Trečiajame XX a. dešimtmetyje Lietuvoje atsiradę pirmieji bendri paplūdimiai sukėlė tikrą aistrų ir pasipiktinimo bangą.
„Tai buvo visiška naujiena ir didžioji katalikiškos visuomenės dalis smerkė tokius dalykus. Buvo nesuprantama, kaip vyrai ir moterys gali maudytis kartu. Palangos laikraščiuose ir Lietuvos dienraščiuose tuomet buvo publikuojami straipsniai, kuriuose Katalikių moterų draugijos narės sakė, kad baisus dalykas, kai vaikai mato, kaip tėčiai ir mamos maudosi kartu“, – portalui LRT.lt pasakoja Istorinės Prezidentūros Kaune istorikė Justina Minelgaitė.
Štai ką „Lietuvos aidas“ 1938-aisiais rašė apie bendrus paplūdimius: „Dėl tų bendrų paplūdimių netikusios tvarkos dabar vienoje vietoje turi maudytis vyrai, moterys, mergaitės ir abiejų lyčių moksleiviai ir jaunimas. Čia pat šlykštybėmis aplinkumą nuodija, vaikų sielą teršia iš padugnių susirinkę, kartais tik skudurą, kaip figos lapelį prisidengę asmenys.“
Prezidentas Antanas Smetona su savo šeima eidavo į atskirus vyrų ir moterų paplūdimius, tuo metu prezidento Kazio Griniaus šeima rinkosi bendruosius.
Ketvirtajame dešimtmetyje atsiradę nudistų paplūdimiai buvo sutikti su dar didesne kritika – tai buvo milžiniškas iššūkis, sudrebinęs nusistovėjusias gyvenimo normas.
„Nudistų pliažai tarpukariu buvo naujas dalykas. Dažniausiai jie būdavo tam tikromis valandomis įvairiuose pliažuose. Dalis katalikiškos visuomenės plyšavo visa gerkle, kad tai yra kažkas baisaus, didžiulis nesusipratimas ir to būti negali“, – pasakoja istorikė J. Minelgaitė.
Ketvirtajame dešimtmetyje atsiradę nudistų paplūdimiai buvo sutikti su dar didesne kritika.
Rinkdavo „Saulės karalienę“, į pasimatymus kviesdavo laikraščiuose
Kuo skyrėsi poilsis pajūryje tarpukariu ir šiomis dienomis? Istorikė J. Minelgaitė teigia, kad tais laikais buvo populiaru vaikščioti su chalatais: „Damos su jais būdavo ne tik pliažuose, bet ir grįždavo iš pajūrio gatvėmis į savo vilas. Berods, taip išliko ir sovietmečiu.“
Kurortinės pažintys buvo aktualios visais laikais, tačiau tarpukariu vyriškiai damas į pasimatymus kviesdavo rašydami žinutes į laikraščius.
„Anam metui buvo aktualūs pažinčių skelbimai kurortiniuose laikraščiuose. Juose, be visų kitų naujienų apie tai, kas vieši kurorte, kokie vyksta renginiai, būdavo ir šie skelbimai. Pavyzdžiui, vyriškis pamatydavo kokią nors damą ir, norėdamas ją dar kartą sutikti, parašydavo skelbimą, kad tam tikroje vietoje matė moterį, ji jam labai patiko ir kviečia dar kartą susitikti, pavyzdžiui, prie pašto kurią nors valandą“, – LRT.lt pasakoja istorikė.
Tarpukariu buvo populiarūs ir įvairūs rinkimai – damos laimę galėdavo pabandyti „Saulės karalienės“, „Kopų deivės“ rinkimuose, vyriškiai norėdavo tapti „Kurorto karaliais“.
Netrūkdavo kurorte ir kitų pramogų: buvo rengiama daug koncertų, pušyne griežė orkestras, veikė kinas, teatras, kazino, rengtos kitos šventės. Nenuobodžiavo tuomet ir vaikai – jie galėjo žaisti lauko biliardą, mėgautis sūpuoklėmis ar karuselėmis. Poilsis pačiame paplūdimyje buvo panašus į šių dienų – žmonės skaitydavo knygas ir laikraščius, žaisdavo su kamuoliu, vaikai į paplūdimį atsinešdavo žaislų.
Anot istorikės J. Minelgaitės, atostogos tarpukariu buvo tapatinamos su sveikatinimusi, todėl tie žmonės, kurie važiuodavo į pajūrį sustiprinti sveikatos, gaudavo lengvatų. „Be to, vasarą keliaujant prie jūros buvo madinga apžiūrėti Lietuvą – buvo populiarus tautinis turizmas. Taip atžalos būdavo supažindinamos su istorine praeitimi – piliakalniais, pilimis, gamtos ar architektūros paminklais“, – pažymi istorikė.
Pirmaisiais nepriklausomybės metais kurorte nebuvo daug žmonių.
Jos teigimu, pirmaisiais nepriklausomybės metais kurorte nebuvo daug žmonių, tačiau jau ketvirtajame dešimtmetyje paplūdimiuose buvo sausakimša.
„Marija Urbšienė – diplomato Juozo Urbšio žmona – su draugais viešėjo Palangoje pirmaisiais nepriklausomybės metais. Ji teigė, kad atvykę sėdi kopose kaip kokie karaliai – žmonių nėra, Palanga tuščia, o toks gražus pliažas. Tačiau jau ketvirtajame dešimtmetyje buvo sausakimša, spaudoje buvo rašoma, kad žmogus yra prie žmogaus“, – portalui LRT.lt pasakoja J. Minelgaitė.
Didžiuosiuose šalies dienraščiuose, pasak istorikės, buvo rašoma, jog labai svarbu poilsiauti Lietuvoje ir vystyti turizmą. „Netgi buvo sakoma, kad dėl kelių, ne tokių tiesių takelių ar ne tokių patogių susisiekimo galimybių neverta mesti savo mylimos šalies ir važiuoti į užsienį“, – tęsia J. Minelgaitė.
Sovietmečiu paplūdimyje – iki 22 val.
Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) profesorius istorikas Kastytis Antanaitis portalui LRT.lt pasakoja, kad poilsis pajūryje sovietmečiu buvo kur kas masiškesnis nei tarpukariu.
„Nemaža dalis žmonių atvykdavo į mūsų pajūrį ne tik iš Lietuvos, bet ir tuometinio Leningrado, Maskvos, kitų miestų. [...] Dabar žmonių Palangoje būna panašiai, kaip ir sovietmečiu, bet, tarkime, iki 2008-ųjų jautėsi, kad sovietmečiu Palangos paplūdimiuose žmonių būdavo daugiau“, – lygina K. Antanaitis.
Pramogos, pasak istoriko, sovietmečiu buvo organizuojamos panašios, kaip ir šiais laikais, tačiau gal kiek intensyviau pajūryje buvo organizuojamos teatro gastrolės, vykdavo įvairūs koncertai, veikė trys kino teatrai. Skirtingai nei tarpukariu, anot K. Antanaičio, sovietmečiu pajūryje nebuvo grožio konkursų, nes tai esą buvo laikoma buržuaziniu reiškiniu.
K. Antanaičio teigimu, poilsį Lietuvos pajūryje sovietmečiu ir šiais laikais stipriai skiria tai, kad iki sovietmečio pabaigos pajūris buvo pasienio zona.
„Daug laiko užimdavo buitiniai dalykai – reikėdavo įsigyti ir pasigaminti maisto nežinia kokioje virtuvėje, kur būdavo eilės. Pusgaminių tais laikais nebuvo, todėl bent 4–5 valandas žmonės skirdavo maistui gaminti. Maitintis restoranuose ne visiems užtekdavo pinigų, o valgyti valgyklose reikėjo drąsos – ten buvo galima gauti visko, maisto kokybė buvo gana žema“, – kalba VDU istorikas.
Pasak jo, aktyvaus naktinio gyvenimo sovietmečiu Palangoje nebuvo, antrą valandą nakties užsidarydavo paskutiniai veikiantys naktiniai restoranai. „Jono Basanavičiaus gatvės fenomenas buvo, bet sovietmečiu juo daugiau vaikščiojo, nei sėdėjo kavinėse. Gal nelabai ir buvo kur“, – svarsto K. Antanaitis.
Istoriko teigimu, sovietmečiu būdavo kur kas mažiau turistų savaitgaliais, nes iškildavo problemų dėl atvykimo. „Viešasis transportas paprasčiausiai nesusidorodavo su srautais, o automobilių buvo kelis kartus mažiau“, – priduria K. Antanaitis.
Užsiėmimai paplūdimyje, K. Antanaičio teigimu, buvo panašūs į šių dienų: „Žaidimai su kamuoliu ir pan. Vieni skaitydavo, kiti valgydavo, kas nors ir išgerdavo. Dabar griežčiau reguliuojama, bet sovietmečiu buvo populiarus plaukiojimais su įvairiais čiužiniais, gelbėjimosi ratais ir t.t.“
Į pliažus, pasak istoriko, niekas neatnešdavo čeburekų, tačiau jų būdavo galima gauti čeburekinėje po ilgo stovėjimo eilėje. „Čeburekų nenešiodavo, bet veikdavo čeburekinė. Pastovėjus valandą eilėje būdavo galima jų nusipirkti. Būtent tuomet ir užsimezgė Palangos, jūros ir čeburekų ryšys. Šiais laikais, girdint [čeburekų pardavėjų] šauksmus, kartais norisi, kad tas ryšys kokiu nors būdu nutrūktų“, – pusiau juokais, pusiau rimtai sako K. Antanaitis.
Kiek kitoks – ramesnis – poilsis sovietmečiu buvo Kuršių nerijoje. „Ten buvo mažiau didžiųjų poilsio namų, mažesnis žmonių kiekis, daugiau gamtos, ypač Juodkrantėje. Tarp poilsiautojų buvo mažiau darbininkų ar kolūkiečių. Šiek tiek jautėsi tas skirtumas dėl aprangos, automobilių, bet tokio skirtumo, koks dabar yra tarp Palangos ir Nidos, tikrai nebuvo“, – aiškina istorikas.
K. Antanaičio teigimu, poilsį Lietuvos pajūryje sovietmečiu ir šiais laikais stipriai skiria tai, kad iki sovietmečio pabaigos pajūris buvo pasienio zona.
„Negana to, kad norint patekti į Neringą reikėjo paso ir būdavo sustiprinta apsauga, tai dar 22 val. būdavo uždaromas pliažas, pasieniečiai nuvaikydavo visus nuo tilto. Jei sulaikydavo pažeidėjus, būdavo skiriamos administracinės nuobaudos, grėsė nemalonumai.
Taip, kaip dabar, ateiti naktį, šviečiant mėnuliui, prie jūros kranto su buteliu vyno ar savo mergina, nakvoti kopose iš principo buvo neįmanoma – greitai pagautų. Mieste tylos metas buvo nuo 23 val. iki 6 valandos ryto – tuomet nebuvo galima triukšmauti ar dainuoti“, – pasakoja VDU istorikas K. Antanaitis.
