Ši sukaktis – puiki proga geriau pažinti savo bendrapiliečius, jų indėlį į turtingą mūsų daugiakultūrės valstybės istoriją.
Su ambasadore Halina Kobeckaite kalbamės apie karaimų istoriją, apie šios bendruomenės gebėjimą išsaugoti tautinę tapatybę ir kartu būti neatsiejama Lietuvos istorijos bei kultūros dalimi.
„Mažojo miesto“ gyventojai
Karaimų istorija Lietuvoje prasideda nuo Vytauto Didžiojo žygių.
H. Kobeckaitė pasakoja, kad pagal tradiciją manoma, kad karaimus, kaip ištikimus sargybinius, į Lietuvą pasikvietė Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas po vieno žygio į Aukso ordos stepes Juodosios jūros pakrantėse 1397 m. Sakoma, kad jis perkėlė apie 380 karaimų šeimų: „Kadangi šeimos anuomet buvo daugiavaikės, galima skaičiuoti, kad būta per 1000 žmonių.
Žinoma, tai hipotetiniai skaičiavimai, nes gyventojų surašymų tuomet nebuvo. Bet tai buvo dalis Vytauto valstybinės politikos: apgyvendinti tuščius žemės plotus, statyti pilis bei miestus, pagyvinti prekybą ir ūkinį savo valdomos galingos ir didelės to meto Europoje valstybės gyvenimą.“
O kokie pačių karaimų motyvai buvo persikelti į Lietuvą?
„Vargu ar atsektume pačių karaimų atvykimo į Lietuvą motyvus. Manau, kad anais laikais niekas jų ir neklausė. Tačiau, sprendžiant iš išlikusių padavimų ir istorinės tautos atminties, karaimai nesipriešino tokiam perkėlimui.
Sprendžiant iš išlikusių padavimų ir istorinės tautos atminties, karaimai nesipriešino tokiam perkėlimui.
Ir vėlesniais laikais nemažai žmonių persikeldavo iš Krymo į Lietuvą, dažniausiai ekonominiais, verslo sumetimais. Pavyzdžiui, 1865 m. Vilniuje buvo atidarytas Krymo karaimų Šišmano ir Durunčos tabako fabrikas“, – pasakoja ambasadorė.
Tačiau, pirmiausia karaimai buvo puikūs ir ištikimi sargybiniai. Būtent todėl jie Trakuose buvo apgyvendinti tarp dviejų kunigaikščių pilių, dabartinėje Karaimų gatvėje.
Taip Vytautas užsitikrino pilies apsaugą, nes kiekvienas, norėdamas patekti pilin, turėdavo pereiti Karaimų gatve. Karaimų gyvenama šiaurinė Trakų miesto dalis buvo vadinama „Mažuoju miestu“.
Vėliau karaimų gyvenviečių atsirado šiaurės Lietuvoje – Biržuose, Pasvalyje, Naujamiestyje, Upytėje. Tačiau Trakų miestas visada buvo ir tebėra bendruomenės administracinis ir dvasinis centras.
H. Kobeckaitė primena, kad Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto vardas su karaimų istorija susijęs neatsiejamai: „Karaimų atmintyje pasakojimai ir legendos apie atvykimą į LDK yra gyvi. Ypatinga pagarba Vytautui pasireiškia jo asmens ir darbų sureikšminimu.
Vytautą karaimai vadina Vatat-bijumi, t. y. „karaliumi, triuškinančiu priešus“. Padavimuose jis vaizduojamas kaip labai išmintingas, drąsus, kilnus ir galingas valdovas. Šventumo aureolę pasakojimuose turi ne tik Vytautas, bet ir jo žirgas, kuriam priskiriamos ir stebuklingos galios.
Padavimų apie Vytautą pagrindu ilgametis Trakų kenesos vyresnysis dvasininkas Simonas Firkovičius (1897–1982) yra sueiliavęs dvi balades – Alankasar (Karžygys) ir Batyr bijnin' tamaša aty (Stebuklingas didžiojo kunigaikščio žirgas). Vytautą jis ne kartą mini ir savo eilėraščiuose.“
Karaimų padėtis LDK buvo išskirtinė ir juos vertino ne tik Vytautas, bet ir kiti valdovai.
Kad karaimų padėtis LDK buvo išskirtinė ir juos vertino ne tik Vytautas, bet ir kiti valdovai, rodo įvairios privilegijos. 1441 m. kovo 27 d. Lietuvos ir Lenkijos valdovas Kazimieras Jogailaitis suteikė karaimų bendruomenei privilegiją – Magdeburgo teisę, t. y. aktą, leidžiantį bendruomenei tvarkytis savarankiškai, vadovaujamai iš savo tarpo išrinkto vaito. Taip Lietuvos karaimų bendruomenė tvarkėsi iki III Abiejų Tautų Respublikos padalijimo 1795 m.
H. Kobeckaitė atkreipia dėmesį, jog karaimams suteikta privilegija išskyrė juos iš kitų konfesijų žmonių Lietuvoje, nes tai buvo pirmas atvejis, kai Magdeburgo teisė buvo suteikta nekrikščioniškai bendruomenei. Šis teisės aktas vėliau buvo patikslintas ir praplėstas 1492 m. valdovo Aleksandro ir 1507 m. Žygimanto Senojo privilegijomis, kuriomis karaimai buvo atleisti nuo bet kokių muitų mokesčių visose LDK žemėse, nuo sargybos ir derliaus nuėmimo valdovų Senųjų Trakų dvare prievolių.
Šias privilegijas patvirtindavo visi vėlesnieji Lietuvos valdovai. Nors karaimai naudojosi visomis teisėmis ir laisvėmis, kuriomis naudojosi ir kiti trakiečiai, jiems dar būdavo suteikiama ir papildomų, ypač tokių, kurios buvo susijusios su miesto tvarkos palaikymu, prekyba, aukštų pareigūnų bei svečių apgyvendinimu savo namuose, apsauga nuo pražygiuojančios kariuomenės, kenesos statyba ir remontu. 1495 m. kovo 17 d. valdovo Aleksandro raštu Lietuvos karaimams buvo suteikta teisė samdyti namų darbams krikščionis.
Karaimai didžiavosi savo teisėmis ir laisvėmis. Laiškuose iš Trakų į Konstantinopolį 1483–1486 m. jie rašė, kad Lietuvos valdovas ir kiti aukšti pareigūnai jų neapsunkina mokesčiais, nedraudžia išpažinti savo religijos, jie turi savo teismą ir t. t.
Valstybingumo praradimas – tautinės tapatybės silpnėjimo priežastis
„LDK praradus valstybingumą savo savarankiško statuso neteko ir karaimų bendruomenė, vaito pareigybė buvo panaikinta, Lietuvos karaimai tapo pavaldūs Rusijos imperijai, o carinės Rusijos valdžia neįtraukė karaimų senųjų teisės aktų į savo įstatymų sąvadą. Lietuvos karaimai privalėjo iš naujo tvarkytis teisinį savo gyvenimo statusą. Apie buvusį administracinį ir teisinį savarankiškumą nebuvo nė kalbos. Rusijos imperijoje žmonės buvo skirstomi tik pagal išpažįstamą tikėjimą“, – apie carinės priespaudos metus pasakoja H. Kobeckaitė.
Lietuvos karaimai nuo 1850 m. buvo pavaldūs Taurijos ir Odesos karaimų dvasinei valdybai, kuri buvo įsteigta 1837 metais (Rusijos imperijon buvo patekę ir Krymo karaimai).
„Beje, lygiai toks pat likimas buvo ištikęs ir Lietuvos totorius, kurie pagal to meto Rusijos imperijos įstatymus tapo pavaldūs Dvasinei Taurijos Mahometonų valdybai“, – primena ambasadorė.
Nenorėdami taikytis su prarastu LDK turėtu savarankiškumu Lietuvos karaimai ėmė rūpintis jį atgauti ir po ilgų derybų 1863 m. caro įsaku, remiantis seniau turėtomis teisėmis, karaimai buvo sulyginti su vietiniais gyventojais pagal jų luomus ir Rusijos vakarinėms gubernijoms leista įsteigti antrą karaimų dvasinę valdybą, pavaldžią atskiram dvasiniam ir pasaulietiniam bendruomenės vadovui.
Tokia dvasinė valdyba pradėjo veikti Trakuose 1869 metais, buvo išrinktas dvasinis ir pasaulietinis bendruomenės hierarchas. Taip iš dalies buvo pratęsta LDK karaimų bažnyčios hierarchinė nepriklausomybė.
„Tačiau buvimas Rusijos imperijos sudėtyje sudavė ypač rimtą smūgį karaimų kalbos funkcionavimui. Pasklidę po atskirus Rusijos miestus, nebeturėdami galimybės bendrauti su tautiečiais, burtis krūvon, lankyti pamaldas ir tautinę mokyklą, karaimai vis dažniau vartojo rusų kalbą, pamiršdami gimtąją.
Buvimas Rusijos imperijos sudėtyje sudavė ypač rimtą smūgį karaimų kalbos funkcionavimui.
Net maldynas XIX a. buvo išleistas rusų kalba. Asimiliacijos procesas, skatinamas ir visuomenės nepakantumo kitataučiams, labai smarkiai pažeidė tautinę savimonę“, – apgailestauja pašnekovė.
Trumpasis „aukso amžius“
Diplomatė bei vertėja H. Kobeckaitė linkusi visokeriopai vaisingu ir kūrybingu laikotarpiu, savotišku „aukso amžiumi“ laikyti XX a. pradžią, kai buvo panaikintas spaudos draudimas (iki I pasaulinio karo) ir tarpukarį.
„Remdamiesi prisiminimais ir archyviniais dokumentais galime iš dalies rekonstruoti XV–XVIII a. karaimų bendruomenės gyvenimą. Atrastume nemažai asmenybių, užėmusių aukštus postus didikų dvaruose ar valstybinėse tarnybose, galėtume paminėti šviesuolių, išsilavinusių žmonių pavardes, bet tai būtų nedažnos išimtys. Didesnė bendruomenės dalis pelnė duoną amatais, smulkia prekyba, žemdirbyste“, – pasakoja H. Kobeckaitė.
Tačiau XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje padėtis keičiasi. Panaikinus spaudos draudimą Vilniuje pradėjo reikštis įvairių čia gyvenusių tautinių grupių meninė, politinė, filosofinė mintis, žmonėms ėmė rūpėti tautinė savimonė ir karaimai taip pat neliko nuošalyje.
1913–1914 m. tuo tikslu pradedamas leisti žurnalas „Karaimskoje slovo“ (rusų kalba). Leidėjai jau pirmajame numeryje pasiskelbė leidžią žurnalą norėdami pažinti protėvių praeitį ir sutelkti tautą. Žurnalas buvo skirtas visiems karaimams, gyvenusiems to meto Rusijos imperijos teritorijoje. Jo puslapiuose buvo spausdinamos įvairių karaimų bendruomenių (Kijevo, Haličo, Simferopolio, Eupatorijos, Vilniaus, Trakų) žinios, literatūros kūrinėliai, prisiminimai iš praeities.
Ambasadorė atkreipia dėmesį, kad tarp autorių būta ir moterų: „Išsiskiria poetės ir teisininkės Ksenijos Abkovič straipsnis „Mintys ir pastebėjimai“, kuriame ji teigia, kad visus karaimus į tautą vienija tautinė savimonė, verčianti kiekvieną, kas jaučiasi esąs karaimu, iš toliausių kraštų belstis į Trakus, tingiai snūduriuojantį, bet nepaprastai mielą, kažkuo ypatingą miestelį. Kalbėdama apie to meto Rusiją, autorė pažymi, kad joje tarp tautų jaučiama didžiulė praraja, ir žodis „kitatautis“ atstoja keiksmažodį ne tik gatvėje, bet ir valstybės Dūmoje. O paniekinamą požiūrį į viską, kas nerusiška, autorė sako pastebėjusi net tarp labai nekvailų žmonių.“
„Deja, Pirmasis pasaulinis karas ne tik nutraukė žurnalo leidimą, pradėtus Vilniaus kenesos statybos darbus, bet ir išblaškė Lietuvos karaimus po įvairius kraštus. Kaip ir dalis kitų Lietuvos gyventojų, karaimai jau karo pradžioje buvo priversti evakuotis į Rusiją: kas į Peterburgą, Pskovą, Charkovą, kas į Maskvą, Krymą. Mano Mamos šeima pirmiausia išvyko į Maskvą, o iš ten – į Krymą. Tėvelio šeima iškeliavo pirmiausia į Pskovą, paskui Sankt Peterburgą, kur prosenelis turėjo verslą, o iš ten – į Charkovo apylinkes“, – apie istorinių įvykių atspindžius savo šeimos gyvenime pasakoja H. Kobeckaitė.
Ji pastebi, kad nei Kryme, nei kur kitur Trakų karaimai nesijautė gerai, nors jų protėviai buvo kilę iš ten. Ir kai tik 1919–1920 m. atsirado galimybė, dauguma grįžo, iš naujo pakartodami Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto laikais savo protėvių nueitą kelią, patvirtindami, kad tikroji jų Tėvynė yra prie Galvės ežero krantų.
„Grįžę namo, karaimai atsidūrė dviejose valstybėse – Lietuvoje (Panevėžys, Pasvalys, Talačkonys) ir Lenkijoje (Vilnius, Trakai, Haličas ir Luckas). Dalis karaimų liko Kryme ar kituose miestuose. Tad bendruomenė aptrupėjo, be to, valstybių sienos išskyrė šeimas, gimines, apsunkino jų bendravimą. Bet tautos nesuskaldė. Dar prieš I pasaulinį karą užgimęs inteligentijos rūpestis tautine savimone dabar ėmė reikštis dar stipriau.
Juo labiau kad abi atsikūrusios nacionalinės valstybės – ir Lietuva, ir Lenkija – ryžtingai ėmėsi gaivinti tautinę savimonę ir patriotinius jausmus. Etninio bendrumo jausmas buvo skatinamas oficialiai ir atvirai, – pasakoja H. Kobeckaitė, – valstybingumą atkūrusiose Lietuvoje ir Lenkijoje lygiagrečiai su lietuviškomis ir lenkiškomis ėmė kurtis ir karaimiškos organizacijos, pradėta leisti spauda karaimų kalba.
Panevėžyje 1923 m. susikūrus draugijai Onarmach (Pažanga), leidžiamas ir to paties pavadinimo žurnalas. Nors bendruomenė buvo neskaitlinga, bet kultūrinis karaimų gyvenimas Panevėžyje buvo gana aktyvus. Žurnalą Karaj awazy (Karaimų balsas) karaimų kalba leido ir Lucko karaimai.“
Kalbėdama apie tarpukarį H. Kobeckaitė pabrėžia aktyvią bendruomenės veiklą: „Tarpukariu labai aktyviai į visuomeninę veiklą įsitraukė jaunimas. 1930 m. susikūrė karaimų jaunimo būrelis Bir bav (Pynė). 1930–1934 m. būrelis leido žurnalą Dostu karajnyn (Karaimo draugas). Prie būrelio buvo atidaryta biblioteka Karaj bitikligi ir skaitykla. Į organizaciją susiburia ir moterys. Katyn odžahy (Moterų būrelis) rengdavo vakarones, loterijas spektaklius, įvairius susitikimus. Pelnas būdavo skiriamas vargingiesiems bendruomenės nariams ir mokslus einančiam jaunimui remti.
Dvasinė valdyba ir bendruomenė rūpinosi jaunimo išsilavinimu. Diduma merginų tuo metu lankė Trakų mokytojų seminariją, o vaikinai važiavo mokytis į Vilniaus technikos mokyklas. Nepasiturintys buvo remiami specialiai tuo tikslu sukurto šalpos fondo lėšomis. Labai aktyviai gyveno ir Vilniaus karaimų bendruomenė, kuri vos grįžusi iš evakuacijos ėmė rūpintis kenesos statybos užbaigimo darbais. Pastatas buvo baigtas ir pašventintas 1923 m. Šalia kenesos buvo pastatyti bendruomenės namai, kuriuose vykdavo paskaitos, susirinkimai, vakaronės, spektakliai ir pan.“
Iškiliausia karaimų bendruomenės asmenybė
H. Kobeckaitė, pasakodama apie karaimų istoriją, atkreipia dėmesį į bene iškiliausią šios bendruomenės asmenybę: „Didelis karaimų visuomeninio aktyvumo postūmis, be abejonės, buvo aukščiausiojo dvasininko Hadži Serajos Chano Šapšalo išrinkimas ir jo atvykimas į Vilnių 1928 metais.
Šapšalas buvo kupinas energijos ir turėjo daug sumanymų, susijusių su karaimų gyvenimu ir apskritai su Oriento tyrinėjimu bei eksponavimu Vilniuje. Vilniaus universitete jis dėstė Rytų kalbas, surengė kelias ekspedicijas į Artimuosius Rytus ir parsivežė iš ten rytietiškos kultūros eksponatų, kurie kartu su jo jau turimais, sudarė būsimo muziejaus pagrindinį fondą.
1932 m. jo iniciatyva Vilniuje buvo įsteigta Karaimų literatūros ir istorijos bičiulių draugija, pats jis aktyviai dalyvavo nuo 1924 m. Vilniuje leidžiamo mokslinio visuomeninio žurnalo Mysl Karaimska (Karaimų mintis) darbe. Įgyvendindamas savo svajonę, Hadži Seraja Chanas Šapšalas inicijavo karaimų muziejaus statybą Trakuose. Bendruomenė taip pat dalyvavo statybos darbuose.“
Pasak ambasadorės, tokia aktyvi veikla, sąlygota bendruomenės narių entuziazmo ir labai stipraus etninio bendrumo jausmo, leidžia teigti, kad šis laikotarpis (iki 1939 m.) tikrai buvo savotiškas karaimų „aukso amžius“: „Viskas buvo tikra ir autentiška: namie, gatvėje, kenesoje, mokykloje, vaikų darželyje vartojama karaimų kalba, visuose namuose Karaimų gatvėje gyveno jų šeimininkai karaimai, kasdien, o ne kelis kartus per metus, kenesoje vyko pamaldos, sportininkai rengdavo tinklinio varžybas, žiemą čiužinėdavo pačiūžomis, vasarą buriuodavo, šeimos plaukdavo į salas su virduliais ir rengdavo ten piknikus, jaunimas mėnesienoje irstydavosi medinėmis patogiomis valtelėmis ir dainuodavo, o šeštadienio vakarais rengdavo šokių vakarėlius, prie kiekvieno namo iki pat ežero driekėsi agurkų lysvės, žemdirbiai traukdavo į darbą savo rėžiuose „karališkuose laukuose“...
Žodžiu, gyvenimas virė, ir karaimai nebuvo pavieniai muziejaus eksponatai. Lietuvai atgavus nepriklausomybę ir atkūrus Karaimų kultūros bendriją, stengėmės visa tai prisiminti, įgarsinti ir bent iš dalies atgaivinti.
Paskelbtieji Karaimų metai – tai savotiška anų dienų replika, jei ne aukso, tai bent „sidabro amžius“ ir galimybė garsiau ir teisingiau apie save papasakoti. Džiaugiamės, kad dar yra žmonių, apie anuos laikus girdėjusių iš tiesioginių dalyvių lūpų...“
Trakai – istorinis ir dvasinis centras
„Kaip nuo pirmųjų karaimų atsikėlimo į Lietuvą dienų bendruomenės gyvenimas daugiausia koncentravosi Trakuose, taip ir iki šiol Trakai buvo ir tebėra Lietuvos karaimų dvasinio gyvenimo centras“, – konstatuoja H. Kobeckaitė.
Ji primena, kad Trakuose karaimai nuo seno gyveno vienoje gatvėje, kuriai 1990 m. buvo grąžintas senasis Karaimų gatvės pavadinimas, kalbėjosi ir meldėsi karaimiškai. Čia yra ir seniausia Lietuvoje karaimų šventovė – kenesa. 1922 m. Trakuose susikūrė Laikinoji dvasinė valdyba, veikusi kol buvo teisiškai sureguliuoti valstybės ir karaimų bendruomenės santykiai.
1927 m. Trakuose įvyko karaimų bendruomenių delegatų susirinkimas, aukščiausiuoju dvasininku vienbalsiai išrinkęs buvusį aukščiausiąjį Krymo karaimų dvasininką Hadži Serają Chaną Šapšalą (1873–1961). 1936 metais karaimų religinei bendruomenei kartu su musulmonų bendruomene buvo suteiktas juridinių asmenų statusas ir patvirtinti bendruomenių statutai.
Trakų karaimų dvasinei valdybai priklausė visi Lietuvos ir Lenkijos karaimai. Čia iki 1941 m. veikė karaimų religinė mokykla, kurią lankė mokyklinio amžiaus vaikai. Deja, sovietmečiu mokykla buvo uždaryta.
„Trakus lankydavo ir lanko visi garbingi Vilniaus svečiai. Vilniuje apie karaimų buvimą galėjai tik išgirsti, o Trakuose buvo galima su jais susitikti, pasisveikinti ir pasišnekėti. Trakai ir šiandien yra dvasinės traukos centras net Krymo karaimams, kurių tautiškumas per sovietinio režimo metus buvo pažeistas daug smarkiau“, – sako H. Kobeckaitė.
Pasak jos, būtent todėl ir pirmas tautiečių susitikimas (Utrulašmach) 1989 m. buvo surengtas Trakuose. Į jį buvo suvažiavę per 500 karaimų iš įvairių kraštų – Lenkijos, Rusijos, Ukrainos, ypač iš tokių jos miestų kaip Luckas, Haličas ir, žinoma, iš Krymo.
Šiuo metu Etninių karaimų bendruomenių yra Ukrainoje, Rusijoje, Lenkijoje. Kitose valstybėse gyvena pavieniai asmenys, kurie parvyksta į Trakus kokių nors iškilmių proga.
H. Kobeckaitė įsitikinusi, kad karaimų bendruomenė – tikrai gyvuos: „Yra nemažai jaunimo, gabaus ir patriotiškai nusiteikusio. Šie metai – gera proga ne tik pasidairyti po savo kiemą, bet ir jį parodyti plačiajai visuomenei. Dvidešimt metų Lietuvos karaimų kultūros bendrija rengia Trakuose tarptautines kalbos stovyklas, į kurias suvažiuoja ne tik jaunimas.
Žmonės pastaraisiais metais pradėjo labiau domėtis savo šeimos šaknimis. Etninio bendrumo jausmas pabunda jaunų kartų širdyse. Šįmet jaunimas rengia Trakuose kelių dienų tautinę stovyklą, kviečia joje dalyvauti ir tautiečius iš kitų valstybių, nori visus suburti, sudaryti sąlygas susipažinti ir pabendrauti.
Prisimenu, kad po tokių sueigų kadaise užsimezgusios pažintys buvo vaisingos – kūrėsi naujos šeimos, mezgėsi bendravimo gijos. Tad gal ir šįmet taip nutiks... Svarbu, kad yra noras veikti ir nepamiršti tautinės tapatybės.“
„Karaimai. Kas jie?" – Lietuvos karaimų metų minėjimui 2022 metais skirta turinio skiltis portale 15min apie Lietuvos karaimų paveldą Lietuvoje. Projektą inicijavo Kultūros paveldo departamentas prie LR Kultūros ministerijos.
