskutinis traukinio ešelonas su paskutiniu Rusijos kariuomenės kariniu daliniu Lietuvos ir Rusijos valstybės sieną kirto 1993 m. rugpjūčio 31 d. Tai didelė Lietuvos pergalė.
Rusijos kariuomenė iš Lietuvos buvo išvesta daug anksčiau, negu ji buvo išvesta iš Vokietijos, Vengrijos, kitų valstybių, kuriose ji buvo. Tikėkime, kad Lietuvai niekada ateityje nereikės derėtis nei su Rusija, nei su jokia užsienio valstybe dėl jos okupacinės kariuomenės išvedimo iš Lietuvos.
Bet dėl Lietuvai padarytos žalos atlyginimo su Rusija dar teks derėtis. Manyčiau, kad Lietuvos derybinė pozicija turėtų būti tokia: pareiga atlyginti Lietuvai padarytą žalą Rusijai tenka ne iš būsimos sutarties, o iš pareigos pašalinti prieš Lietuvą 1940 metais įvykdytos agresijos ir okupacijos pasekmes; taigi derybų objektas yra ne tai, kad Rusija turi atlyginti Lietuvai padaryta žalą, o tai, kada ir kokiu būdu Rusija tai padarys.
