Karaimų tauta susiformavo apie VIII a. pr. Kr. Mesopotamijos teritorijoje. Pasak Vilniaus universiteto profesoriaus Vyginto Jono Pšibilskio, karaimų kalba priklauso tiurkų kalbų kipčakų grupei, iš mirusiųjų kalbų jai artimiausia polovcų kalba, iš dar egzistuojančių – karačaįų-balkarų, kumykų, Krymo totorių kalbos. Taip pat panašiai kalba totoriai, uzbekai, azerbaidžaniečiai, kirgizai, kazachai, turkmėnai, jakutai.
Įdomi daryba: iš vieno žodžio – dešimtys susijusių
Mes, lietuviai, galime pasigirti viena seniausių indoeuropiečių kalbų ir patys savo kalbos mokykloje mokomės ištisus 12 metų. O ar karaimų kalba – sudėtinga? To paklausėme Lietuvos karaimų kultūros bendrijos pirmininkės Karinos Firkavičiūtės.
„Bet kuri kalba jos nemokančiam atrodo sudėtinga, o mokančiam – paprasta, – sako K.Firkavičiūtė. – Karaimų kalbos sudėtingumo laipsnį sunku apskaičiuoti. Jos struktūra tikrai yra kitokia nei lietuvių kalbos. Karaimiški žodžiai sudaromi prie žodžio šaknies pridedant tam tikras priesagas, nurodančias, linksnį, kiekį, skaičių ar kokį žodžio vedinį. Pvz., žodis „sav“ reiškia ‚sveikas“, žodis „savuchma“ – „pasveikti“, o žodis „savuchturuvču“ – „daktaras“.
Kitaip tariant, karaimų kalboje, žinant pagrindinį žodį ir prie jo jungiant įvairias priesagas, galima gauti daugybę kitų su pagrindiniu žodžiu ar objektu susijusių žodžių. Taip pat lietuviams ir daugelio kitų kalbų atstovams būtų neįprasta karaimų kalbos sakinio struktūra – šioje kalboje žodžiai sakinyje išsidėsto taip, kad veiksmažodis dažniausiai atsiduria pabaigoje.
Laisvai kalba vos trys dešimtys Lietuvos karaimų
Paskutiniais Lietuvos statistikos departamento duomenimis, Lietuvoje gyvena 196 karaimai. Jų tradicijas ir kalbą padeda išsaugoti šeima, savaitgalinės mokyklos ar bendruomenės šventės.
Pasak K.Firkavičiūtės, šiuo metu karaimų kalba gyvai kalbėti dar geba vos apie trisdešimt žmonių. Visi jie gyvena Lietuvoje.
„Nemažai šių kalbančiųjų yra giminės, tad susitikę šeimos rate jie gali pasikalbėti. Bendruomenės susitikimuose mokantieji taip pat pasišneka, tačiau tai jau nebėra visuotinė bendruomenės kalba“, – apgailestavo K.Firkavičiūtė.
Karaimai išmoksta lietuvių ir užsienio kalbas, nes dirba įvairiose institucijose ir verslo įmonėse. Tačiau, kad įsivaizduotume, kaip skamba ši kalba, paprašėme Karinos pasakyti kelis pagrindinius žodžius:
„Laba diena“ – Kiuń jachšy
„Viso gero“ – Kalyjyz savlar
„Ačiū“ – Tabu
„Prašau“ – Kolam
„Atleiskite“ – Bošatyjyz
Egzistuoja atskira Trakų karaimų tarmė
Pasak profesoriaus V.Pšibilskio, Rusijos imperijos centrinėse gubernijose gyvenę karaimai įsiliejo į rusų visuomenę, atitrūko nuo savo kultūros, nutautėjo. Tuo tarpu Lietuvoje, kuri buvo imperijos pakraštys, gyvenimo tempas buvo lėtesnis, ne taip sparčiai vystėsi pramonė, buvo mažesnė migracija. Todėl jų kalbai per kelis šimtus metų rusų kalba padarė ne tokią didelę įtaką.
„Karaimų kalba išliko pakankamai archajiška, pirmiausia palyginus su kitomis tiurkų kalbomis, kurios smarkiai evoliucionavo ir kito besitaikydamos prie joms artimų, dažnai gausesnių kalbų aplinkos. Kadangi aplink karaimų kalbą Lietuvoje nebuvo kitų tiurkiškų kalbų, tai leido išlaikyti archajiškus žodžius ir struktūras. Visi karaimų kalbos žodžiai ir struktūros tokie yra“, – sako K.Firkavičiūtė.
Šiandien, mokslininkų skirstymu, karaimų kalba turi tris tarmes ar pogrupius – Trakų, Lucko-Haličo ir Krymo. Šiuo metu gyva yra išlikusi tik Trakų karaimų kalba, jokia kita niekas gyvai nebešneka.
K.Firkavičiūtė sako, jog Krymo karaimų kalboje buvo daugiau sąskambių ir struktūrų, artimesnių Krymo totorių kalbai, Lucko-Haličo tarmėje daugiau buvo naudojami ‚c, s, z‘ priebalsiai ten, kur Trakuose karaimai tardavo ‚č, š ir ž‘.
„Deja, šituos skirtumus ir jų žavesį dabar galima atsekti tik iš žodynų ar neskaitlingų kalbančiųjų įrašų“, – sako Lietuvos karaimų kultūros bendrijos pirmininkė.
Karaimai savo kalboje „pritaikė“ ir lietuviškų žodžių
Lietuviams turbūt būtų sunku patikėti, bet Trakų karaimų kalba turi nemažai lietuviškų ar slaviškų skolinių, pavyzdžiui, „varškia“ (varškė), „burak“ (burokėlis) ir pan.
Mąstymas kitomis kalbomis tiesiog paveikė karaimų kalbą.
„Įdomu, kad šie pasiskolinti žodžiai pritaikomi toliau karaimų kalbos darybai ir atitinkamai linksniuojami, išlaikant karaimų kalbos taisykles. Viena iš tokių – balsių harmonija žodyje, kitaip tariant, jei šaknies skiemuo yra „minkštas“, tai ir visos jo priesagos bus tokios arba atvirkščiai – „kietas“, pvz., Burak-buraknyn (burokas-buroko, tariama kietai), varškia-varškiani (varškė-varškę, tariama minkštai), – paaiškina K.Firkavičiūtė. – Taip pat atsiranda ir pasiskolintų sintaksinių struktūrų, nukopijuotų iš kitų kalbų, pavyzdžiui, kai nebesilaikoma karaimų kalbos sintaksės, pagal kurią veiksmažodis turi būti sakinio gale, jis atsiranda viduryje ar pradžioje. Mąstymas kitomis kalbomis tiesiog paveikė karaimų kalbą.“
Karaimų patarlės – trumpos, bet jose sutelpa daug gyvenimiškos išminties
Šalia kalbos darybos egzistuoja ir įvairios patarlės, priežodžiai, kurie per kalbą atskleidžia kiekvienos tautos šerdį, kultūrą, pasaulėžiūrą. Karaimų kalboje tokių elementų – gausu.
„Egzistuoja netgi poetiniai kūriniai, kur įvairūs pamokymai pateikti išraiškingais palyginimais su gamta ar gyvenimiškais pavydžiais. Nemažai įvairių tokių poetinių pamokymų yra išlikę kaip tėvo pamokymai sūnui ar abstraktesni pamokymai merginai. Per juos mėginta įdiegti tradicinį paprotį ar teisingą elgseną, pabrėžtos būtent merginos ar vaikino elgesio normos, kaip reikia dirbti, prisižiūrėti ir panašiai“, – paaiškina K.Firkavičiūtė.
Pavyzdžiui, vienas iš pamokymų sūnui skamba taip: „…Da har adam bolsun ullurach sieńdiań kioźliarijdia. Da ėgier uslu ėriań ėsia ol jemesia chodža, borčtur saja syjlama any. Da ėgier jarly ėsia ol da sień chodža jemiesia uslurach andan, sahyš ėtkiń kioľniujdia ki sień jazychlyrachsyn andan da ol rastrach sieńdiań….“ (Matyk kiekvieną žmogų aukštesnį/geresnį už save. Ir jei tai protingas žmogus ar labai turtingas, privalai jį gerbti. O jei jis yra vargšas ir esi už jį turtingesnis ar protingesnis, galvok, kad esi nuodėmingesnis už jį, o jis yra sąžiningesnis už tave…).
Pašnekovė sako, kad ją žavi karaimų patarlių ir priežodžių trumpumas, kai trumputė ir besirimuojanti frazė pasako labai daug, išreiškia požiūrį į gyvenimo tiesas.
Bachma kim ajtty – tynla nie ajtty – Nežiūrėk, kas pasakė, klausyk, ką pasakė.
Bachma juziunia – bachkyn kioziunia – Žiūrėk ne į veidą, o į akis.
Baš sav bolsa – biork tabulur – Jei bus sveika galva, atsiras ir kepurė.
Lietuvai atgavus nepriklausomybę, karaimų kalbos puoselėjimui ir mokymui skirta nemažai dėmesio ir lėšų: išleistas pirmasis karaimų kalbos vadovėlis „Mień karajče ürianiam“ – „Aš mokausi karaimiškai“ (1996), parengtos mokomosios pokalbių knygos vaikams „Lietuvių–karaimų–rusų pasikalbėjimai“ ir „Lenkų–karaimų–lietuvių pasikalbėjimai“ „Rozmówki polsko–karaimsko–litewskie“, išleisti žodynai, rengta daug kalbai mokytis skirtų renginių ir nuotolinių kursų.
Faktas, kad nuvykęs į užsienį vargu ar rasi karaimiškai kalbančių bendraminčių. Šią kalbą išlaikyti ir toliau gilinti jos žinias veda veikiau noras geriau pažinti savo protėvių šaknis ir kultūrą, išlaikyti ir iš kartos į kartą per kalbą perduoti jų gyvenimišką išmintį.
„Karaimai. Kas jie?" – Lietuvos karaimų metų minėjimui 2022 metais skirta turinio skiltis portale 15min apie Lietuvos karaimų paveldą Lietuvoje. Projektą inicijavo Kultūros paveldo departamentas prie LR Kultūros ministerijos.
