Į miško apsuptyje vykusį paminėjimą susirinko gausus būrys žmonių, tarp jų Lietuvos kariuomenės Jungtinio štabo atstovas pulkininkas Albertas Dapkus, muzikantas Aleksandras Makejevas, Lietuvos skautų bei dvasininkijos atstovai.
Pagrindinis minėjimo tikslas – neleisti partizanų istorijai išnykti iš Lietuvių atminties. Susirinkusieji buvo raginami prisiminti begalinį karių ryžtą ir tikėjimą Lietuvos ateitimi ir semti iš jų jėgų toliau kuriant stiprią ir saugią Lietuvą. „Agresyviam priešui baisiausia yra ne ginklai, o patriotiškas jaunimas“, – akcentavo Lietuvos kariuomenės Jungtinio štabo atstovas pulkininkas Albertas Dapkus.
„Šiam paminėjimui idėja kilo paprastai: esu Lietuvos šaulių sąjungos narys, priklausiau Sąjūdžiui nuo pat jo pradžios. Visa meilė Lietuvai atėjo iš šeimos. Žinojau, kad miške yra bunkeriai, žinojau kokią istoriją slepia ši vieta ir man yra garbė ją įamžinti.“ – teigė vienas iš minėjimo organizatorių, Padauguvos girios girininkas Kęstutis Markevičius.
Renginio dalyviai galėjo mėgautis įvairia muzika, apžiūrėti Lietuvos kariuomenės techniką, pabendrauti su partizanų ir ryšininkų šeimomis bei paskanauti kareiviška koše.
Minėjimo metu taip pat nuskambėjo trys šūvių salvės – už vyrus ir moteris kovojusius Karalgiryje, už Lietuvos laisvę ir už viltingą Lietuvos ateitį.
Organizatorių idėjos nepasibaigia minėjimu: didžiausias jų noras yra autentiškai atrestauruoti partizanų bunkerius. „Šis paminėjimas – tai tik pirmas etapas. Turime tris bunkerius, vieną atrestauruosime. Norime, kad žmonės pamatytų kaip gyveno partizanai, kad jų nepamirštų, nes juk žmogus gyvas tol kol jį prisimena.“ – pasakojo K.Markevičius.
Šiai minčiai antrino ir kitas organizatorius, „VšĮ LDK palikuonys“ direktorius Gediminas Armanavičius: „Žmonės neturėtų pamiršti šios istorijos. Tokia praeitis mus tik sustiprina. Lietuviai senovėje ant monetų rašydavo: „Tautos jėga yra vienybėje“. To palinkėčiau tautiečiams, nes kai tautoje vienybė – viskas įmanoma.“
Siekdami įamžinti LLA kovos istoriją, organizatoriai susidūrė su viena problema – informacijos trūkumu. „Yra svarbu gauti daugiau informacijos iš tų, kurių šeimos nariai buvo partizanai arba ryšininkai. Įvairūs dokumentai ir nuotraukos mums yra labai svarbūs ir jų nėra daug. Keista, bet dar daug žmonių bijo šia tema kalbėti. Kartais senoliai net su baime paklausia manęs: „Ar galime Jums tai sakyti?“, – pasakojo K.Markevičius.
Renginyje dalyvavo ir partizanų šeimos nariai. „Mano dėdė buvo partizanas. Stasys Aniulis – šaulių būrio vadas. Namuose pas mus jam buvo padarytas bunkeris. Ten jis galėdavo pernakvoti, persirengti į sausus rūbus“, – dalinosi prisiminimais senolė. Braukdama ašaras ji toliau pasakojo: „Karalgirio bunkerius radau sprogdintus, kai man buvo 15 metų. Tokios ceremonijos yra labai svarbios. Mano dėdė buvo sušaudytas, bet jis visą laiką stovi man akyse.“
Karalgiris – svarbus taškas Lietuvos laisvės istorijoje. Čia ne tik veikė LLA, bet ir 1863 merais metais Antano Mackevičiaus vadovaujamas sukilėlių būrys susigrūmė su caro kariuomene, tad partizanų kova Karalgiryje nėra pirmoji.
LLA davė pradžią ginkluotam antisovietiniam pasipriešinimui. Tuo metiniai LLA tikslai buvo iškovoti Lietuvos nepriklausomybę bei siekti vieningos Lietuvos su sostine Vilniumi bei Klaipėdos kraštu. 1944 metais liepos 1 dieną LLA paskelbė karo padėtį: visi jos nariai, pajėgūs naudoti ginklą, privalėjo burtis į rinktines, kurios buvo išsidėsčiusios miškuose. Organizacija buvo padalyta į du padalinius: veikiantįjį sektorių pavadintą „Vanagais“ (jo atstovams ir yra skirtas paminklas Karalgiryje) ir organizacinį sektorių.
Per visą partizaninio karo laiką, Lietuvoje žuvo 20101 partizanas. Apie pusę jų 16-21 amžiaus.
