Valstybės saugumo departamentas Kriminalinės policijos valdybą galiausiai pakeitė 1933 metais. Tuomet Lietuva jau turėjo pakankamai išvystytą žvalgybos tinklą, kuris veikė teritoriniu pagrindu ir turėjo regioninius padalinius.
Lietuvos civilinė žvalgyba ir kontržvalgyba formavosi ir plėtėsi kaip sudedamoji Lietuvos kariuomenės žvalgybos dalis, tad nemažai agentų savo veiklą pradėjo dar Nepriklausomybės karų metais.
Nerimas ir nežinomybė
1940 metų birželio mėnesį prasidėjęs Sovietų Sąjungos spaudimas sukėlė nerimą visose grandyse. Nerimas apėmė ir situaciją akylai stebėjusius bei perspėjimus siuntusius VSD pareigūnus.
VSD kriminalinės policijos pareigūnas Augustas Gailius savo atsiminimuose apie pirmąsias okupacijos dienas rašė: „ … kad ir baisiausiai viską vaizduodamasis nei aš, nei mano draugai nesuvokėme net to, kas tuojau pat įvyko... Prislėgti nežinios ir kažkokio piktai klaikaus nujautimo, mes godžiai rijome žinias apie Respublikos Prezidento pabėgimą. … Po to sekė nauji smūgiai: pabėgo Vidaus reikalų ministras generolas Skučas, pabėgo Valstybės saugumo departamento direktorius Augustinas Povilaitis! Ir vienas, ir kitas buvo mūsų viršininkai ...“
A.Gailius prisiminė tą siaubingą nežinios ir nepasitikėjimo atmosferą, kurią pareigūnams kėlė pirmosios okupacijos dienos ir Lietuvos valdžios panika.
„Ir vaikščiojom mes po Valstybės saugumo departamento rūmus, į sienas galvas daužydami. … Kažkoks neapčiuopiamas nepasitikėjimo jausmas užvaldė mus visus. Mes pykome ant savųjų bendradarbių, kodėl jie nepasitiki, o patys savo nepasitikėjimo nemokėjome panaikinti. Mes bijojome kažko nežinomo ir baisaus“, – rašė VSD kriminalinės policijos pareigūnas.
O tuo metu į Lietuvą jau buvo atsiųstas Sovietų Sąjungos ypatingasis įgaliotinis, užsienio reikalų liaudies komisaro pavaduotojas, daug matęs čekistas Vladimiras Dekanozovas. Į Lietuvą kuriam laikui buvo atvykęs ir aukšto rango NKVD viršininkas Vsevolodas Merkulovas. Būtent jie organizavo Lietuvos teisėsaugos, žvalgybos institucijų ardymą.
Didžioji dalis traukėsi
Dalis VSD pareigūnų, stebėdami politinių lyderių paniką ir neįgalumą, patys nusprendė trauktis. 1940 m. birželio 16 d. Vokietijos sieną peržengė 15 VSD valdininkų, o liepos mėnesį pasitraukė bent 30 buvusių saugumiečių. Tai buvo savotiškas kolektyvinis susitarimas, siekiant išsaugoti saugumo branduolį. Tiesa, A.Povilaitis ir K.Skučas buvo sulaikyti.
Naujoji sovietinė valdžia greitai susigaudė, kad įtakingi pareigūnai pamažu traukiasi. 1940 m. liepos 25 d. LSSR vidaus reikalų ministras M.Gedvilas „Vyriausybės žiniose“ jau skelbė įsakymą dėl ieškomų savavališkai pasitraukusių iš tarnybos valstybės politikų ir pareigūnų.
Tie, kurie nespėjo pasitraukti arba nusprendė likti, buvo pradėti suiminėti. Beveik neišvengiama tardymo dalis buvo psichologinis ir fizinis kankinimas.
Tie, kurie nespėjo pasitraukti arba nusprendė likti buvo pradėti suiminėti. Beveik neišvengiama tardymo dalis buvo psichologinis ir fizinis kankinimas. Buvęs VSD tarnautojas Vladas Vaitiekūnas per tardymus buvo daužomas be atvangos. Karo pradžioje išvaduotas iš kalėjimo, į laisvę jis išėjo be dalies dantų ir sulaužytais žandikauliais.
Taip sovietų tardymo veiksmus rašė VSD pareigūnas Jonas Ženauskas: „Kauno kalėjime mušė įvairiais būdais, bet dar buvo galima kęsti. Perkėlus į vidaus kalėjimą pradėjo tardyti keletas tarnautojų, to negalima mintimis išreikšti. Šešis kartus buvau primuštas taip, kad neturėjau sąmonės ir nežinojau, kuriuo būdu atsiradau kameroje... Laike tardymo neprisipažinau ir buvusių bendradarbių neišdaviau. Nors man skaudžiai kainavo.“
Dalį šių pareigūnų iš kalėjimų vėliau išvadavo 1941-ųjų metų sukilėliai.
Kankinimai Maskvoje
Dalis žvalgybos pareigūnų buvo išgabenti į Maskvą. Jiems išvežti buvo suformuotas specialus sąstatas – ypatingą traukinį sudarė du vagonai ir garvežys. Iki Minsko su kaliniais dar buvo elgtasi padoriai. Minske, vidurnaktį, jie buvo nuvesti į specialų traukinį.
Buvęs vidaus reikalų ministras, senas ir patyręs teisininkas Silvestras Leonas neabejojo, kad visus juos anksčiau ar vėliau sušaudys. Jis guodė pakeleivius nuolat kartodamas: „Be aukų, ponai, negali būti valstybės“.
Buvęs vidaus reikalų ministras, senas ir patyręs teisininkas Silvestras Leonas neabejojo, kad visus juos anksčiau ar vėliau sušaudys. Jis guodė pakeleivius nuolat kartodamas: „Be aukų, ponai, negali būti valstybės“.
Maskvos kalėjime suimtieji žvalgybos pareigūnai buvo visiškai izoliuoti, pasodinti į vienutes. Tardymai, psichologinis smurtas ir mušimas prasidėjo jau kitą dieną. S.Leonas atsiminimuose rašė, kad teko būti vienatvėje, tyloje, ryškioje šviesioje, draudžiant sujudėti.
Iki spalio mėnesio jis buvo priverstas badauti, mat gaudavo pietus tik sekmadienį. Spalio pradžioje buvusį Lietuvos vidaus reikalų ministrą įsodino į automobilį ir pareiškė, kad jis vežamas sušaudyti, tačiau apsukę kelis ratus sargybiniai ir vėl parvedė į kalėjimo kamerą.
Povilas Lašas-Spiridonovas buvo tardomas kalėjimo rūsyje, kuriame buvo įrengtos kankinimo kameros. „ … mušdavo ir kabindavo už kojų galva žemyn. Tempdavo mano kūną tam tikrame prietaise su elektros pagalba ir statydavo pririštą prie stulpo tam tikroje specialiai paruoštoje vietoje taip, kad nuo lubų man ant galvos retais protarpiais krisdavo šalto vandens lašai, sukeldami nepakenčiamą skausmą“, – rašė jis.
Praradęs sąmonę kalinys buvo grąžinamas į savo kamerą, o atsigavęs ir vėl tempiamas į kankinimų rūsį. Toks tardymas galėjo trukti iki 50 valandų.
P.Lašui-Spiridonovui pakriko nervai, tačiau Maskvos kalėjimo daktarai tai vadino simuliavimu. Belangėje ant cementinių grindų ir be radiatoriaus gulintis lietuvis, išvežtas iš Kauno su vasariniais rūbais, žiemą kankinosi dėl siaubingo šalčio.
P.Lašas-Spiridinovas pasakojo, kad buvo dienų, kai pamiršdavo savo vaikų vardus ar gyvenamąją vietą. Kalėjime jis susirgo skorbutu, iškrito visi sveiki dantys.
Sadisto B.Rodoso rankose
Ilgiausiai žvalgyboje ir kontržvalgyboje dirbusį, Latvijos ir Švedijos valstybinius ordinus turėjusį Petrą Kirlį Lefortovo kalėjime ėmėsi tardyti ir kankinti bepročio sadisto reputaciją turėjęs NKVD Tardymo dalies viršininko pavaduotojas Borisas Rodosas. Keturias klases baigęs B.Rodosas pasižymėjo tokia kankinimų išmone, kad Sovietų Sąjunga jam suteikė vidaus reikalų akademijos profesoriaus laipsnį, o pats intelektu nepasižymėjęs B.Rodosas mokė studentus „tardymo meno“.
Buvusį VSD vadovą Augustiną Povilaitį tardė visas vadinamasis „Stalino budelių būrys“ – Sergejus Kušnerevas, Jefimas Lebinzonas, Anatolijus Rassypinskis, Leonidas Švarcmanas ir Levas Vlodzimirskis.
Tiek A.Povilaičio, tiek vidaus reikalų ministro Kazio Skučo tardymu ir parodymais asmeniškai domėjosi pats Josifas Stalinas.
1940 metų liepos mėnesį į Maskvą išvežtų Lietuvos pareigūnų likimas buvo tragiškas. Net ir atlaikę siaubingus kankinimus jie galiausiai sulaukė mirties bausmės. Kai kurie žemesnio rango pareigūnai buvo išgabenti į lagerius, kuriuose po kankinimų ir nuolatinio psichologinio smurto nebeišgyveno.
Lietuvos ambasadoriaus Povilo Žadeikio laiškas kolegai Jungtinėje Karalystėje Broniui Balučiui rodo, kad užsienyje likę Lietuvos diplomatai bandė išgelbėti Maskvoje tardomus ir kankinamus pareigūnus.
Kalba ėjo ne tik apie ministrą Augustiną Voldemarą, Juozą Urbšį, Antaną Merkį, bet ir VSD vadovą bei vidaus reikalų ministrą. Buvo apeliuojama į tai, kad A.Povilaičio šeimos nariai gyvena Jungtinėse Valstijose ir jis turėtų būti išleistas ten gyventi, tačiau pastangas dėję Lietuvos diplomatai nežinojo, kad A.Povilaitis ir K.Skučas jau buvo sušaudyti.
Tokio paties likimo sulaukė ir B.Rodoso kankinimus atlaikęs P.Kirlys. Jis buvo nuteistas sušaudyti ir mirė įkalinimo vietoje 1943 metais.
Į Vakarus nepasitraukė
S.Leonas ir P.Lašas-Spiridonovas buvo pargabenti tolesniam tyrimui iš Maskvos į Lietuvą. Nuo 1940 metų gruodžio mėnesio S.Leonas buvo tardomas Kauno kalėjime, jo bylą nagrinėjo XI armijos karo tribunolas. Patyrusiam teisininkui pavyko užvilkinti savo bylą ir priversti grąžinti ją tolesniam tyrimui.
1941 metų birželio 23 d. sukilėliai išvadavo S.Leoną. Bet jis į Vakarus nepasitraukė ir 1944 metais. Po karo jis buvo vėl suimtas ir nuteistas 10 metų lagerio ir 5 metams tremties. Jam pavyko išgyventi ir šį išbandymą. Grįžęs į Lietuvą buvęs tarpukario Lietuvos vidaus reikalų ministras įsidarbino kūriku. 1956 metų lapkričio mėnesį jis ir vėl buvo sulaikytas, tačiau neįrodžius kaltės paleistas. 1959 metais jis mirė Kaune.
Vienas ilgiausiai ir žiauriausiai kankintų tarpukario Lietuvos žvalgybos pareigūnų P.Lašas-Spiridonovas 1941 metais buvo pargabentas tolesniam tardymui į Kauną. Prasidėjus Vokietijos-SSRS karui jis su kitais kaliniais buvo išgabentas į Minską, iš ten varomas Mogiliovo link.
Po ilgų kankinimo mėnesių tvirtas žvalgybos pareigūnas buvo toks nusilpęs ir fiziškai sunykęs, kad kiti lietuvių kaliniai jį pakaitomis nešė arba vedė už parankių.
Po ilgų kankinimo mėnesių tvirtas žvalgybos pareigūnas buvo toks nusilpęs ir fiziškai sunykęs, kad kiti lietuvių kaliniai jį pakaitomis nešė arba vedė už parankių. Jam pavyko išvengti ir Červenės žudynių. P.Lašas-Spiridonovas taip pat nepasinaudojo proga 1944 metais trauktis į Vakarus.
Tų metų rugsėjo mėnesį jis buvo sulaikytas Ukmergės rajone, Kurkpentiškių kaime. Jį tardė Ukmergės ir Vilniaus sovietų agentai. 1945 metų balandžio viduryje buvęs žvalgybos pareigūnas buvo nuteistas aštuoniems metams kalėjimo ir po mėnesio jo jėgos galutinai išseko. P.Lašas-Spiridonovas mirė Vilniaus kalėjime 1945 metų gegužės 8 d.
Budeliai sulaukė atpildo
Tiesa, Nepriklausomos Lietuvos žvalgybos ir saugumo pareigūnus tardę ir kankinę Maskvos kalėjimų budeliai galiausiai ir patys neišvengę galo.
Vis labiau į paranoją puolęs J.Stalinas ėmėsi „sionistų bylos“ ir nurodė iš saugumo tarnybų pašalinti visus žydų kilmės pareigūnus. Nepaisant saugumo ministro Sergejaus Ignatjevo bandymų perkalbėti J.Staliną, šis nukirto: „Čekistas turi tik du kelius – kilti karjeros laiptais arba į kalėjimą“.
L.Švarcmanas buvo suimtas dar 1951 metais. Po Lavrentijaus Berijos suėmimo ir apkaltinimo sąmokslo prieš J.Staliną rengimu, suimti buvo ir B.Rodosas bei L.Vlodzimirskis. Visiems trims Lietuvos žvalgybos pareigūnus tardžiusiems budeliams skirtos mirties bausmės.
Prašydami pasigailėti ir sušvelninti nuosprendį, visi jie savo kaltę dėl padarytų nusikaltimų neigė, kaltino kitus ir tikino tik vykdę nurodymus, kurie ateidavo iš aukščiau. Tačiau J.Stalino sprendimas jau buvo padarytas.
L.Vlodzimirskis sušaudytas 1953 m., L.Švarcmanas – 1955 m., o sadistas ir keturias klases baigęs sovietų tardymo profesorius B.Rodosas – 1956 m.
Daugiau istorijų apie Tarpukario Lietuvos žvalgybos ir saugumo pareigūnų likimą galite paskaityti Severino Vaitiekaus knygoje „Lietuvos žvalgyba XX a. viduryje ir antrojoje pusėje“. Šios knygos pristatymas vyks gegužės 11 d., 17 val., Vilniuje, Tuskulėnų rimties parko memorialinio komplekso konferencijų salėje, Žirmūnų g. 1F.
