Jūrų muziejaus istorikas Romaldas Adomavičius surinko istorinių atvirukų iš šiapus ir anapus Baltijos jūros kurortų ir parengė ekspoziciją „Ten, kur jūros bangos...“. Ši paroda, skirta Jūros šventei, jau eksponuojama Klaipėdos I.Simonaitytės viešojoje bibliotekoje.
XX a. pradžios atvirukai atskleidė, kaip smarkiai pasikeitė poilsio kultūra prie jūros.
Vengdavo saulės
 |
| Jūrų muziejaus atvirukų kolekcija/Muziejaus atstovė Nika Puteikienė demonstruoja, kaip ilsėdavosi tarpukario Lietuvos damos. |
„Iki XX a. vidurio buvo nepadoru pernelyg demonstruoti nepridengtą kūną, žmonės buvo kur kas artimesni religijai“, – pasakojo istorikas. Apie saulės vonias ant smėlio – nebuvo net pagalvojama.
Pasiturinčios kurorto viešnios į paplūdimius dažnai eidavo pasipuošusios plačiabrylėmis skrybėlaitėmis, ilgomis sukniomis ir mūvėdamos pirštinaites. Tuomet saulės spindulių buvo vengiama – stengtasi išsaugoti baltą odą. Įdegis buvo siejamas su prasčiokais, todėl kilmingosios kaip įmanydamos puoselėdavo blyškumą.
Paplūdimiuose ponios įsitaisydavo į krėslus su stogeliu. Atvirukuose užfiksuota kaip dažna ponia vaikštinėja po pajūrį su skėčiais.
„Į paplūdimius vyrai ir moterys paprastai eidavo atskirai – netgi buvo metas, kada maudydavosi moterys, o kada - vyrai. Bendrų paplūdimių buvo labai nedaug“, – pasakojo R.Adomavičius.
Į jūrą – vežimu
Dar įdomiau XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje poilsiautojai maudydavosi. Retas kuris brisdavo į jūrą taip, kaip dabar.
Dažniausiai į jūrą poilsiautojai, ypač kilmingieji, buvo vežami mediniu vežimu. Vežimo grindys jūroje būdavo atveriamos ir poilsiautojai pliuškendavosi Baltijoje nestebimi pašalinių akių. Po maudynių žmonės tuo pačiu vežimaičiu būdavo parvežami į krantą.
Persirengimo kabinos pajūryje nuo tų laikų nelabai pasikeitė – jos ir iš išorės labai panašios. Dažnai stovėdavo arčiau kopų.
Palei jūrą kurortuose mėgta įrengti pėsčiųjų promenadas. Viena garsiausių buvo Kranto promenada Zelionogradske, dabartinėje Kaliningrado srityje.
Pramogos – panašios
„Mieloji, vakar apgirtau nuo vyno, šiandien – nuo konjako. Kai bus rytoj – nežinau. Palangoje – tikrai nenuobodžiauju“, – viename atvirlaiškyje liko įrašas, poilsiautojo rašytas prieš beveik 70 m. mylimajai.
Poilsiautojai į pajūrį dažniausiai traukė „sveikatintis“, kaip jie patys sakydavo: mėgaudavosi ilgais pasivaikščiojimais pajūryje. „Niekur nenurodoma, kad poilsis pajūryje buvo tik turtingiesiems. Žmonės vyko čia ir iš aplinkinių apylinkių“, – teigė istorikas. Vienuose prisiminimuose likę, kad Palangoje ilsisi daug lenkų, nemažai ir rusų.
Tuo tarpu klaipėdiečiai mėgo traukti į Smiltynę. Čia veikė kelios kavinės, populiariausia buvo ant kalnelio, vadinta „Smėlio karčema“.
Prie šiaurinio molo, netoli švyturiu veikė populiarus restoranas. Klaipėdiečiai ten traukė ragauti ypatingųjų šeimininkės kepinių. Moteris garsėjo netradiciniais pyragais ir sausainiais.
